Sukurti naują skambesio pasaulį

Peter Eötvös I. Huszti nuotr.

Neseniai Vilniuje viešėjo garsus vengrų kompozitorius Peteris Eötvösas. Po studijų Budapešto muzikos akademijoje P. Eötvöso kelias pasisuko į Vakarus: įveikęs „geležinės uždangos“ kliūtis jis išvažiavo į Vokietiją studijuoti dirigavimo ir tobulintis pas garsųjį avangardo kompozitorių Karlheinzą Stockhauseną. Netrukus Pierre’as Boulezas jį pasikvietė į Paryžių vadovauti ansambliui „Intercontemporain“ prie eksperimentinės muzikos centro IRCAM. Apie tokias galimybes jo kartos kompozitoriai tiek šiapus, tiek anapus „geležinės uždangos“ galėjo tik pasvajoti.

Šiandien P. Eötvösas – vienas savo kartos kompozitorių ir dirigentų lyderių, taip pat garsus pedagogas, įsteigęs savo vardo institutą jauniems dirigentams ir kompozitoriams. Jis pakviestas dalyvauti kitąmet Vilniuje vyksiančių „Pasaulio muzikos dienų“ festivalio repertuarinės komisijos darbe. „Pasaulio muzikos dienose“ Vilniuje bus parodyta ir naujausia P. Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“ – bendras Glaindborno (Glyndebourne) festivalio ir LNOBT pastatymas. Ta proga P. Eötvösas lankėsi Vilniuje. Svečią kalbina Jūratė Katinaitė.

Jūs žinomas pirmiausia kaip operų kūrėjas. Tad būtų įdomu sužinoti, kaip opera atėjo į Jūsų gyvenimą? Gal susižavėjote ja dar vaikystėje?

Opera patiko nuo vaikystės. Dar studijų metais Budapešte pradėjau rašyti daug muzikos kinui ir teatrui, mane džiugino galimybė dirbti skirtinguose teatruose, kino studijoje. Kita vertus, tai buvo puiki mokykla – išmokti kurti muzikines personažų charakteristikas, vienokią ar kitokią atmosferą, muzikinius vaizdinius. Manyčiau, kad kinas ir teatras padarė didžiausią įtaką mano stiliui. Mano operose daug muzikinio vyksmo, pastangų bendrauti su klausytojais, konkretaus vaizdavimo. Prieš 10–15 metų man buvo gerokai sunkiau, nes Europoje vyravo kitokie muzikiniai stiliai ir požiūriai. Muzikos vaizdingumas nebuvo vertybė. Priešingai, tokia muzika buvo vertinama kaip nekokybiška, nepakankamai profesionali, pasenusi. Dabartinis laikas gerokai laisvesnis ir atviresnis jauniems kūrėjams. Dabar daug įdomiau, kas gali nutikti muzikoje, kokios idėjos gali rastis.

Man didžiausią vaidmenį jaunystėje suvaidino teatras. Kitas mano gyvenimo etapas susijęs su Vokietija, į kurią išvažiavau praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje neturėdamas trisdešimties, pakviestas K. Stockhauseno į jo elektroninės muzikos studiją Kelne, Vakarų Vokietijos radijuje. Ten išmokau visiškai kitokios muzikos kalbos, pasikeitė paties garso supratimas. Tuo pačiu metu studijavau dirigavimą ir dirbau Kelno operos teatre korepetitoriumi. Tai buvo mano pirma profesinė pažintis su operos teatru. Nesijaučiau labai laimingas, nes dirbti korepetitoriumi kiekvieną dieną labai sunku: daug įtempto darbo valandų ir visiškai nematai to grožio, nejauti scenos magijos. Todėl net į galvą nešovė rašyti operą. Laikiau šį žanrą visiškai pasenusiu ir neįdomiu. Tuo metu intensyviai dirbau elektroninės ir elektroakustinės muzikos srityje, rašiau kamerinę muziką. Po kelerių metų gavau pasiūlymą diriguoti Kelno operoje. Požiūris į ją pasikeitė.

