Ketvirtasais rečitalis

Simon Trpčeski M. Raškovskio nuotr.

Seniai laukti pianistų rečitaliai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, po ilgos nemalonios pertraukos netikėtai pradžiuginę klasikinės muzikos mėgėjus ir profesionalus, grasina vėl išnykti – lapkričio 21 d. girdėjome ketvirtą iš numatytų penkių solinių koncertų serijos lapkričio–gruodžio mėnesiais. Atrodo, kad šios, galima sakyti, beveik intymios fortepijono muzikos šedevrus skambinusių atlikėjų išpažintys vėl užleis vietą pasirodymams su orkestru. Gal ši koncertų forma pritraukia daugiau klausytojų, mažiau nusimanančių apie muzikos subtilybes? O gal be reikalo nerimaujame, gal ateityje vėl galėsime džiaugtis savitais soliniais pianistų pasirodymais? Juk būtent rečitaliuose ryškiausiai atsiskleidžia menininko individualybė, per stilių ar formų įvairovę atlikėjas gali klausytojams suteikti daug džiaugsmo, jeigu sugeba įtaigiai, supratingai, talentingai skambindamas priartėti prie kompozitoriaus natų ženklais užkoduoto muzikinio sumanymo.

Šioje solinių koncertų serijoje lapkričio 7 d. Filharmonijos didžiojoje salėje debiutavo jaunas, pasitikintis savo pajėgumu pianistas Kasparas Uinskas, užtikrintai ir savitai paskambinęs J. Haydno, F. Chopino, S. Rachmaninovo, A. Skriabino ir B. Dvariono kūrinius. Lapkričio 11 d. patyrusi, ryškų, tik jai būdingą atlikimo braižą turinti, Lietuvoje puikiai žinoma aktyvi modernios muzikos interpretuotoja, skambinusi viešuose koncertuose ir įrašiusi ne vieną muzikos plokštelę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Birutė Vainiūnaitė pirmoje koncerto dalyje pažėrė visą pluoštą prancūzų autorių F. Couperino, C. Debussy, O. Messiaeno ir A. Honeggero, o antroje dalyje – lietuvių kompozitorių S. Šimkaus, S. Vainiūno ir V. Barkausko kūrinių. Beje, vienintelis kūrėjas, galėjęs išgirsti savo išplėstinių pjesių „Veidrodis“ ir „Blyksniai“ (2007, atlikti pirmą kartą) traktuotes, V. Barkauskas buvo labai patenkintas meistrišku ir brandžiu šių opusų perteikimu.

Lapkričio 14 d. klausytojus žavėjo jauniausias šios rečitalių serijos dalyvis, lenkas Rafałas Blechaczas, įspūdingai gražiai ir prasmingai paskambinęs F. Chopino smulkios ir stambios formos kūrinių.

Lapkričio 21 d. Makedonijos pianistas, dvidešimt aštuonerių metų Simonas Trpčeskis Vilniaus klausytojams pateikė labai įvairią programą, galinčią atskleisti jo muzikavimo brandumą ir profesinį potencialą. Pirmoje koncerto dalyje buvo paskambintos dvi Sonatos – A. Skriabino Nr. 2 gis-moll, op. 19 („Fantazija“), ir F. Chopino Nr. 2 b-moll, op. 35. Antroje dalyje – miniatiūros, sujungtos į ciklus, tačiau taip pat visiškai skirtingų stilių muzikos autorių: J. Brahmso (Trys intermezzo, op. 117) ir C. Debussy (siuita fortepijonui „Vaikų kampelis“ ir „Džiaugsmo sala“), kurių prasmingam atlikimui reikia kitokio dvasinio, emocinio ar net filosofinio nusiteikimo, kitokių išraiškos priemonių. Tai – sudėtingas uždavinys netgi patyrusiam meistrui.

S. Trpčeskis studijas baigė Skoplės šv. Kirilo ir Metodijaus universitete, prof. Boriso Romanovo klasėje. Jis sėkmingai dalyvavo daugybėje tarptautinių varžytuvių: pirma vieta pasaulio pianistų konkurse „Yamaha Music Foundation of Europe“ (Skoplė, 1998), antra premija „Millennium World Piano Competition“ (Londonas, 2000), debiutinis rečitalis Londono „Wigmor Hall“ (2001), puikus įvertinimas „Young Artist Award“ (Londonas, 2003) ir kt. Nuo 2005 m. S. Trpčeskis labai sėkmingai koncertuoja su geriausiais pasaulio orkestrais, rengia rečitalius prestižinėse koncertų salėse.

