Muzika

Pagaliau sulaukėme

„Michael Nyman Band“ koncertas Vilniuje

Kamilė Rupeikaitė

iliustracija
Michael Nyman, Sarah Leonard su ansamblio muzikantais
M. Raškovskio nuotr.

Džiugu jau vien tai, kad „Gaidos“ festivalis kasmet „gyvai“ pristato vis kitą žymų XX a. muzikos klasiką – Lietuvoje jau lankėsi Gavinas Bryarsas, minimalistai Philipas Glassas, Steve’as Reichas, o štai šiemet pilnutėlę salę lapkričio 27 d. sukvietė Michaelio Nymano ir jo ansamblio „Michael Nyman Band“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje.

Nymano muzika vieniems atrodo dinamiška, kitiems – statiška, tretiems – labai paveiki, ketvirtiems – racionali, groteskiškai žaisminga arba banaliai saldi... O pagal kokius kriterijus derėtų ją vertinti? Juk jos estetinį pagrindą sudaro daugybė skirtingų kontrapunktų: tai ir Nymano santykis su kinu, su minimalizmo filosofija, su savo ansambliu, su senųjų epochų – renesanso, baroko – ir moderniąja muzika... Natūralu, kad filharmonijos salę perpildę klausytojai tarytum savaime „susirūšiavo“ į atitinkamas kategorijas: Nymano muzikos kino filmams gerbėjai, Nymano, kaip jausmingos rimtosios muzikos kūrėjo, šalininkai (kuriems klasikinė ar juo labiau šiuolaikinė akademinė muzika atrodo didžiausia nuobodybė!), modernios (akademinės ir ne tik) muzikos išpažinėjai, tiesiog smalsuoliai ir t.t. Todėl vieni po koncerto išėjo patenkintais lūkesčiais, kiti – raukydamiesi, treti galbūt sutrikę.

Nymano muzika galima piktintis, kritikuoti dėl jos paprastumo (kitaip tariant, dėl jos nekonfliktiško konsonantiškumo, kuris įvairialypės XX a. muzikos kontekste gali būti palaikytas įžūliu kūrėjo akibrokštu komplikuotos ir dinamiškos visuomenės konvulsijų akivaizdoje), tačiau, kad ir kaip būtų, tas paprastumas turi savąjį veidą: žiūrėdamas filmą, kuriame skamba Nymano muzika, iškart atpažinsi tas „naimaniškąsias“, sanskrito kalba tariant, ragas. Ar tai būtų kuris nors iš P. Greenaway’aus filmų, ar „Meilės romano pabaiga“, ar moteriškos rankos palytėtas „Fortepijonas“. Llorencas Barberis – maištingas ispanas kitamanis, miestų „įgarsintojas“ (kuriantis partitūras skirtingų miestų bažnyčių varpams), „išvedęs iš kelio“ šių metų „Gaidos“ festivalyje dalyvavusią Fatimą Mirandą, kadaise žavėjęsis minimalizmu ir savo kūrybinį kelią pradėjęs būtent jo veikiamas, – viename interviu pasakojo, kad maždaug prieš 30 metų Nymano muzika, kaip ir bendravimas su juo, buvo įdomi, tačiau šiandien jie su Michaeliu net nesišneka, nes esą jam terūpi verslas. Barberis vadina Nymaną angliškuoju „Philipu Glassu“: „Jis tenorėjo šlovės ir pinigų, ir iš tiesų tai gavo.“ Pats Nymanas į panašaus pobūdžio pareiškimus reaguoja ramiai: „Yra ir tokių kolegų, kurie apie mane atsiliepia piktai ir pavydžiai. Man tai kelia nuostabą, nes niekada liguistai nekalbu apie kolegas – mes juk nesivaržome lenktynėse.“ Kaip žinia, ir S. Reichas, ir Ph. Glassas taip pat kritikuojami dėl to, kad yra populiarūs ir sulaukė komercinės sėkmės. Negi šiandien, kaip romantizmo laikais, vis dar gajus menininko – vienišo nepripažinto genijaus – mitas?

