Muzikos didybė

Arūnas Pečiulis, Giedrė Zeicaitė, Deividas Staponkus

Laimingų sutapimų dėka atsidūrusi Zalcburge 2007 m. lapkričio 10 d., Šv. Andrejaus bažnyčioje klausiausi Johanneso Brahmso „Vokiškojo requiem“. Išvydau subrendusį dirigentą Arūną Pečiulį – ne tik buvusį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentą, bet ir Zalcburgo Mocarteumo absolventą, jau antrą dešimtmetį dirbantį Zalcburge ir šiuo metu vadovaujantį žymiajam chorui „Salzburger Liedertafel“. Šiais metais choras švenčia savo gyvavimo 160 metų jubiliejų!

Zalcburgo „Liedertafel“, įkurtas kaip vyrų choras, nuo 1947 metų tapo mišriu choru. XIX amžiuje vokiškai kalbančiuose kraštuose „Liedertafel“ (vok. Lieder – dainos, Tafel – stalas) buvo vadinami vyrų chorai. Po Antrojo pasaulinio karo vyrų chorai išaugo į mišriuosius, todėl šiandien „Liedertafel“ jau nenusako konkretaus choro tipo.

Prieš 159 metus šis choras dainavo kaizeriui Ferdinandui gimtadienio proga. Choras koncertavo įvairių muzikos draugijų salėse, miestų teatruose, evangelikų ir katalikų bažnyčiose, didžiosiose koncertų salėse Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje. Ypač mielai dainininkų klausydavosi aukštosios personos – kaizeriai, kunigaikščiai, erchercogai. 40-ojo choro gimtadienio proga kaizeris Francas Jozefas I įteikė chorui aukso medalį už meninę, humanitarinę ir patriotinę veiklą.

Per visą savo gyvavimo laikotarpį choras išgyveno įvairius metus – ir ramesnės kūrybinės tėkmės, ir didelių meninių aukštumų. Užtenka paminėti, kad choras atliko J.S. Bacho „Pasiją pagal Joną“, G.F. Händelio „Mesiją“, L. van Beethoveno IX simfoniją, W.A. Mozarto Mišias c-moll, A. Brucknerio „Te Deum“ ir daugelį kitų stambių oratorijų ir kantatų, ką jau kalbėti apie smulkesnių formų programas.

Pastačius Zalcburgo universitetą Mocarteumą (šiuo metu vadinamąjį senąjį pastatą), 1913 metais „Liedertafel“ kaizerio nurodymu gavo jame patalpas repeticijoms. Šios patalpos yra „Liedertafel“ nuosavybė, o repeticijų salę medžiu dengtomis sienomis iš choro iki šiol nuomoja Mocarteumas savo operos studijai.

Chorui vadovavo įvairūs vadovai. Iš mums labiau žinomų pavardžių galima paminėti kompozitorių ir Mocarteumo direktorių J.F. Hummelį, vadovavusį chorui nuo 1892 metų ištisus tris dešimtmečius. Dirigavo šiam chorui ir A. Bruckneris, ir H. von Karajanas.

Nuo 2004 metų „Liedertafel“ chorui vadovauja lietuvis Arūnas Pečiulis. 1991 metais, baigęs keturis kursus tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje, kur mokėsi chorinio dirigavimo pas prof. A. Krogertą, vėliau pas prof. P. Bingelį, simfoninio dirigavimo pas G. Rinkevičių, A. Pečiulis išvyko studijuoti į Mocarteumą. Ten pas prof. Walterį Hagen-Grollį mokėsi chorinio ir operinio dirigavimo, o pas prof. Michaelį Gieleną (buvusį H. von Karajano asistentą) – operinio ir simfoninio dirigavimo.

Jau 16 metų A. Pečiulis gyvena Austrijoje. 2000-aisiais jis paskirtas Zalcburgo miesto vyriausiuoju dirigentu, vadovauja 25-erius metus gyvuojančiam Zalcburgo advento muzikos festivaliui. O kasdienis darbas – jo vadovaujami trys mišrūs chorai, vyrų kvintetas ir moterų tercetas.

Iš Lietuvos muzikinės padangės Arūnas nebuvo dingęs – nuolat palaiko ryšius su Lietuvos muzikais, o 2003 metais išleido CD, kurį Lietuvoje platino žurnalas „Muzikos barai“. Šioje kompaktinėje plokštelėje kalėdines giesmes gieda Lainerhofo kvintetas. Šiuo metu Arūno diskografiją sudaro jau penkiolika kompaktinių plokštelių.

