Svarbi, bet netausojama

Algimantas Kunčius. Iš serijos „Sekmadieniai“. 1977 m.

Vėsoką lapkričio 16-osios vakarą Sankt Peterburge, Rusijos Federacijos nacionaliniame fotografijos centre (RFNFC), atidaryta mums reikšminga fotografijos paroda – „Antanas Sutkus ir kiti Lietuvos fotografijos klasikai“. Tuo pačiu metu Sankt Peterburge pradėjo veikti dar dvi lietuvių menininkų parodos: Jono Dovydėno „Sugrįžimas į paliktą kraštą“ viešbutyje „Rachmaninov“ ir pokario fotografo Petro Veličkos ekspozicija LR generaliniame konsulate. Visus tris renginius jungė bendras pavadinimas – „Lietuvos fotografijos dienos Sankt Peterburge“.

Didžiausias iš šių trijų renginių vyko RF Nacionaliniame fotografijos centre – Lietuvos fotografijos klasikų paroda, kurią centro kvietimu parengė Lietuvos fotomenininkų sąjunga, kuruojant Margaritai Matulytei ir Rimai Kiubaraitei-Sutkienei. Joje eksponuojami Antano Sutkaus darbai iš ciklo „Lietuvos žmonės“, Algimanto Kunčiaus „Sekmadieniai“, Aleksandro Macijausko „Kaimo turgūs“, Vito Luckaus ciklai „Gruzija“, „Azerbaidžanas“, „Giminės“, Romualdo Rakausko „Žydėjimas“ ir Vaclovo Strauko „Paskutinis skambutis“. Ši rinktinė savo reikšmingumu jau dabar lyginama su 1969-ųjų paroda Maskvoje, kai pirmą kartą Lietuvos fotografija buvo reprezentuota kaip vienalytis ir organizuotas meninis judėjimas tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Petro Veličkos pokario fotografijos ir Jono Dovydėno XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje sukurti darbai tarsi suteikė klasikų parodai laiko ribas bei ištakų ir tęstinumo nuorodas.

Kodėl paroda Sankt Peterburgo fotografijos centre tokia svarbi mums? Ne tik dėl to, kad lietuvių fotografijos parodos ne taip dažnai rengiamos prestižinėse parodų salėse užsienyje. Kartu šis įvykis kaip nė vienas kitas akivaizdžiai apnuogino seniai iškilusias, skausmingas, tačiau vis dar nesprendžiamas Lietuvos fotografijos problemas.

Paroda Sankt Peterburge skirta vienam mūsų fotografijos istorijos puslapiai – tai 7-ajame dešimtmetyje susibūrusi fotografų karta, kurios aktyvios ir organizuotos veiklos pagrindu pradėta garsiai kalbėti apie Lietuvos fotografiją kaip savitą fenomeną. Gerai išmanantiems arba bent jau besidomintiems fotografija tikrai nereikia įrodinėti, kad šie autoriai yra tapę fotografijos klasikais ir senokai sulaukę pripažinimo tarptautiniu mastu, o jų kūriniai sudaro mūsų kultūros aukso fondą. Tačiau kaip matyti iš valstybės požiūrio, fotografija tikrai nėra kultūros politikos prioritetų sąraše.

Iki šiol fotografijos paveldo problema niekaip nesprendžiama. Nėra nė vienos oficialios valstybinės institucijos, sistemingai kaupiančios, tvarkančios, užsiimančios fotografijų restauravimu ir konservavimu. Lietuvos muziejuose saugomi atskirų autorių pavieniai kūriniai, tačiau net ir jų pagrindu neparengta nė vienos pastovios ekspozicijos, kuri atspindėtų fotografų kartas, kryptis, judėjimus ar pan.

Regis, esamas paveldas rūpi tik vienai Fotomenininkų sąjungai, kuri, būdama visuomeninė organizacija, neturėdama tam nei lėšų, nei realių galimybių, jau 4 dešimtmečius kaupia ir saugo fotografijų fondą (nors neturi tam gerai pritaikytų sąlygų), rūpinasi mirusių autorių palikimu, mėgina leisti leidinius, aktualizuojančius vieno kito, jos manymu, svarbesnio autoriaus kūrybą. O apie fotografijų ar negatyvų restauravimą ir konservavimą kol kas išvis netenka kalbėti. Atsainus kultūros valdininkų požiūris į šias problemas lemia tai, kad autoriui mirus jo kūrybinis palikimas neretai negrįžtamai prarandamas.

Vitas Luckus. „Juozas“. Iš serijos „Giminės“. 1975 m.

Išvydus Sankt Peterburge įsteigto Nacionalinio fotografijos centro fotografijos saugyklas, tyrimų ir konservavimo laboratorijas, mokslininkų pajėgas, leidybinę veiklą, ekspozicines erdves, nejučia darosi nejauku. Juk Lietuvos fotografija tikrai nėra mažiau dėmesio ir pagarbos vertas reiškinys.

Tam tikra prasme Lietuvos klasikų paroda Sankt Peterburge yra niekuo neišsiskiriantis Lietuvos fotomenininkų sąjungos projektas, kukliai paremtas LR Kultūros ir sporto rėmimo fondo. Kaip ir daugelis kitų projektų, ši paroda turėjo nedidelį „proginį“ biudžetą, nors ją parengti labai brangu, reikia daug laiko ir energijos. Jei ne geranoriška LR generalinio konsulo Sankt Peterburge Eitvydo Bajariūno parama ir palaikymas, šios parodos turbūt nė nebūtų buvę, juolab nebūtų įvykusi ir kelionė į parodos atidarymą. O juk gyvas kontaktas neretai atveria kelius tolesniems projektams: kitais metais numatoma surengti jaunųjų fotografų parodą tame pačiame fotografijos centre Sankt Peterburge, o per susitikimą su Ermitažo muziejaus Vakarų Europos dailės skyriaus fotografijos kuratoriumi Andrejumi Naslednikovu aptarta galimybė 2009 m. surengti didesnės apimties Lietuvos klasikų retrospektyvą Ermitaže. Tik ar pajėgi visuomeninė organizacija, turinti negarantuotą projektinį finansavimą, kaskart profesionaliai parengti išsamias, reprezentacines parodas. Ar kitąkart suvoks fondo ekspertai ir kultūros valdininkai šių projektų svarbą, svarstydami juos tarp visų kitų paraiškų?

Akivaizdu, kad fotografijai, kaip nė vienai kitai vizualiųjų menų sričiai, neatidėliotinai reikia sisteminio požiūrio ir institucinio užnugario su garantuotu finansavimu. Jau ne vienus metus kalbama apie Nacionalinio fotografijos centro steigimą Lietuvoje, tačiau kol kas toliau šnekų reikalai nepajudėję. Parengtoje centro koncepcijoje numatoma plėsti ir saugoti fotografijų, negatyvų, bibliotekos fondus, rūpintis archyvų tyrinėjimais, konservavimu, aktyviai užsiimti leidyba ir parodų rengimu. Centro veikla apimtų ir paveldo klausimų sprendimą, ir šiuolaikinės fotografijos tendencijų stebėjimą ir tyrinėjimą. Pirmai pradžiai pakaktų turimos Lietuvos fotomenininkų sąjungos bazės – fotografijos fondų, bibliotekos, patalpų, kurioje organizacija galėtų pradėti savo veiklą, tačiau rimtesniems projektams būtini esminiai infrastruktūriniai sprendimai.