Ir štai 1979 m. P. Boulezas pasikvietė mane į Paryžių diriguoti „Intercontemporain“ ansambliui. Mane pasirinko todėl, kad, jo manymu, turėjau patirties ir kaip kompozitorius, ir kaip dirigentas, ir kaip elektroakustinės muzikos kūrėjas ir programuotojas. Taigi patekau į IRCAM’ą – vieną svarbiausių eksperimentinės muzikos centrų.

Taip nutiko, kad stambesnės apimties simfoninius kūrinius pradėjau rašyti gana vėlai. Įsitraukęs į dirigento veiklą ėmiau nebepasitikėti savimi kaip kompozitoriumi. Man vis atrodė, kad per mažai moku, per mažai turiu patirties, nesugebu taip komponuoti, kaip tie geri kompozitoriai, kurių kūrinius dirigavau. Pirmą kūrinį orkestrui, tiksliau, „Intercontemporain“ ansambliui, parašiau 1986 metais. Tuomet man buvo 42-eji. Tas kūrinys vadinosi „Kiniška opera“ („Chinese opera“). Tam tikra prasme tai operinė muzika be dainavimo. Joje labai daug veiksmo, grynai akustinio veiksmo. Tada nutiko įdomi istorija. Dirigentas Kentas Nagano atvyko iš San Francisko eiti Lijono operos muzikos direktoriaus pareigas. Jis man ir pasiūlė: „Girdėjau, kad parašei „Kinišką operą“. Tai pastatykim ją Lijone.“ – „Mielai, – atsakiau, – bet ji be vokalo, vien orkestrinė muzika“. – „O, gaila... Bet gal tu norėtum parašyti TIKRĄ operą?“. – „Žinoma!“ Taip gavau Lijono operos užsakymą. Nuvažiavau į Lijoną susitikti su teatro generaliniu direktoriumi. Jis pasidomėjo, apie ką norėčiau rašyti operą. Atsakiau, kad renkuosi A. Čechovo „Tris seseris“. Jis pritarė, o aš pasisiūliau padirbėti jo teatre, kad geriau susipažinčiau su trupe ir jos galimybėmis. Direktorius paklausė, kokias operas norėčiau diriguoti ir labai nustebo išgirdęs mano atsakymą: Mozartą, Puccini ir Wagnerį. Tačiau šie kompozitoriai – puikūs muzikos dramaturgai, o man reikėjo perprasti jų operų struktūrą. Jis man pasiūlė pastatyti Mozarto „Don Žuaną“ ir pačiam pasirinkti režisierių, kitus statytojus, dainininkus. Mums pasisekė, spektaklis buvo puikiai įvertintas. Tik tuomet pradėjau rašyti „Tris seseris“ – savo pirmąją operą.

Labai kruopščiai ruošiausi, ilgai tobulinau libretą. Libretas visuomet „suryja“ daug laiko – metus, kartais dvejus. Ilgai ruošiau ir kitų savo operų – „Balkonas“, „Angelai Amerikoje“, „Meilė ir kiti demonai“ – libretus. Vien tekstą! Sakysite, kam tiek ilgai? Libretas nulemia svarbiausius operos elementus. Negana to, kad sugaištu tiek laiko tekstui, rašydamas muziką daug ką keičiu, nes muzika vėl diktuoja savo logiką, ji savaip modeliuoja dramaturgiją ir kartais dėl to tenka keisti tekstą.

Grįžkime į Jūsų karjeros pradžią. Jums padėjo Stockhauzenas, Boulezas. Bet juk buvo sudėtinga politinė situacija, o Jūs pas juos patekote dar „geležinės uždangos“ laikais. Kaip jums pavyko išvykti iš Vengrijos į Kelną?

