Teatras

Gyvenimo žvėrynas

Gabrielės Labanauskaitės pjesė „Circus“

Andrius Jevsejevas

iliustracija

Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ prabėgo. Ir dar kartą priminė, kad Lietuvoje yra teatrui rašyti trokštančių žmonių ir pirmąją teksto pažintį su scena norinčių stebėti žiūrovų. Pats festivalis, jo peripetijos, įvairių teatrų pasirinktos pjesės ir jų skaitymai jau ne kartą buvo svarstyti kultūrinėje spaudoje. Aptarti pjesių privalumai, trūkumai ir nuolat lietuvišką dramaturgiją persekiojančios negandos, iš kurių pančių išsilaisvinti pasiseka retam rašančiajam. Deja, teatrams pasiūlytos, bet nepasirinktos pjesės, populiariai tariant, „nebuvo paviešintos“. O juk baisiausias dalykas, galintis ištikti jauną kūrėją – tyla ir užmarštis. Šiemetinėje „Versmėje“ viena „užmirštųjų“ buvo jauna literatė Gabrielė Labanauskaitė. Jauna, bet literatūra ir teatru besidominčiai Lietuvos publikai jau neblogai pažįstama dramaturgė, bendradarbiavusi su žymiais mūsų teatro scenos menininkais Gintaru Varnu ir Benu Šarka, o „Versmei“ prisistačiusi savo dviejų veiksmų pjesę „Circus“.

Iš pirmo žvilgsnio pjesės siužetas paprastas ir ne itin intriguojantis: prieš pat pasirodymą miršta geriausias cirko artistas – žvėrių dresuotojas. Ruošiantis jo laidotuvėms, savotiškų šermenų metu aiškinantis jo mirties priežastį, ima aiškėti jo ryšiai su atskirais cirko kolektyvo nariais ir pačiu cirku, melodramatiškai plėtojami cirko aktorių tarpusavio santykiai, kol galiausiai tarsi Deus ex machina pasirodęs Policininkas praneša mirties priežastį, o nežinia iš kur atsiradusi paveldėtoja perima cirko valdymą į savo rankas. Tačiau greta šio, primityviai kalbant, tiesioginio pjesės lygmens, iškyla metafora, aplink kurią ir yra formuojama tikroji drama. Dramaturgė klasikinį gyvenimo – teatro simbolį bando savaip interpretuoti, tarsi teigdama, kad gyvenimas nebėra teatras. Gyvenimas – cirkas, kuriame koegzistuoti bando nebe žmonės, o kažkokios mistiškos sužvėrėjusios žmogystos.

Skaitant pjesę nesunku pastebėti, kad dramaturgei itin artima grotesko stilistika. Tai ypač gerai atspindi ryškiais groteskiškais potėpiais kuriami personažų paveikslai. Grotesko stilistikai būdingas paradoksalių, rodos, nesuderinamų dalykų komponavimas, sukuriantis nepaprastumo, keistumo, siaubingumo įspūdį. Pjesėje „Circus“ groteskas tampa vienu iš pagrindinių pasaulėvaizdžio kūrimo principų. Veikėjai čia ne tik įgyja žvėriškų bruožų, skaitytojas galiausiai pradeda suprasti, kad jie ir yra ne kas kitas, o sulaukėję žmonės arba žmogaus pavidalo žvėrys. Ko verta vien scena, kurioje maža mergaitė sėdi karste – fokusininko dėžėje – ir atsisakiusi jai pasiūlyto meduolio graužia numirėlio ranką. Personažų sužvėrėjimą puikiai iliustruoja antrame veiksme atvykusios velionio giminaitės Moters žodžiai, apibūdinantys jos „dienotvarkę“: „Aš keliuosi devintą valandą penkios minutės, įsliuogiu į peniuarą, prisėlinu prie kavos puodelio, šokteliu ant stalo ir atsigulu ant patiesto rytinio laikraščio.“ Prie šių žodžių sukelto įspūdžio dar pridėjus nuolatinį veikėjos dantų šiepimą ir šnypštimą, skaitytojo vaizduotė automatiškai suprojektuoja grakščios laukinės katės vaizdinį. Tačiau ir čia autorė nevengia dviprasmiškumo. Moters paveikslas pjesės pabaigoje įgauna mistišką įvaizdį. Pasitelkdama absurdo dramaturgų patirtį, Labanauskaitė konstruoja dialogą, kuriuo išreikštos prasmės leidžia interpretuoti šį personažą kaip kažkokią dievišką būtybę:

