Teatras su senomis tradicijomis

P. Gasiūno nuotr.

Gruodžio 8 d. Paryžiuje planuojamas neeilinis, Lietuvos teatro pripažinimą liudijantis įvykis – garsiajame Prancūzijos teatre „Comédie-Française“ įvyks Williamo Shakespeare’o komedijos „Užsispyrėlės sutramdymas“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, scenografiją kuria Jūratė Paulėkaitė, muziką – Gintaras Sodeika.

Karališkasis nacionalinis „Comédie-Française“ teatras įkurtas 1680 m. karaliaus Liudviko XIV dekretu, sujungus didžiojo prancūzų komediografo Moliźre’o ir dar dvi Paryžiaus trupes. Nors teatras įsteigtas po Moliźre’o mirties, „Comédie-Française“ iki šiol vadinamas Moliźre’o namais. „Comédie-Française“ turėjo monopolinę teisę vaidinti Paryžiuje prancūzų kalba ir ilgam tapo vieninteliu teatru, į kurį orientavosi rimtų ambicijų turintys dramaturgai. Nors Prancūzijos revoliucijos metu teatras buvo uždarytas, aktoriai įkalinti, po kelerių metų Napoleono įsakymu jis vėl pradėjo veikti. Didelės įtakos teatrui nepadarė ir 1968-ųjų studentų judėjimai.

Šiandien „Comédie-Française“ didžiuojasi vadindamas save seniausia trupe Europoje, siejančia mūsų laikų teatrą su Moliźre’o, Racine’o ir Corneille’io laikais. Nors „Comédie-Française“ vadovą skiria Prancūzijos prezidentas, pačioje teatro organizacijoje išliko senosios trupės dalininkų struktūros bruožų, kiekvienam nuolatiniam trupės nariui (vadinamam sociétaire) suteikiančių vienodas teises sprendžiant teatro repertuaro ir teatro politikos klausimus. Dabar „Comédie-Française“ yra vienintelis Prancūzijoje valstybinis teatras ir vienas iš nedaugelio, turintis nuolatinę aktorių trupę.

Būtent šiame teatre šįkart apsistojo ne vieną spektaklį kartu sukūrusi OKT komanda, kurios darbą ketina pasižiūrėti Lietuvos ir Prancūzijos kultūros ministrai.

Įspūdžiais sutiko pasidalyti spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į garsųjį „Comédie-Française“ teatrą?

Tie įspūdžiai labai nevienareikšmiai. Tai ne pirmas karališkasis teatras, kuriame dirbu: teko režisuoti Karališkajame Oslo teatre, švedų Karališkajame dramos teatre, taip pat Turino karališkojoje operoje. Tačiau „Comédie-Française“ labai skiriasi. Viena vertus, teatro istoriškumas krenta į akis vos įėjus: Liudviko XIV ir Moliźre’o laikų dvasia tikrai tvyro ore, pasijunti lyg atėjęs į muziejų; grimo kambariuose – senieji mediniai stovai perukams, hole – Moliźre’o krėslas, ant sienų – senoviniai paveikslai, nuostabi teatro salė. Viskas persmelkta istorijos. Bet teatro aktoriai – labai gyvi žmonės, entuziastingi, smalsūs, norintys dirbti. Tai buvo netikėta, turint galvoje, kad trupė turi išskirtinį statusą, aktoriai privilegijuoti. Nuo pat pirmų repeticijų prasidėjo kūrybinis procesas. Aktoriai buvo puikiai pasiruošę – peržiūrėję mano spektaklių įrašus, išmokę tekstą. Gailėjausi, kad neatvykau anksčiau... Patekau į „Comédie-Française“ labai įdomiu laiku: atėjus naujai meno vadovei Muriel Mayette, teatras stengiasi atsinaujinti, atnaujinta ir pati trupė. Mano pakvietimas irgi susijęs su kūrybinėmis reformomis, kurias pradėjo naujoji teatro vadovė ir kurias labai palaiko aktyvioji trupės dalis. Važiuodamas į Paryžių bijojau, kad bendraujama bus daug oficialiau. Dar vienas įspūdis – jautiesi teatre, kur trupė turi savo vidinius dėsnius, savo etinį kodeksą – tai toks primirštas dalykas. Tai galioja ir teatro darbininkams, kurie yra labai vieninga komanda ir labai stengiasi padėti spektakliui. (Nors dabar jie yra priversti streikuoti – tai labai prancūziška. Premjera artėja, darbininkai nori mums padėti, bet oficialiai priversti streikuoti. Taigi streikuoja ir dirba vienu metu.)