Man pasisekė. Kai 1956 m. Vengrijoje vyko sukilimas, buvau dvylikametis. Po dvejų metų jau baigiau mokyklą ir Zoltanas Kodaly mane pasikvietė į Budapešto muzikos akademiją. Keturiolikos tapau studentu, o devyniolikos gavau diplomą. Iš karto po studijų jauni vaikinai patekdavo į kariuomenę. Tačiau mane išgelbėjo Akademijos rektorius, sudaręs galimybę dar dvejus metus tobulinti savo diplominius darbus. Taip aš išvengiau kariuomenės. Tačiau po dvejų metų vėl grėsė kareivio dalia, tad sumaniau tęsti studijas. Išlaikiau dirigavimo egzaminą, tačiau profesorius jį įvertino labai blogai ir pasakė, kad dirigavimui neturiu jokio talento. Bet aš norėjau tęsti mokslus, o Vengrijoje likti buvo nesaugu, nes bet kada galėjau būti pašauktas į armiją. Buvau neblogas, netgi labai gerai vertinamas pianistas. Deja, pianisto karjera manęs nedomino, tad vis dėlto nutariau studijuoti dirigavimą ir tuo tikslu susiruošiau važiuoti į Maskvą. Gaila, bet Užsienio reikalų ministerija į mano užklausą neatsakė. Laukiau ilgai. Tuomet išbandžiau kitą galimybę – kreipiausi į Vokietijos stipendijų užsieniečiams fondą, teiraudamasis apie galimybes studijuoti toje šalyje. Atsakymas atėjo po dešimties dienų. Jie sutiko ir pasiteiravo, kokiame mieste norėčiau studijuoti. Žinoma, kad Kelne! Juk tuo metu Kelnas buvo vienas garsiausių šiuolaikinės muzikos centrų. Tačiau dabar reikėjo įveikti sudėtingiausią kliūtį – gauti oficialų Vengrijos leidimą išvykti. Ir vėl man pasisekė. Mano kompozicijos profesorius buvo Muzikos akademijos rektorius, be to, turėjo Raudonosios armijos karininko laipsnį. „Aš tau padėsiu, – pasakė jis, – bet tik su viena sąlyga. Kelne gyvena vienas labai pavojingas kompozitorius, kurio pavardės dabar neprisimenu. Tad jokiu būdu su juo nesusitik.“ Aš iš karto pažadėjau ir pamaniau, kad labai norėčiau susitikti su tuo pavojingu kompozitoriumi, kurio pavardės mano profesorius negalėjo prisiminti. Man pasisekė, kad gimiau laiku. Po 1956-ųjų sukilimo Vengrijoje buvo labai sugriežtintas režimas, apie jokį išvykimą niekas negalėjo nė pasvajoti. Bet po 1962-ųjų situacija ėmė švelnėti. Kultūra tarsi skilo į dvi dalis. Oficialioji doktrina propagavo vienokius filmus, spektaklius, parodas, knygas. Tačiau kartu plėtojosi ir labai stipri pogrindžio kultūra, kurioje tarpo avangardas. Jis nebuvo skatinamas, finansiškai remiamas, bet ir nedraudžiamas. Aš dalyvavau tos pogrindinės kultūros gyvenime. Kadangi avangardinis judėjimas gerokai anksčiau prasidėjo Lenkijoje, mums labai stiprų poveikį turėjo lenkų muzika ir kinas. Ypač kinas – A. Wajdos, R. Polanskio filmai. Jie jau buvo išpopuliarėję Vakaruose. Mūsų valdžia negalėjo sakyti, kad broliai lenkai daro kažką negero. Vadinasi, tenka sakyti, kad tai nauja ir pažangu. Taip pūstelėjo gaivesnis vėjas ir į vengrų teatrą, kiną, muziką. Kaip jau sakiau, tuo metu rašiau daug muzikos teatrui ir kinui. Jaunesni režisieriai manęs prašė eksperimentuoti, ieškoti naujoviškų garsų, sąskambių, formų, kad muzika skambėtų kaip lenkų ar prancūzų filmuose. Muziką vengrų filmams rašiau ir gyvendamas Kelne. Aš nepraradau teisės grįžti į Vengriją, tad gyvendamas Kelne po du tris kartus per metus lankydavausi Budapešte ir palaikiau kūrybinius ryšius su vengrų menininkais.