Į jubiliejinius Zalcburgo „Liedertafel“ koncertus A. Pečiulis pasikvietė ir lietuvių atlikėjus. 2007 m. birželio 2 d. įvyko pirmasis choro 160-mečiui skirtas koncertas simboliniu pavadinimu „Tiltas tarp Baltijos ir Adrijos“. Koncerte dalyvavo Vilniaus kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas R. Gražinio, ir choras „Corale Julia“ iš Fontanafredos (Italija). Buvo atlikta L. van Beethoveno „Chorfantasie“ – kūrinys, kurį Zalcburgo „Liedertafel“ atliko 1897 metais. Taip pat šiame koncerte fortepijono solo partiją grojo Daumantas Kirilauskas.

Lapkričio 10 d. įvykęs koncertas – centrinis jubiliejinis renginys (choro įkūrimo diena laikoma lapkričio 22-oji), todėl dirigentas ir meno vadovas pasirinko kapitalinį veikalą, sunkiai „įkandamą“ profesionaliausiam kolektyvui – J. Brahmso „Vokiškąjį requiem“. „Liedertafel“ chorui talkino Zalcburgo simfoninis orkestras „Jungen Philharmonie“ ir partnerinis choras iš Drezdeno „Singakademie Dresden“. Soprano ir baritono partijas atliko jauni solistai Giedrė Zeicaitė ir Deividas Staponkus.

Abu solistai susiję su Zalcburgu. G. Zeicaitė yra baigusi dainavimą Mocarteume pas garsią Lietuvos išeivijos dainininkę, Mocarteumo profesorę Lilijaną Šukytę-Sukis, o D. Staponkus prieš beveik dešimtmetį buvo išlaikęs visus egzaminus į Mocarteumo magistrantūrą, tik gyvenimas pakoregavo jo mokslus savaip – sugrąžino į Lietuvą.

Milžiniškoje šv. Andrejaus bažnyčioje, kur gali sutilpti 900 klausytojų, sunkiai tilpo du chorai ir orkestras. Solistams nebeliko vietos greta dirigento, todėl jie partijas dainavo nedidelėje aikštelėje tarp orkestro ir choro, kas jiems sudarė papildomų rūpesčių. Kaip teigė dirigentas A. Pečiulis, Zalcburge, toje muzikos Mekoje, sunku buvo rasti salę su scena, kurioje galėtų tilpti visi atlikėjai.

Nepaisant organizacinių rūpesčių, aido, kuris neišvengiamai būna skliautuotose bažnyčiose, J. Brahmso muzika skambėjo sukrečiamai. Ir ne garso didybe, o priešingai – švelniu, minkštu choro ir orkestro skambėjimu, dirigento valia sutelkiant dėmesį ne į kūrinio faktūrą, leidžiančią atskleisti pasaulio pabaigos „paskutinių trimitų“ griausmą, o į muzikos vidinę gelmę. Daugiau kaip valandą trunkantis didingas kūrinys neprailgo, nes A. Pečiulis, kaip išmoningas architektas ir skulptorius, „statė“ kūrinio formą, „lipdydamas“ muzikos garsų bareljefus – gąsdinančius, guodžiančius, žavinčius ir verčiančius mąstyti apie Didžiąją gyvenimo paslaptį. Pagrindinis krūvis tenka chorui, kurio partija nėra labai lengva, netgi, sakyčiau, nedėkinga, tačiau abu chorai profesionaliai pakluso dirigento sumanymui.

Solistai minkštais, jaunais balsais derėjo bendrame kūrinio audinyje, gražiai ir prasmingai frazavo. Ir G. Zeicaitei, ir D. Staponkui J. Brahmso „Vokiškasis requiem“ tapo stambaus oratorinio žanro pirmuoju krikštu ir suteikė daug patirties – sugebėti nepaskęsti milžiniškame chore ir orkestre bei atlikti jiems kompozitoriaus numatytą funkciją.

Muzikos didybė, atlikėjų tikėjimas savo pašaukimu, jau kelis šimtmečius maldų pripildyta bažnyčia – tokios auros apgaubta išėjau iš koncerto. Regis, patį Aukščiausiąjį pasiekė jo pagarbinimas.