Kinas

Gyvenimas rašo įdomiausius scenarijus

VDFF rodo Jaceko Bławuto „Kovotoją“

iliustracija
„Kovotojas“

Šiandien prasidedantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis parodys lenkų režisieriaus Jaceko Bławuto filmą „Kovotojas“ („Wojownik“). Filmas šiemet tapo Krokuvos kino festivalio sensacija ir Lenkijoje inicijavo visuomeninę kampaniją „Stokis ir kovok“. Šios kampanijos idėja – propaguoti aktyvią gyvenimišką poziciją, nepriklausomai nuo likimo aplinkybių. Vienas jos iniciatorių yra filmo herojus Marekas Piotrowskis. Sunkios ligos palaužtas, bet taip ir nepasidavęs negaliai garsus sportininkas, buvęs JAV kikbokso čempionas, įrodė, kad vidinė jėga, užsispyrimas ir nuoseklumas padeda ne tik ringe. Jis tiki, kad kovotojo galią kiekvienas gali rasti savyje.

Režisierius ir operatorius Jacekas Bławutas bendradarbiavo su Krzysztofu Kieślowskiu, Mareku Koterskiu ir Feliksu Falku. Jis dėsto Berlyno ir Hanoverio kino mokyklose bei Andrzejaus Wajdos kino režisūros meistriškumo mokykloje.

Bławutas sako, kad labiausiai jį domina žmogaus ir likimo dvikova. VDFF prieš porą metų rodytas jo filmas „Karūnuota žiurkė“ rodė žmogų, pralaimėjusį dvikovą su alkoholizmu. „Kovotojo“ herojus Marekas Piotrowskis pasiekė karjeros aukštumų, bet sunkiai susirgo. Tačiau jis nepasiduoda.

Apie tai, kaip buvo kuriamas filmas, režisierius papasakojo Dagmarai Romanowskai iš lenkų tinklalapio „Onet.pl“. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Kokiais argumentais pasinaudojote, kad įtikintumėte Mareką Piotrowskį filmuotis?

Nuvažiavau pas jį į namus. Pamačiau jautrų, protingą žmogų, nors jis užsiėmė vienu žiauriausiu kovų sportu. Jis norėjo ramiai gydyti savo žaizdas. Daviau jam savo filmus ir pasakiau: „Pasižiūrėk, koks esu.“ Per antrą vizitą pasakiau jam: „Manau, kad mūsų susitikimas visai ne atsitiktinis.“ Tai buvo prieš penkerius metus.

Marekas Piotrowskis prisipažįsta, kad jis ne kartą yra susimąstęs, ar gerai pasielgė sutikęs dalyvauti filme. Kaip Jums pavykdavo įveikti jo abejones?

Brangiausia, ką turi Marekas, yra jo asmeninė istorija. Aš suvokiau, kad jis man ją patikėjo. Norėjau, kad kalbėtų apie jį, o ne apie mane, kad filme jis išreikštų tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbu, ir tai, ko aš nesugebėjau aprėpti.

Ar ilgai reikėjo pratinti Mareką Piotrowskį prie kino kameros?

Jis yra patyręs ir šilto, ir šalto. Kamera jam nedaro jokio įspūdžio, jis labai natūralus.

Kokios akimirkos filme buvo sunkiausios? Yra scenų, kai girdime jo laiškus tėvams, kai jis mato savo buvusius priešininkus.

Laiškai labai asmeniški. Sprendimą juos paviešinti priėmė Mareko mama. Ja jis be galo pasitiki. Parinkau fragmentus, atskleidžiančius kitą, mažiau matomą Mareko pusę.

Mareko Piotrowskio mama, matyt, galėjo daug ką pasakyti.

Ji – mama, ji rūpinasi sūnumi. Puikiai ją suprantu. Mes daug kalbėjomės, kiekvienas pateikėme savo argumentus, valgydami jos pagamintą genialią miltienę ir užkąsdami fenomenaliu paštetu. Ji subtiliai mane „suminkštindavo“.