O kai apie 1980-uosius pradėjau iš Kelno važinėti į Paryžių, į IRCAM’ą, kaskart turėdavau rūpesčių dėl vengriško paso, su kuriuo įvažiuoti į Prancūziją, o po to grįžti į Vokietiją buvo be galo sudėtinga, iškildavo viena už kitą komplikuotesnės situacijos. Netekęs kantrybės, paprašiau Vokietijos pilietybės ir gavau vokišką pasą, mat buvau jau gana nemažai laiko pragyvenęs Vokietijoje. Taigi esu vengrų kompozitorius su Vokietijos pasu.

Dabar vėl gyvenu Budapešte, kur po ilgų klajonių mėgaujuosi tikrųjų namų jaukumu. Jaučiuosi patogiai ir kaip žmogus, ir kaip kompozitorius – turiu namus, studiją. Kadangi vis dar tęsiu intensyvią dirigento veiklą, labai daug keliauju po pasaulį.

Esate įsteigęs savo vardo institutą – jaunųjų dirigentų ir kompozitorių fondą. Kas jus paskatino šiam žingsniui? Kažkada Jūs pats sulaukėte pagalbos iš žinomų autoritetų, tad gal dėl to dabar norite pagelbėti jauniesiems?

Institutą įkūrėme 1991-aisiais. Kaip tik tuo metu palikau „Intercontemporain“ ansamblio vadovo postą. Vyko didžiulės politinės permainos Vengrijoje ir visoje Rytų Europoje. Mes su žmona tada grįžome gyventi į Budapeštą. Sumaniau įkurti muzikinį centrą jauniesiems kompozitoriams ir dirigentams, bet kvietėme ir instrumentalistus. Mūsų institutas – savotiškas tiltas muzikantams tarp studijų baigimo ir profesinio kelio pradžios. Šis etapas muzikanto gyvenime labai svarbus. Jaunimas baigia studijas ir nelabai suvokia, kur ir kaip eiti toliau meno sferoje. Ypač stygininkai. Akademijoje jie rengiami būti solistais, bet kokie 90 procentų tampa orkestro muzikantais. Vadinasi, jų studijų principas nėra geras. Jie rengiami ne gyvenimui, ne muzikavimui, o nerealiems dalykams. Mano tikslas – suteikti jiems žinių apie muzikavimą orkestruose, kitokios sudėties grupėse, ansamblinio grojimo specifiką. Dirigentus supažindiname su nauju repertuaru, prie kurio jiems neteko prisiliesti studijų metais. Akademijose, konservatorijose dirigentai nemokomi diriguoti XX a. partitūrų. Bent jau tuo metu, kai steigėme institutą, paskutinis kompozitorius, kurio kūriniai įtraukti į studijų programas, buvo Igoris Stravinskis. Mano tikslas buvo supažindinti su didžiuliu XX a. repertuaru. Jaunam kompozitoriui labai svarbus ryšys su dirigavimu, partitūros skaitymu. Iš savo, kaip kompozitoriaus ir dirigento, patirties galiu pasakyti, kad abi profesijos yra neatsiejamos. Juk XIX a. turime tiek pavyzdžių, kai kompozitoriai patys daug diriguodavo ir ne tik savo kūrinius. Tai buvo taip natūralu! Nuo Beethoveno iki Wagnerio, Mahlerio.

Tačiau XX a. viskas pasikeitė. Dar prieš karą koncertiniame repertuare įsivyravo ankstesnių epochų kūriniai. Taip buvo prarastas ryšys su gyvais kompozitoriais, nutrūko natūralios muzikos kūrybos, į kurią įeina ir pats atlikimas, muzikavimas, tradicija.

Taigi sumaniau atgaivinti šį procesą tarp jaunųjų kompozitorių ir dirigentų. Įkūrėme institutą Budapešto priemiestyje ir porą metų rengiau seminarus, tačiau labai trūko lėšų gerai bazei.