„CIRKO DIREKTORIUS. Iš toli atvažiavote?

MOTERIS. Atspėkite.

CIRKO DIREKTORIUS. Ar ten… visą laiką karšta?

MOTERIS. Ne.

CIRKO DIREKTORIUS. Šalta?

MOTERIS. Ne.

CIRKO DIREKTORIUS. Nei šalta, nei karšta?

MOTERIS. Ne.

CIRKO DIREKTORIUS. Jūs visą laiką sakote „ne“?

MOTERIS. Nedarykite išvadų už kitus. Aš nepriklausau jūsų cirkui.

CIRKO DIREKTORIUS. Jūs priklausote didesniam cirkui.“

Pasinaudojus cirko, kaip pasaulio, metafora, didesnįjį cirką galima būtų interpretuoti kaip didesnį pasaulį – kosmosą. O turint omenyje tai, kad netikėti atvykėliai buvo trys, atsiranda gana spontaniškas jausmas, leidžiantis visą atvykimo sceną vertinti kaip savotišką šventosios trejybės apsireiškimo variaciją (Dievas motina, ganytoją pakeisti atvykusi Dievas duktė ir Dievo valios – dresuotojo testamento – vykdytojas Advokatas).

Testamento dalybų scenoje pateikiamas cirko žvėrių sąrašas (3 lokiai, 1 anakonda ir 2 vilkai, vienas kurių nustipo iš liūdesio bei senatvės – tai iš cirko išvytas senukas fokusininkas) visiškai atitinka cirke dirbančių artistų skaičių. Vargu ar tai atsitiktinumas. Tuo labiau kad ir ankstesnėse pjesės scenose cirkas lyginamas su zoologijos sodu, o personažai elgiasi agresyviai, lyg būtų ištrūkę iš narvo, vienas kitą (ir save) vadina įvairiausių gyvūnų vardais: nuo avelės iki panteros ar krokodilo. Tiesa, žmonių – laukinių žvėrių metaforos klausimas ne visiškai išsprendžiamas, neišplėtojamas, o netikėtai ir nelabai suprantamai vykstančios metamorfozės (Moteris staiga iš katės virsta gyvate ir pan.) stokoja motyvacijos. Net kelis kartus perskaičius pjesę lieka ne visiškai aišku – kas yra tie lokiai, kas yra anakonda, kodėl jie būtent tokie ir t.t. Galbūt dramaturgė pernelyg susikoncentruoja į žmonių tarpusavio santykius, todėl neretai veikėjų dialogai atrodo užsitęsę, per ilgi, neturi realios vidinės motyvacijos, neteikia jokios informacijos. Tokia dialogų forma neretai aptinkama XX amžiaus vidurio absurdistų dramose, kur pati kalba neretai tampa savotišku personažu (pvz., Ionesco dramose), tačiau šioje pjesė cirko artistai lyg ir turi ką pasakyti. Deja, pernelyg įsitraukus į melodramatiškumą ir buitiškumą, nukrypstama nuo pagrindinės pjesės idėjos, jos stuburas, koncepcija tarsi lieka nuošalėje, o vėliau į ją sunkiai bepavyksta sugrįžti. Ši dinamiškumo stoka ir nesugebėjimas išlaikyti tolydžios siužetinės (ar antisiužetinės) linijos kartais gerokai apsunkina skaitymą ir verčia abejoti pjesės realizacijos scenoje galimybėmis.