Pirmiausia filmas koncentruojasi į Mareko Piotrowskio karjerą. Informacija apie jo gyvenimą už ringo, sveikatos bėdas yra ribota, akivaizdžiai tiksliai pamatuota. Ar Piotrowskis nenorėjo daugiau atskleisti, ar Jūs pats nemėgstate ribų nepažįstančios dokumentinio kino ekshibicionistinės vivisekcijos?

Parodžiau Marekui baigtą filmą. Jis buvo beveik toks pat, kaip galutinė versija. Marekas nematė medžiagos, vadinasi, cenzorius buvau aš. Be abejo, galėjau sukurti ekshibicionistinę versiją, juk Marekas nežino, ką aš nufilmavau. Tegu tai lieka mano paslaptis.

Girdėjau, kad filmuoti į JAV važiavote žinodamas labai mažai. Net nežinojote, ar pavyks rasti buvusius Mareko priešininkus ar pažįstamus. Piotrowskis abejojo, ar Jums pavyks pajusti „ringo kvapą“, jo emocijas. Ar tos abejonės buvo pagrįstos? Ar Jūs pats abejojote?

Stengiuosi gyventi garbingai. Ko turėčiau bijoti? Na, gal žmonių piktdžiugiškumo, kvailybės. Kvapo perteikimą kine mėgstu labiausiai. Manau, kad kažkaip pavyksta tai padaryti.

Ar bandėte surasti buvusią Piotrowskio žmoną ir sūnų, kuris pasirodė esąs kito vyro vaikas?

Norėjau su jais susipažinti, bet išsigandau, kad tai nukreips mane į blogą pusę.

Girdėjau, kad dirbote tada, kai Piotrowskis Jums pranešdavo, kas įdomaus vyksta jo gyvenime. Ar būdavo priešingų situacijų, kai skambindavote, įkyrėdavote, savo herojų tam tikra linkme stūmėte Jūs?

Filmo nekūriau kaip Mareko diktanto. Laukiau, ką atneš laikas, juk gyvenimas rašo įdomiausius scenarijus. Žmogaus kova su likimu – labiausiai mane traukianti tema. Filmuose noriu pasakyti ir kažką nuo savęs. Filme „Kovotojas“ nusprendžiau tai padaryti diskretiškai.

Nors dokumentinius filmus kuria gyvenimas, kažkoks scenarijus vis dėlto reikalingas. Ar turėjote kokią nors tezę, hipotezę, klausimus, atsakymus, kurių norėjote sulaukti kurdamas „Kovotoją“?

Šioje istorijoje mane tikrai sujaudino Mareko pagarba tėvams ir tai, kaip jis ją išreiškia. Kaip jis siejo Dievą ir žiaurią kovą? Ieškojau atsakymo į klausimą, kur einame ir kokia yra gyvenimo vertė. Kur yra riba, kurios negalima peržengti, ir kokią kainą mokame, kai ją peržengiame? Kur baigiasi aistra ir prasideda praradimas? Savo filmuose visada ieškau atsakymo į tuos klausimus. Renkuosi tokius herojus, kurie suteikia vilties, kad priartėsiu prie jų, kad pavyks juos suprasti. Ankstesniuose filmuose pasirinkau Robertą, Michałą, dabar tai Marekas.

Ar planuojate grįžti prie Mareko ir pamatyti, kas vyks jo gyvenime po penkerių metų?

Gali būti. Galvojau apie tai. Svajoju apie gražų epilogą.

Ar jau kuriate naują filmą?

Filmuoju pilno metražo filmą apie virtualius pilotus, noriu sukurti dokumentinius „Žvaigždžių karus“ ir parodyti naujos rūšies homo virtualis atsiradimą. Jau vienuolika metų bandau kurti vaidybinį filmą „Lili“. Miršta aktoriai, kasmet keičiu scenarijų. Susimąstau, ar verta prarasti tiek energijos, kad sužinotum, ar senatvė gali kvepėti, o mirtis būti švelni.

Parengė Kora Ročkienė