Vilnius, Goštauto gatvė

Pirmas veiksmas

Kino, o ypač R.W. Fassbinderio kino meno, gerbėja pasiima dvi savaites neapmokamų atostogų, nusiperka lėktuvo bilietą ir atvyksta iš Europos pakraščio į Lietuvos sostinę Vilnių patirti kinematografinio katarsio: pamatyti kino ekrane visas 14 iš nebūties ištrauktų legendinio filmo „Berlynas, Aleksandro aikštė“ serijų, vieną kiekvienos dienos valandą gyventi paraleliniame pasaulyje – tarpukario Berlyne – ir žiūrėti į jį kino genijaus akimis.

Kino gerbėja (lėktuve, mintyse): Ar gali būti, ar gali būti, kad Vilniuje tebėra senasis gerasis „Skalvijos“ kino teatras? Sunku net patikėti. Beje, ką reiškia tas žodis „Skalvija“? Kodėl negalima buvo palikti seno, gražaus pavadinimo „Planeta“? Na, bet ką aš čia! Ko aš čia kabinėjuosi be reikalo? Tegul būna pavadinimas koks tik norite, nors ir „coca“ ar „crowna“, ar „pizza“, ar „plaza“, nesvarbu, svarbu tik kad rodo gerus nemasinius filmus. Viską atleidžiame, su viskuo sutinkame, sielą parduosime, kad tik išliktų toks kino teatras.

Antras veiksmas

Vilnius, Goštauto gatvė

1 ir 2 dalys: kino salė apypilnė, nuostabūs kadrai, nuostabūs sakiniai, dialogai, monologai, pauzės, nuostabiausia muzika. Po seanso kavinėje filmo atmosfera neišnyksta: toks pat trynio geltonumo apšvietimas, tokie patys tamsūs raštuoti tapetai, už langų – žiemos vakaras, tik mirga, žybčioja gatvės šviesos, žmonės, veidai, artimi ir tolimi, pokalbiai, visai kaip filme... Nepakartojama patirtis.

3 dalis: kino salė vos puspilnė, toliau kaip 1-oje ir 2-oje dalyse.

4 dalis: kino salė apytuštė, toliau kaip 1-oje ir 2-oje dalyse.

5 dalis: kino gerbėja jau prieš seansą supranta, kad šios dienos dozė bus šiek tiek kitokia: po filmo nebeužeisime į kavinę dar truputėlį ilgiau išgyventi filmo nuotaikos. Kino teatro kavinėje ant stalų įkypai bei įstrižai išdėliotos įvairių formų taurės ir dar įvairesnių formų maistas. Iš maisto produktų tiesiog raštų raštai išpinti. Už DJ-ėjaus stalelio su garso aparatūra jau sėdi kažkokia televizijos žvaigždė. Prie kasos langelio užrašas: „Šiandien 19.30 val. kino teatro kavinėje uždaras vakaras“. Tiek to, svarbiausia – filmas. Taip bent jau galvoja kino gerbėja.

Trečias veiksmas

Kino teatro administratorė: Sakė – susitarsim, pažiūrėsim, ar netrukdys.

Kino gerbėja: Su kuo susitarsim? Su manim niekas nesusitarė, nei manęs, nei aplink mane sėdinčių žiūrovų niekas nepaklćusė, ar mums netrukdo.

Kino teatro administratorė: Atėjo į salę, pasiklausė, sakė, nesigirdi, galima leisti.

Kino gerbėja: Kas atėjo? Direktorė ar tas pipauskas iš televizijos, kuris leidžia tą šokių muziką? Jeigu jis iš televizijos, tai, vadinasi, jam viskas galima? Ar dėl to jis svarbesnis už tuos, kurie atėjo čia pažiūrėti gero filmo?

Kino teatro administratorė: Tai ką aš jiems padarysiu, įjungė ir viskas!

Kino gerbėja: Kaip tai ką padarysite? Argi čia nėra atsakingo asmens? Niekas neatsakingas už šios įstaigos pagrindinės funkcijos atlikimą, tai yra kino rodymą? Vadinasi, čia daro kas ką nori?

Kino teatro administratorė: Tai eikite pati jiems ir pasakykite.

Kino gerbėja: Aš turiu pasakyti?! Aš čia tik žiūrovė, sumokėjusi pinigus. Jūs iš mūsų tyčiojatės? Aš noriu pasikalbėti su direktore.

Kino teatro administratorė: Direktorės šiandien jau nėra. Grąžinsime jums tuos šešis litus.

Kino gerbėja: Jeigu direktorės nėra, tai kas davė leidimą filmo seanso metu tiesiai už salės durų visu garsu groti šokių muziką? O gal direktorė irgi linksminasi ten už durų? Vienos valandos, vienos valandėlės negalėjo palaukti, kol baigsis filmas? Juk prie kasos aiškiai parašyta: „Uždaras vakaras 19.30 val.“. O jie pradėjo groti iškart po šešių!

Kitas neva kino gerbėjas: Nieko čia taip labai jau netrukdė, ne taip jau labai girdėjosi ta jų muzika...

Kino gerbėja: Labai netgi girdėjosi. Ir labai trukdė. Avinų banda! Kodėl kiti nieko nesako, nesiskundžia, nesipiktina? Juk jeigu niekas nieko nesakys, tai niekas niekada nepasikeis, taip ir toliau tyčiosis iš visų dar likusių vertybių!

Kita kino gerbėja: Suprask, turi praeiti tie 40 metų, turi išmirti mūsų karta, tik tada viskas pasikeis. Žinok, mes dabar einame per tą dykumą, per dykumą einame.

Pirmoji kino gerbėja: Mes gal ir einame per dykumą, bet tie baliauninkai ir didžėjai bei televizijos vedėjai tai niekur neina (nors toks Šapauskas turbūt netgi laiko save šviesiu žmogumi)! Niekur jie neina ir eiti nesiruošia, ir vaikai jų bus lygiai tokie patys, kaip ir jie, garsiai gros ir lėbaus prie meno durų baisiai patenkinti savimi, o kiti tuo jų vulgarumu žavėsis ir juos garbins. Išmirsime dykumoje mes, prieš tai dar paloję ant karavano, o ne jie. Jie yra „išrinktieji“.

EPILOGAS kitame numeryje.