Įdomus, tačiau ne visiškai pasiteisinęs berankio akrobato Felikso personažas. Tai visiškas fizinis ir psichologinis impotentas, kuriam Dievas ar likimas nulėmė skrajoti cirko padange, tačiau jo svajonė – šliaužioti žeme (spardyti futbolo kamuolį ir retkarčiais pasimušti su italų tifoziais). Deja, šis veikėjas pjesėje iš esmės neturi ką veikti, jo egzistavimas nieko nekeičia, galbūt tik kiek praplečia spalvinę pjesės gamą. Įdomiai kaip metafora kuriamas veikėjas neišnaudojamas, neįtraukiamas į veiksmą, todėl neatlieka savo vaidmens. Susidaro įspūdis, kad vienintelis jo uždavinys pjesėje – sukurti kontrastą padebesiais skrajojančiai (ir perkeltine, ir tiesiogine prasme) žmonai Akrobatei: „Galvojo padarysiąs iš manęs skraidančią akrobatę ir... visiškai sugadino mano bendrą su Feliksu numerį. Nes kai vienas skraido, kito ropojimas žeme labai išryškėja.“

Panašiomis priemonėmis kuriamas ir Cirko direktorius, nesuprantantis, kas jis yra: cirko galva ar kaklas. O gal smakras? Savotišką moralės, teisybės balso ir blaivaus proto vaidmenį atlieka Klounas. Į cirko „galvą“ iš visų dramos veikėjų labiausiai panašus būtent jis. Užsidėjęs kvailio kaukę, jis bene vienintelis gali ir nori viską pasakyti taip, kaip yra iš tikrųjų. Tikėtina, kad po jo kandžiomis frazėmis, gan nevykusiais ir tiesmukais juokeliais slepiasi moralinė autorės pozicija.

Visiškai nereikalingas atrodo eilėmis kalbantis Advokatas: bandymas žaisti žodžiais ne tik neturi gilesnio prasminio pamato, bet ir nėra įdomus ar žaismingas. Jo, kaip ir Akrobato, vieta pjesėje dar nerasta, o „tuščiais šoviniais šaudantis šautuvas“ nepadeda kurti dinamiško veiksmo. Tad šio personažo atsisakymas vargu ar bent kiek keistų kūrinio esmę.

Abejonių kelia ir kai kurios pjesės scenos. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti ir kokį įvaizdį sukurti 150 kartą kartojama scena, kurioje nieko nevyksta, tik viena veikėja ramina kitą. Arba viena paskutinių scenų, kurioje Akrobatė nežinia kodėl isteriškai lipa ant lyno, o Klounas bando ją nukelti. Sunku įžiūrėti ne tik vidinę šio veiksmo motyvaciją, tačiau ir viso to rezultatą. Galbūt taip norėta iliustruoti vidinę veikėjos koliziją ir neišvengiamą cirko griūtį, tačiau tuomet scenai trūksta aštrumo.

„Dievas yra miręs!“. Taip dar XIX amžiaus antroje pusėje Zaratustros ir bepročio lūpomis kalbėjo Friedrichas Nietzsche. Vokiečių filosofas teigė, kad žmogus, netekęs absoliuto, metafizinio gyvenimo pamato, yra pasmerktas prarasti ir moralinį pagrindą bei pasiduoti visa naikinančiam nihilizmui. Šią mintį, kurią praėjusiame amžiuje taip meistriškai „pasigavo“ ir išplėtojo egzistencializmo filosofai, absurdo teatro dramaturgai ir postmoderniosios kūrybos atstovai, bando plėtoti ir Labanauskaitė. Savo dramos herojus autorė įkurdina savotiškame uždarame cirko pasaulyje. Skaitytojui telieka stebėti, kas ištinka „Circus“ personažus, netekusius savo dresuotojo – ganytojo. O pagrindinio pjesės personažo sąsaja su dieviška būtybe nekelia abejonių: pernelyg daug ženklų ir nuorodų, suteikiančių jam dievišką pavidalą.