1994 m. gavau pasiūlymą vadovauti Nyderlandų radijo „Hilversum“ kameriniam orkestrui. Tose pareigose išbuvau iki 2004-ųjų. Olandijoje turėjau puikias sąlygas atgaivinti savo institutą. Per 10 metų surengėme daugybę meistriškumo kursų, seminarų, vasaros sesijų su pačiais įvairiausiais ansambliais, mažesniais ir didesniais orkestrais, tokiais kaip Amsterdamo „Concertgebouw“, Vienos simfoniniu. Suburdavau nedidelę 5–6 jaunų dirigentų grupelę vieniems metams. Kartu ne tik studijuodavome partitūras, bet daug keliaudavome, lankydamiesi įvairių orkestrų repeticijose. Neseniai savo institutą perkėliau prie Karlsruhės aukštosios muzikos mokyklos, kur pats profesoriauju. O instituto auklėtinius vežiojuosi po pasaulį, kur tik esu kviečiamas diriguoti. Jie stebi mano darbą ir patys turi galimybių padirbėti su orkestrais. Savaitę dirbame Berlyne, vėliau Londone, Geteborge. Manau, kad pradedantiems dirigentams tai labai reikšminga patirtis.

Ką Jūs manote apie vadinamąją „pagrindinę srovę“ (mainstream) muzikoje ir originalumą? Juk tam tikra prasme ir Jūsų kūryba yra pagrindinė srovė. Jūs esate garsus, pripažintas, kitaip tariant, „įteisintas“ kompozitorius. O dabar viešėdamas Vilniuje atrenkate repertuarą iš gausybės siūlomų partitūrų kitąmet Vilniuje vyksiančioms „Pasaulio muzikos dienoms“. Kokie yra Jūsų kriterijai? Kokie, jūsų manymu, kūriniai gali skambėti tokio masto renginiuose, radijuje?

Kiekvienos repertuarinės komisijos darbas priklauso nuo festivalio pobūdžio. Jei renkuosi kūrinius kaip orkestro vyriausiasis dirigentas, galvoju apie viso sezono repertuaro kryptį. Festivaliuose yra kitaip. Apskritai, mano supratimu, festivaliai yra labai naudingas dalykas, nes jie supažindina publiką su pagrindinėmis tendencijomis, vyraujančiomis šiandienos muzikoje. Rytoj gali atsirasti visiškai kitos tendencijos ir iškilti naujos idėjos. Festivalių temos, mano manymu, nėra labai svarbios. Svarbiausia – visumos, įvairovės pademonstravimas. Jeigu koncertų programos gerai apmąstytos, suderintos, žmonėms, kurie domisi šiuolaikiniu menu, būna tikrai įdomu. Tuomet jie nori sužinoti daugiau, eina į kitą ir į trečią koncertą. Nekalbu apie nevykusius festivalius. Taip nebūna, kad festivalis geras, o publikos nėra, neva ji neišmano. Esu labai geros nuomonės apie publiką. Visokia publika yra gera. Jei jos mažai, vadinasi, kažkas negerai pačiam festivaliui. Suprantu, kad labai lengva pasakyti, bet sunku padaryti.

Pastaruosius 20 metų pasaulyje vyksta nebesuskaičiuojama daugybė festivalių. Ir, kas man labiausiai patinka, daugėja mišrių festivalių, t.y. tokių, kurių programose yra ir tradicinio, ir šiuolaikinio repertuaro. Taip stiprėja ryšys tarp dabarties ir praeities muzikos, kuris buvo visiškai nutrauktas XX amžiuje. Tradicinis repertuaras gyvavo vienur, naujoji muzika skambėjo kitur. O dabar įvairios muzikos derinimas tampa vis natūralesnis. Esu už įvairovę. Antai rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais buvau reziduojantis kompozitorius Liucernos festivalyje Šveicarijoje. Mėnesį dirbau kaip pedagogas, dirigentas ir kompozitorius. Su keliais žymiais orkestrais rengiau programas, sudarytas ir iš klasikinės, ir iš naujos muzikos. Koncertų salės buvo pilnos.

