Lotosas ir Mažasis Princas. Kitaip

Camilla Hoitenga

Daugybė margų popierinių skiaučių, skelbiančių: „Visi bilietai parduoti“. Tai bene vienintelis dalykas, ką dar buvo įmanoma pamatyti tame neįtikėtiname žmonių „skruzdėlyne“ Šv. Kotrynos bažnyčioje ketvirtadienį, lapkričio 22 dieną. Jau senokai neteko regėti tiek nusivylusių veidų, seniai begirdėtos ir aimanos dėl to, kad paprasčiausiai nebeliko laisvų vietų. Pripažinkime, šiandien toks reiškinys Lietuvoje nėra itin dažnas akademinės muzikos palydovas. Ir aš, kaip tikra lietuvė, atskubėjau su šypsena širdyje – štai aš esu čia, o va nuo kaimyno šį kartą sėkmė ėmė ir nusigręžė...

Džiaugtis tikrai yra dėl ko – juk ne kasdien išgirsi tokios atlikėjos kaip fleitininkė Camilla Hoitenga įvairių epochų kompozicijų interpretacijas. Ir štai po nuotaikingos Ch.W. Glucko simfonijos G-dur suskambo pirmoji koncerto premjera – japonų kilmės vokiečių kompozitorės Malikos Kishino koncertas fleitai ir kameriniam orkestrui (šv. Kristoforo kamerinis orkestras) „Himmelwarts/vers le ciel“ („Į dangų“, 2007).

Kaip skamba besiskleidžiantys nuostabiausių gėlių žiedlapiai? Būtent tokia yra minėto M. Kishino kūrinio vizija. Jos kompozicijos idėja, pristatyta maestro Donato Katkaus, – įstabaus grožio gėlės – lotoso – išsivadavimas iš baisios drumzlinos pelkės, kurioje ji auga. Ir galiausiai – augalo atsivėrimas visu grožiu, tarytum didysis bjauriojo ančiuko virsmas puikiausia gulbe. Pati kūrinio koncepcija, bent man, asocijuojasi su Prancūzija: prieš akis iškyla prancūzų klavesinistų pjesės, ypač F. Couperino meistriškai, tarsi puikaus dailininko, nutapytos „Les lis naissans“ („Dygstančios lelijos“, 1772). Ir nors stilistiškai abi kompozicijos ryškiai kontrastuoja, jas jungia tas pats kompozitorių siekis – pabandyti įgarsinti patį subtilumą arba tai, ką galime įsivaizduoti daugiausia tik kaip vaizdinį.

Savitą, lyg nemuzikinį koloritą reprezentuojantys atgarsiai orkestre ir vos juntamas grynojo instrumento tembro visai neatskleidžiantis fleitos kvėpavimas, aštrūs styginių pizzicato ir šaižūs potėpiai viršutiniame registre, paslaptingai nuaidintys gongo dūžiai. Kompozitorė išties įtaigiai kuria tą neaiškios, bjaurios materijos sferą ir piešia joje kol kas vos vos alsuojantį lotosą. C. Hoitengos interpretacija nepalieka abejonių: kvėpuoji drauge su ja ir stinga oro. Taikliu kūrinio suvokimu atlikėja priverčia įsijausti į niekaip negalinčio iš jį supančios bjaurasties išsikapanoti trapaus sutvėrimo jausmų amplitudę.

Nejučia ima plūsti palengvėjimas, palaimingo grožio nuojauta. Visa tai perteikiama giedrais marimbos, lyg vienintelio čia egzistuojančio šviesos šaltinio, kažkaip įsiskverbusio siauro saulės spindulėlio, pliūpsniais, ir vis labiau konkretėjančiu, bet dar prislopintu fleitos skambesiu. Lotoso išsiskleidimą M. Kishino įprasmino, sakytume, labai retoriškai – kaip solistės trilį. Ir tiktai kompozicijos pabaigoje solinis instrumentas parodo tą „tikrąjį“ tembrą, prie kurio esame pripratę. Tačiau, mano nuomone, žiedo išsivadavimas, jo atsivėrimas kūrinyje vis dėlto nebuvo iki galo išreikštas – pritrūko grynesnio, skvarbesnio grožio pasireiškimo. Manau, kompozicijoje nelabai įtikinamai sudėliotos dramaturginės trukmės: finalinis lotoso sužydėjimas pasirodė per trumpas, nepakankamai efektingas – jis neatsvėrė iki tol aktyviai visame orkestre eksponuotos niūrokos, tamsių potėpių prisodrintos garsų paletės.

