Atostogos kaip menas

Darius Mikšys. „Abdulo Azizo atostogų kriketo klubas“. 2007 m.

Norėčiau būti menininke. Meno vardan keliaučiau po pasaulį, apsistodama vis labiau klestinčiose menininkų rezidencijose, tiesiogiai pažinčiau įvairių šalių ypatumus ir keisčiausi savo atradimais su kitais reziduojančiais menininkais. Tačiau privilegija pasiimti tris mėnesius kūrybinių atostogų suteikta ne kiekvienam. Kūrėjų mobilumas šiuo metu toks aktyvus reiškinys, kad tenka atsargiau žiūrėti į kiekvieną šio meninio judėjimo rezultatą. Projektas „Holiday In“ yra vienas iš tokių – stambus trišalis projektas, leidęs šešiems menininkams sėdimąjį darbą pakeisti pačių sugalvotais atostogų maršrutais. Šiuo projektu siekiama išsiaiškinti keletą aktualių (daugiausia menininkams) klausimų: „Koks yra meninio mobilumo poveikis bei reikšmė ir kaip tai veikia aplankomas bendruomenes ir regionus, taip pat – menininko kūrybą? Kokios kultūrinės ir nacionalinės prielaidos konstruojamos ir dekonstruojamos susitikimo procese? Kaip smalsumas ir nežinomybės pojūtis įkvepia menininką; kokie mitai kuriami ir kokie griaunami?“ Šeši menininkai pasiskirstė po tris šalis, kuriose savo pastabas ir tyrimus dėdavo į specialiai šiam projektui sukurtą internetinę svetainę, o galutinį rezultatą buvo galima išvysti visose trijose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje. Nuo kovo iki birželio Olivier Braggas (Didžioji Britanija) ir Juozas Laivys gyveno Prancūzijoje, Nicolas Simarikas (Prancūzija) ir Darius Mikšys rezidavo Junginėje Karalystėje, o į Lietuvą atkeliavo prancūzas Quentinas Armand’as ir brazilų kilmės menininkė Flćvia Müller Medeiros. Atostogas menininkai iš tiesų suprato labai savitai – vieniems tai buvo nieko neveikimo laikas, kitiems – laikinas savo profesijos atsisakymas, tretiems – aktyvus stereotipų ir mitų medžioklės sezonas.

Ir ką gi naujo ir įdomaus atrado minėtieji menininkai? Žiūrovams – ne itin daug, tačiau patiems kūrėjams, tikiu, tai buvo puikus metas dar kartą apsvarstyti įprasto konteksto svarbą jų kūryboje ir apskritai meninio veiksmo pagrįstumą. Darius Mikšys, nuvykęs į Londoną, ėmėsi mokytis griežto ir prestižinio angliško žaidimo – kriketo. Atostogos virsta veikliu mokymusi, primenančiu dažno lietuvio atostogas, per kurias stengiamasi atlikti tuos darbus, kuriems nelieka laiko kasdienio darbo metu. Atsitraukdamas nuo kūrybos menininkas vis dėlto privalėjo parodai pateikti atostogų produktą, tačiau D. Mikšys sąmoningai mėgino išvengti gryno meno kūrinio sukūrimo. Žaidimas dėl savo savybės rimtai veikti siekiant sąlyginio rezultato tampa logišku ir taikliu išeities tašku. Be to, kriketas yra kolektyvinis žaidimas – priešingybė individualistiniam kūrybos procesui. Anglų žaidimas kriketas atskleidžia beveik visus svarbiausius šios tautos stereotipus: konservatyvumą, eleganciją, džentelmeniškumą. Deja, šiuo metu šios savybės išlikusios tik šiame žaidime, kurį galėjo išbandyti ir ŠMC žiūrovai erdviausioje pastato salėje.

Atostogos tęsiasi. Nicolas Simarikas pats save apibūdina kaip „stebėtoją, detalių gaudytoją“. Jis savo „Holiday In“ atostogas leido Didžiojoje Britanijoje, kur mėgino atostogauti kitų žmonių atostogose. Taigi jis nuvyko į egzotiškas salas, kurias itin mėgsta britai poilsiautojai. Vienoje iš jų, pavadinimu Ekosė, jis fiksavo savo paties šešėlį, nepaliekantį ramybėje tose saulėtose vietose. Šalia šių fotografijų savo internetiniame dienoraštyje jis klausia: „Negi tikrai buvau vienas šiose Ekosė salose?“ ŠMC žiūrovai galėjo laipioti ant dirbtinio šio menininko šešėlio, sudėlioto iš egzotiško medžio drožlių, ir taip fiziškai pajusti autoriaus fotografuojamą paviršių.