Dresuotojo mirtis neatrodo atsitiktinė. Susidaro įspūdis, kad jis tik suvaidina savo mirtį, norėdamas eilinį kartą pasijuokti iš savo kūrinių bejėgiškumo. Dievas žiaurus, dievas kerštingas ir piktdžiugiškas. Jis čiaudi, rūko kartu su fokusininko padėjėja, o pjesės pabaigoje atsistoja iš karsto ir nupėdina. Žmonės yra taip panirę į savo buitį ir intrigas, kad, rodos, mirusiojo pastangų priminti apie save nė nepastebi. Tik pensininkas fokusininkas mato, kad visa tai tėra dar vienas jo triukas, ir bando vėl įsukti cirko karuselę siūlydamas naujus numerius. Bet iš esmės fokusininkas taip pat yra miręs – jo niekas nemato, negirdi, o jo pasiūlymai „pagerbiami tylos minute“.

Šių metų festivalis „Versmė“ ir jame pristatyti kūriniai sukėlė įspūdį, kad šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjams sunkiai sekasi ieškoti būdų, kaip savo pjeses užbaigti. Perskaičius ne vieną pjesę pasirodė, kad jos pabaiga lyg priverstinė – užrašyta vien dėl to, kad nori nenori vis tiek kažkaip užbaigti reikia. Gabrielės Labanauskaitės „Circus“ skaitytojui suteikia pasirinkimo galimybę: galbūt savotiškai apsidrausdama dramaturgė pasiūlo du galimus pabaigos variantus.

Pirmasis variantas suteikia daugiau erdvės skaitytojo fantazijai – jaunajai paveldėtojai pasičiupus degtukus ir keletą žvakučių bei palikus sceną, pasigirsta greitosios pagalbos automobilio sirenos, o į sceną grįžęs cirko direktorius per ruporą skelbia naują atranką į kadaise garsų cirką. Autorė nepateikia tikslaus ir vienareikšmio atsakymo, kas nutiko cirkui ir jo artistams. Tačiau asociacija su mirtimi liepsnose ir savotiška atgaila arba tiesiog žuvusiųjų atminimu uždegant žvakes sukuria gan šiurpų apokalipsės vaizdinį. Sąmonėje kilusi paralelė su „didžiuoju sprogimu“ leidžia daryti išvadą – istorijos ratas apsisuko. Cirkas neegzistuoti negali, nes naujam Dievui reikia naujų žvėrių.

Galbūt kiek konkretesnis antrasis pabaigos variantas. Čia prasminį pamatą įgauna Klouno kalbos apie reinkarnaciją, mumifikavimą ir įvyksta tikrasis fokusas: beveik visą antrą veiksmą fokusininko dėžėje su lavonu sėdėjusi mergaitė atgimsta kaip bizūnu ginkluotas didysis dresuotojas.

Gabrielės Labanauskaitės „Circus“ – viena iš nedaugelio šių metų „Versmėse“ pristatytų pjesių, atsiribojusi nuo nemažą dalį kitų dramaturgų užvaldžiusių įvairiausių pamąstymų kasdienybės temomis (antstolių darbo specifikos, profesinių kančių, žvaigždžių medžioklės ir prekybos centrų karštligės ar Rašytojų sąjungos užkulisių). Tačiau nors ir „atsiplėšusi nuo žemės“, ši pjesė vis dėlto nepraranda aktualumo. Ir nepraras. Bent jau tol, kol žmogui bus įdomi jo prigimtis, jo likimas, kol žmogus nepraras visiems mums įgimto smalsumo. Todėl, nepaisant visų jau minėtų ir dar neminėtų pjesės trūkumų, belieka tik apgailestauti, kad šį kartą smalsumas patenkintas nebuvo, o teksto pirmasis pasimatymas su scena dar neįvyko.