Čia, Vilniuje, iš gausybės partitūrų renkuosi tas, kuriose justi, kaip jūs ir sakėte, originalumas. Be to, esu už jaunąją kartą. Man 63-eji, bet jaučiuosi lyg šešiolikmetis. Jaunystės mintys ir troškimai yra su manimi, aš nejaučiu to keturių dešimtmečių atstumo. Žvelgiu į pasaulį jauno vaikino, kuris nori sukurti naują skambesio pasaulį, akimis. Norisi naujų idėjų, naujos kalbos. Labai svarbu, kad muzika būtų suvokiama kaip nuolatinis, tęstinis kūrybos procesas. Nemėgstu skirstymo į seną, dabarties ar ateities muziką. Reikėtų muzikos raidą suvokti kaip nedalomą procesą. Kaip dirigentas, nuolat diriguoju ir klasikinį, ir romantinį, ir modernų repertuarą. Todėl labai remiu ir skatinu jaunus kompozitorius. Kartais per repeticiją kuris nors man sako, kad orkestras jo kūrinį groja per lėtai. Bet sakau, kad priežastis ne orkestras, o jūsų partitūra. Vadinasi, joje kažkas ne taip, jei skamba ne taip, kaip norėtumėte. Mokau kompozitorius kūrybiškai komunikuoti su atlikėjais ir maksimaliai apgalvoti bei užfiksuoti partitūrose savo idėjas.

Baigdama mūsų pokalbį norėčiau paklausti apie Jūsų operą „Meilė ir kiti demonai“, kuri irgi įtraukta į kitų metų „Pasaulio muzikos dienų“ programą. Težinome, kad tai Glaindborno festivalio koprodukcija su LNOBT. Ką galėtumėte iš anksto atskleisti apie šį savo darbą?

Glaindborno premjera rengiama jau beveik trejus metus. Kiekvienas naujas operos pastatymas užima labai daug laiko. Tenka įdėti daug darbo ne tik kompozitoriui, libreto autoriui, bet dar susirasti atlikėjus. O geri dainininkai, kaip žinome, būna angažuoti 2–3 metams į priekį, tenka palaukti, kol jie galės imtis naujo veikalo. Viena vertus, tai puiki galimybė neskubant dirbti, nes turi kelerius metus laiko. Kita vertus, labai sunku nuspėti, kokie bus lūkesčiai po trejų ar ketverių metų. Galbūt tavo šiandienės idėjos ryt jau bus nebegaivios. Be to, rašydamas operą kelerius metus nuolat atsitraukiu nuo darbo dėl kitų kūrinių rašymo, dirigavimo, pedagoginės veiklos.

Per tą laiką, kol dirbu su „Meile ir kitais demonais“, aš parašiau koncertą smuikui, koncertą fortepijonui ir net dar vieną operą, kurios premjera įvyks 2008-ųjų kovą Lijone. Taigi tarp šių darbų vis grįžtu ir grįžtu prie naujosios operos. Labai daug diskutuojame su libreto autoriumi. Siužetui pasirinkau Gabrielio Garcios Markeso romaną „Meilė ir kiti demonai“. Tai XVII amžiuje vykstanti istorija apie jauną ispanę, kuri gyvena su juodaodžiu. Mergaitės oda balta, o siela juoda. Herojė patenka į įvairias situacijas, čia nemažai egzorcizmo. Bet iš esmės ši opera yra apie meilę. Tai ir pirmoji mano opera apie meilę. Ilgai ją rašau, bet ir trukmė ilga – dvi su puse valandos. Bus aštuoni personažai – keturios moterys ir keturi vyrai. Muzika labai emocionali. Operą režisuoja garsus rumunų režisierius Silvio Purcarete, jis atstovauja prancūzų kultūrai, gyvena ir dirba Paryžiuje. Diriguos Vladimiras Jurowskis, su juo intensyviai bendradarbiauju, tariamės dėl kiekvienos smulkmenos. Premjera numatyta kitų metų rugpjūčio 10 dieną Glaindborno festivalyje, o po kelių savaičių ją bus galima pamatyti ir Vilniuje.

Ačiū už pokalbį. Lauksime vėl Jūsų ir Jūsų operos Vilniuje.