Nicolas Simarik „Šešėlis 3“. 2007 m.

Olivier Braggas eskiziškais piešiniais, akvarelėmis ir tekstais kūrė savo dienoraštį apie tiek menininkų įkvėpusį bohemišką Paryžiaus gyvenimą. Siekdamas patirti dabartinį Paryžių, jis pasirenka autsaiderio poziciją, įamžindamas fiktyvius įvykius svetimame mieste. Jaunasis menininkas suvokia, kad kiekvienas bandymas visiškai pasinerti į uždarą, mitologizuotą paryžiečių gyvenimą yra apgaulingas ir beprasmiškas. Šia šmaikščia dokumentacija jis perkuria mitą apie gerokai išsikvėpusio ir išeksploatuoto miesto (intelektualine, menine ir estetine prasmėmis) gyvenimo būdą, kurio vienas iš labiausiai vešinčių stereotipų – Montmartro gyventojai.

Juozas Laivys keliavo po Prancūziją, tiksliau, po keturis jos miestus: Marselį, Lijoną, Strasbūrą ir Paryžių. Kiekviename iš šių miestų jis atliko po kelis kažkuo menininkui ypatingus veiksmus, kurie, atlikti Menininko, tampa Meniški. Kaip ir visi veiksmai, atlikti „čia ir dabar“, jie kažką pakeičia ateityje, todėl veiksmo savybė apimti praeitį, dabartį ir ateitį tampa J. Laivio išeities tašku šiame projekte. Parodose Marselyje, Londone ir Vilniuje menininkas sumanė pristatyti orą, atgabentą iš kitų parodinių erdvių, ir jį sumaišyti su vietiniu oru, tvyrančiu meno centruose. Tačiau pasirinko tradicinį lietuvių medžio raižinio formatą ir trumpalaikius įspūdžius įrėžė į atmintį tiesiogine ta žodžio prasme. Darbelių formatai ir eskiziškumas pabrėžia judėjimo, kelionės ir netikėtų susitikimų pojūtį.

Quentinas Armand’as į kūrybą žvelgia kaip į būdą sukurti erdvę pasakojimui. Todėl jam itin svarbus daugiasluoksnis, kitaip sakant, daug mąstymo (siužeto) krypčių turintis naratyvas. Tai, ką išvydau ŠMC, neturėdama tikslios informacijos apie jo atostogas mūsų šalyje, ne itin nustebino. „LIEtuva“ – krepšinio kamuolių „LIEtus“…

Flćvia Müller Medeiros stengėsi neveikti nieko, t.y. nieko, kas uždarytų ją kūrybiniam procesui tarp keturių sienų. Įsitraukdama į visus įmanomus (ne tokius jau ir dažnus) meninius ir muzikinius įvykius ar tiesiog vakarėlius, menininkė tyrė kapitalizmo poveikį postkomunistinėms visuomenėms. Iš jos dienoraščio „Holiday In“ svetainėje kiek abejoju, ar ji perprato vidutiniško postsovietinio piliečio suvokimą ir pasaulėžiūrą, leisdama laiką gana saugioje intelektualų aplinkoje. Tačiau pirminis planas pasikeitė menininkei susidomėjus Lietuvos kaimynų – baltarusių situacija: suvaržyta judėjimo, išraiškos ir mąstymo laisve. Susidraugavusi su baltaruse Irka, ji fiziškai „atveria“ Baltarusijos sienas, perkeldama merginą iš Vilniaus į Londoną. ŠMC žiūrovai galėjo išvysti merginos atvykimą į Getviko oro uostą. Jokių suvaidintų emocijų, todėl jos bekraštis džiaugsmas atvykus į laisvą kapitalistinę šalį verčia pasijausti kiek nesmagiai. Ypač prisiminus, kiek lietuvių šiuo metu laisva valia toje šalyje dirba trečiaeilius darbus.

Trys tarptautinės meno organizacijos: „Triangle france“ (Marselis), „Gasworks“ (Londonas) ir Šiuolaikinio meno centras, laikinai tapusios kelionių agentūromis, puikiai atliko savo darbą – menininkai paatostogavo. Tačiau pati projekto koncepcija dvelkia arogancija, svarbi tik ganėtinai mažai visuomenės grupei, kuriai vis dar atrodo, kad plačioji visuomenė mitologizuoja menininko asmenybę ir jai labai smalsu pažvelgti į meno pasaulio užkulisius. Deja, plačioji Lietuvos visuomenė užsiėmusi šokių dešimtukais ir kalėdiniais pirkiniais „Akropolyje“.