Žiūrėdamas į šį teatrą galvoju, kad taip turėtų funkcionuoti ir mūsų valstybiniai teatrai – teatras kaip didžiulė įstaiga su senomis tradicijomis. Daugybę metų, iš kartos į kartą dirbantys aprengėjai, rekvizitininkai. O štai apšvietėjų komandos keičiasi kasdien... Tradicinė šito teatro pusė man įdomiausia, pradedant interjerais, salėmis, cechais ir baigiant aktorių mokykla, specifine sceninio kalbėjimo maniera. Visa tai stengiamės išsaugoti spektaklyje, net iš fojė įnešam biustus, norėdami pabrėžti teatro specifiškumą, unikalumą. Spektaklis bus gal kiek panašus į mano statytą „Vasarvidžio nakties sapną“ – daug veiksmo, dinamikos, net lentos. Tiesą sakant, smarkiai rizikuoju, bandydamas įgyvendinti savo sumanymą tokiame tradiciniame teatre, nes jis turi ne tik išskirtinį statusą, bet ir gana „tradicinius“ buržuazinius žiūrovus. Teatras spektakliui kvietėsi rusų režisierių Anatolijų Vasiljevą, ir jo premjera praėjo gana skandalingai. Žodžiu, rizikuoju, bet nusvėrė galimybė susidurti su kitokia scenine kultūra. Panašiai man kalbėjo ir aktoriai.

O kokie čia aktoriai?

Beveik visi „Comédie-Française“ aktoriai yra baigę žymiąją Paryžiaus konservatoriją, pagrindinę Prancūzijos ir vieną garsiausių Europoje teatro mokyklą. O patekę čia, į teatrą, tampa privilegijuotais, pirmiausia darbu: nevaidina niekur kitur, išskyrus kiną. Pradinis darbo kontraktas sudaromas dvejiems metams, paskui – aštuoneriems, o jau tada meno taryba sprendžia, pratęsti jį ar ne. Tarp aktorių jaučiama didelė konkurencija, bet ir stiprus solidarumas. Kai teko keisti aktorių, buvo nelengva, nes jį labai palaikė kiti. Aš esu ten svečio teisėmis. Jos gana plačios, bet svečias yra svečias. Subordinacija ten išsaugota kaip tradicijos dalis. O dėl scenos kalbos, prancūzams ir anglams būdinga tai, kad jie moka dirbti su tekstu. Lietuvoje tai silpnoji aktorių savybė. Prancūzų klasicistinis palikimas – artikuliuota, energinga, akcentuota, logiška, fiksuota kalba, kurios malonu klausytis net nesuprantant. Rusų mokyklai (ir mums) būdingos būsenos ir emocijos, o prancūzai susitelkia į kalbą, joje gimsta aistros. Jie vaidina ne emocijas, o aistras, aistringai išsako mintį. Tiesa, kai nėra teksto, jų vaidyba užstringa.

Ar Tavo užduotys aktorius stebino?

Keisčiausia jiems buvo tai, kad skatinau jų iniciatyvą: jie įpratę, kad režisieriai dažniausiai ateina su gatavais sprendimais ir aktorių nesiklauso. Pasirinkti vaidinančiuosius man padėjo teatro meno vadovė, ir jie iš tikrųjų neabejingi, entuziastingi, pasitiki manimi ir labai geri. Kiek sunkiau bendrauti, nepaisant puikios vertėjos Akvilės Melkūnaitės pagalbos. Kartais jaučiuosi taip, lyg vairuočiau Paryžiaus gatvėmis užmerktomis akimis, klausydamas šturmano.

O kaip vyksta repeticijos, koks jūsų darbo grafikas?

Repetuojame nuo 12 iki 24 val. Tiesa, privalome iki 22 val., bet repeticijos vyksta ir toliau, kol teatras užrakinamas. Bijojau, kad profsąjungos neleis šitaip dirbti. Bet aktoriai nesiskundžia – vienam pasidarė bloga, pagulėjo ant žemės ir vėl eina toliau, kita aktorė, tokia trapi, nuolat kur nors užsigauna – irgi, pleistrais apsiklijavusi dirba toliau. Tikrai nemaniau, kad galėsiu čia realizuoti tai, ką norėjau. Bet kadangi jie patys norėjo fizinio, dinamiško spektaklio, buvo matę mano spektaklius, tad taip dirbti sutiko. „Užsispyrėlės sutramdymas“ bus labai teatrališkas ir fiziškas ir skirsis nuo ligšiolinio jų teatro repertuaro. Ar patiks žiūrovams, nežinau, bet aktoriai eksperimentuoja drąsiai. Be to, jiems tai didelis išbandymas – nesėkmė taip pat reiškia labai daug. Nepaisant visko, esu dėkingas likimui, kad čia dirbu. „Comédie-Française“ kultūra, žmonės yra puikūs. Nedažnai dabar gali rasti teatrą, kur būtų ir labai geras aktorių kolektyvas, ir visos darbo sąlygos. Savo teatre turiu aktorius, bet sąlygų darbui neturiu.

Ar lieka jėgų ir laiko Paryžiui?

Intensyvios repeticijos suteikia jėgų, adrenalino – anksti keliuosi ir iš ryto einu pasivaikščioti po miestą. Jie vienas kitą papildo – Paryžiaus įspūdžiai ir teatras. Poros, įsimylėjėliai mieste, teatre irgi tos pačios temos. O nusileidęs į metro pamatai daugybę būsimos premjeros plakatų ir supranti, kokia atsakomybė laukia.

Parengė Alma Braškytė