Kadangi pirmoje koncerto dalyje, kurioje dalyvavo ir savito tembro britų dainininkė, sopranas Sarah Leonard, o skambėjo animatoriaus Akinoro Nagaokos filmo „Iš Anos Frank dienoraščio“ (1995), P. Greenaway’aus filmų „Prospero knygos“ (1991), „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ (1989) muzikos fragmentai, teko sėdėti tokioje vietoje, iš kurios nesimatė scenos , klausymas buvo savotiškai mistiškas: akademinėje erdvėje neakademiškai sklido įgarsinimo aparatūros transformuoti garsai, atlikėjų išgaunami su skrodžiančia jėga. Puikiai susigrojęs ansamblis, tarytum prieš šviesą sukiojamas deimantas, išryškino skirtingus, vienas į kitą tiesiogiai pereinančius atspalvius. Deja, reikalą smarkiai gadino nekokybiškas, nesubalansuotas įgarsinimas: pernelyg garsiai skambėjo pučiamieji (ypač bosinis trombonas), stiprintuvai „švokštė“. Nymano filosofija groti su įgarsinimu suteikia gyvai grojančiam kone klasikinės sudėties ansambliui neįprastą skambesį, tačiau jei nematai vaizdo, jautiesi taip, tarytum per galingą aparatūrą tiesiog klausytum ne itin kokybiškai įrašytos kompaktinės plokštelės... Pats Nymanas ramiai vadovavo savo muzikos paradui, grodamas fortepijonu. Tarytum tarp kitko, just for fun.

Antroje dalyje matėme (nors ne visi ir matė – balkono pristatomose kėdėse sėdėjusieji tegalėjo matyti vos pusę ekrano) rusų režisieriaus Dzigos Vertovo eksperimentinį filmą „Žmogus su kino kamera“ (1929) ir girdėjome Nymano muziką šiam filmui. Tai ilgas (68 min.; galėjo būti perpus trumpesnis!) filmas – operatoriaus dienoraštis, kuriame užfiksuotas to meto komunistinės Odesos gyvenimas su atitinkamai ritualizuota kasdienybe ir žmogaus gyvenimo atskaitos taškais (gimimu, santuoka, skyrybomis, mirtimi). Fabriko darbo ir kolektyvinio poilsio (mankšta pliaže!) ritmas, miesto gyvenimo polifonija, atspindėta su, kaip šiandien gali atrodyti, specifiniu humoru; filme įamžinti žmonės – nutolusiai kitokie, tačiau su tais pačiais, laiko neišbarstomais poreikiais. Skvarbi kameros akis traktuojama tarytum gyvas organizmas, jaučiantis ir įsijaučiantis į pastebėtas situacijas, jas sudėliojantis pagal savos logikos dėsnius. Vis dėlto filmo muzika, kuri pagrįsta kelių kontrastingų, ilgai plėtojamų darinių gretinimu ir kartojimu, tam tikruose epizoduose tiksliai atspindėjusi filmo kadrų ekspresiją (tramvajų riedėjimą ar griežtą cechų monotoniją), man pasirodė pernelyg mechaniška ir atitolusi nuo vaizdo, netgi kiek dirbtinai pritaikyta. Prisipažinsiu, ilgainiui filmas su besikartojančių vaizdų dėliojimu pabodo, kaip ir jo muzika. Be abejo, muzikantų grojimas daugiau nei valandą pareikalavo ištvermės, ir reikia pabrėžti, kad „užsigrūdinęs“ Nymano ansamblis filmo pabaigoje skambėjo su ta pačia pulsuojančia jėga, kaip ir filmo pradžioje.

P. S. Vis dėlto abejotinas „Gaidos“ festivalio vadinimas „aktualios muzikos festivaliu“. Kas yra aktuali muzika – ar eksperimentinė, ar ta, kuri pritraukia pilnutėlę salę klausytojų, ar ta, kuri yra neseniai sukurta? Apskritai ar dera muziką skirstyti į aktualią ir neaktualią?..