Įrašų kompanija „EMI Classics“ išleido šio pianisto solinę plokštelę, kurioje įrašyta P. Čaikovskio, A. Skriabino, I. Stravinsko ir S. Prokofjevo muzika, atskirą vien S. Rachmaninovo kūrinių plokštelę ir F. Chopino muzikos įrašą.

Savo rečitalyje Nacionalinėje filharmonijoje S. Trpčeskis pademonstravo daug gerų profesionalaus pianisto savybių. Jis sugeba sukoncentruoti dėmesį į tikslų, korektišką teksto perteikimą, pastangas kuo tiksliau įvykdyti įvairias nuorodas, nuotaikų kaitą. Dauguma jaunų šių dienų atlikėjų stengiasi kuo ryškiau ir garsiau skambinti kūrinių pakilimų ar kulminacinius epizodus, kuo energingiau ir greičiau groti veržlią muziką, o makedonietis, atrodo, labiausiai domisi ir žavisi tyliais skambesiais. Išklausius visą koncertą, susidarė įspūdis, kad jis mėgaujasi tyliais, dar tylesniais ir tyliausiais įmanomais garsais, stengiasi jiems suteikti įvairias spalvas, keisti tembrus. Be to, mėgsta visas ramias, lyrines ar filosofines kūrinių temas skambinti ne tik ypač tyliai, bet ir labai statiškai. Todėl išraiškingumo pasiekia tik pasitelkdamas garsinę ir tembrinę įvairovę, tikslų frazavimą. Keisčiausia akimirka – „negyvos“ pauzės. Kūrinių sakinių, atskirų epizodų ar sonatų dalių pabaigos pauzės – visiškai tušti tarpai, neturintys jokios prasmės. Nemėgsta pianistas ir dramatinės įtampos, neramumo ar muzikinės medžiagos plėtojimo. Jo atlikimas grindžiamas garso ir tempo kontrastais. Tai ypač ryškiai pajutome abiejose A. Skriabino ir F. Chopino Sonatose. Pavyzdžiui, A. Skriabino Sonatos pirmoje dalyje Andante S. Trpčeskis vis „žaidė“ tyliausiais skambesiais, rafinuotai nugludintais. Staiga išryškėdavo nedidelis labai garsus epizodas, jis taip pat netikėtai išnykdavo. F. Chopino Sonatoje veržli muzika buvo kompaktiška ir greita, o lyriškos ar kontrastingos temos – visiškai lėtos, statiškos, sustingusios. Pavyzdžiui, trečioji dalis „Marce funebre“: Lento, kurioje keitėsi tik nepaprastai statiškai ir lėtai tekančios tylios muzikos tembrai, ne dvasinis ar emocinis nusiteikimas. Staiga išnirusi labai ryški kulminacija atrodė dirbtinai išgalvota, neparemta kokia nors prasme. Techniškai tiksliai ir virtuoziškai atliekami sudėtingi, reikalaujantys fizinės ištvermės ir greitos reakcijos epizodai atrodė nepriekaištingai parengti. Tik vis aplankydavo keistas kompiuterinio atlikimo pojūtis...

Panašiai S. Trpčeskis paskambino antros koncerto dalies miniatiūras – mėgavosi įvairiais tyliais garsais, lėtai ir statiškai dėliodamas natas trijuose J. Brahmso intermezzo, o žavias C. Debussy pjesytes traktavo kaip paprastutę, vaikiškai naivią muzikėlę. Jo atlikimo stilius puikiai tiko miniatiūrai „Sniegas šoka“ – labai tyliai, greitai ir tiksliai pažėrė trapių garsų. Įvairiai ir kūrybingai paskambino „Piemenukus“ ir „Lėlių keikvoką“.

Gaila, kad vėliau nuskambėjusi „Džiaugsmo sala“ pasirodė perdėm racionali. Bisui pianistas panašiai, bet mažiau įdomiai paskambino dar tris C. Debussy kūrinėlius – „Mergaitę lino spalvos plaukais“ ir dvi arabeskas.

Belieka laukti paskutinio šios rečitalių grupės koncerto šių metų gruodžio 30 d., pavadinto „Kalėdų atsivėrimai“, kuriame Petras Geniušas ketina šventiškai pradžiuginti savo gerbėjus kūrybingomis įvairių miniatiūrų traktuotėmis.