L. Boccherini simfonija D-dur. „Keturių dalių“, pabrėžė maestro D. Katkus, be abejo, turėdamas omeny publiką, kuri kartkartėmis vis dar mėgsta paploti tarp ciklo dalių (kaip kad prieš tai skambėjusioje Ch.W. Glucko simfonijoje G-dur). Tai buvo dar vienas įvadas į kitą vakaro premjerą – Ramintos Šerkšnytės kompoziciją „Mažojo Princo pasakos“ (2007). Kūrinio programos pristatymas maestro nepakartojamo humoro jausmo dėka pagyvino ir taip gyvą atmosferą, nuteikė labai žaismingai, sakyčiau – prokofjeviškai (nes ir jis kūrė žaismingas pasakas vaikams). Kūrinys nepaprastai šiltas, nuotaikingas ir, galima sakyti, daugiau orientuotas į mažuosius klausytojus. Kiekviena „pasaka“ čia tapo vis kitą portretą: bailoką Avelę, didingą, ir ta didybe kiek gąsdinantį Baobabą, rafinuota inteligencija persismelkusią Rožę, gilų, paslaptingą Šulinį ir, kaip dera gražių pasakų pabaigoms – kūrinį vainikuojantį ramų, raudoną Saulėlydį. Pasakojimo įspūdį paliko taikliai kompozitorės sumanyta orkestruotė, ryškūs tembriniai sprendimai – nori nenori sieji kūrinį su tam tikromis mintyse iškylančiomis vizijomis. Spalvingoje ir kartu raiškioje kompozicijoje tvyro penkias kūrinio dalis jungiantis subtilus romantinis polėkis. Žvelgiant technologiniu aspektu, „Mažojo Princo pasakos“ nepasižymi ypatingu virtuoziniu blizgesiu ar kokiais nors įmantriais grojimo efektais. Čia svarbiausias, sakytume, impresionistinis įspūdžio, nuotaikos fiksavimas. C. Hoitengos interpretacijai nestigo to reikiamo subtilaus žaismingumo, kiekviename kūrinio epizode fleita skambėjo vis kitaip – beliko tik žavėtis, kaip atlikėja įtikinamai, savaip įprasmina R. Šerkšnytės idėjas.

Ir pagaliau kūrinys, kurio laukiau nekantraudama – iš tiesų virtuozinis C.Ph.E. Bacho Koncertas fleitai ir orkestrui d-moll (1734). Dabar jau buvo galima tvirtai įsitikinti solistės techninėmis galimybėmis. Tačiau pirmoje Koncerto dalyje mane erzino tai, kad orkestras kartkartėmis lyg koks milžiniškas vandenynas paskandindavo fleitos skambesį ir C. Hoitengos grojimas buvo vos girdimas. Bet likusios dvi kūrinio dalys tą kompensavo: po relaksacinės antrosios dalies, kur visu gražumu sutviskėjo nuostabus atlikėjos fleitos tembras, tarsi viesulas įsisuko trečioji. Galingi pasažai skambėjo taip koncertiškai, taip žaižaruojančiai! Tie sudėtingi pasažai – kai „užkabinama“ nata viršutiniame instrumento registre ir staigiai „įšokama“ į pasažą, esantį oktava žemiau – skambėjo aiškiai, dinamiškai, su nepaprasta jėga, veržlumu ir tiesiog precizišku tikslumu.

Ir nieko čia nebepridursi... Na, nebent taiklų maestro D. Katkaus komentarą: „Geriau groti tiesiog neįmanoma...“