Nauji lietuvių fotografijos ritmai

Akvilė Anglickaitė. „Namai“. 2007 m.

„125 bpm“ – tai klubinės muzikos ritmas arba fotokameros užrakto greitis. Bendra Akvilės Anglickaitės ir Ugniaus Gelgudos paroda „mažojoje“ Fotomenininkų sąjungos galerijoje yra apie monotoniją ir nuotykius, apie pasitraukimą ir dalyvavimą, apie dvi skirtingas fotografijos sampratas ir strategijas. Čia pristatomas kitoks eksponavimo principas ir žvilgsnio intensyvumas. Šis menininkų kūrybinis derinys aštrus, bet vykęs.

Akvilei Anglickaitei ramybės neduoda „Namai“ – identiški šinšiliško priemiesčio gyvenimo simboliai. Pribaigiantis jų siluetų monotoniškumas skamba industrial ar minimal techno muzikos ritmu. Vienodumą pertraukia tik reta ritmo kaita, greitai grįžtanti į pradinį taktą. Pamenu, kaip mane apėmė siaubas, kai pirmą kartą Londone, viename iš jo priemiesčių, mėginau surasti namą, kuriame tuo metu gyvenau. Jų tobulas vienodumas lyg uniformos varė į paniką, ypač kai paaiškėjo, kad klaidžioju visai kitam rajone...

Pats aplinkos atšiaurumas diktuoja A. Anglickaitei deadpan (angl. – bejausmę) estetiką, kurią inicijavo žymioji Berndo ir Hilla Becherių pora, o įtvirtino buvę jų studentai – Candida Höfer, Andreassa Gursky, Thomasas Struthas, Axelis Hütte bei daugelis kitų. Jai būdingą šaltumą, objektyvumą, išbalansuotą perspektyvą savitai papildo ir keičia autorės pasirinkta nespalvota fotografija. Ji dar labiau sustiprina mūrinę monotoniją, tačiau kartu ironiškai suteikia „Namams“ monumentalumo.

Sudėtinga suvokti aiškų autorės santykį su dokumentuojama aplinka, kadangi „vokiškasis“ sausas konceptualumas „atskiedžiamas“ asmeniškos savijautos doze – ji pati gyvena šių namų apsuptyje. Deklaratyvus vizualus nuobodulys panardina į keistą melancholišką būseną, kurią galbūt jautriausiai suvokė Nam June Paikas, teigdamas, kad Zen – tai nesibaigiantys priemiesčių elektros laidai.

Urbanistinių peizažų ritmiškumą suintensyvino architektūriškas kūrinių eksponavimas. Menininkai apgalvotai ir taikliai išnaudojo sudėtingą šios galerijos erdvę bei apšvietimą, dėl kurio neretai nukentėdavo parodų kokybė. Panašiai architektūrą videoekranuose kuria olandas Aernautas Mikas. Jo kūrinių mastelis žiūrovui leidžia beveik tiesiogiai dalyvauti nepaaiškinamuose personažų veiksmuose ir suvokti patį kūrinį.

Ugniaus Gelgudos darbų ekspozicija „Gravitacija“ panėšėjo į fotolaboratoriją, dabar jau beveik istorinį fotografinį ritualą, kuriame gimsta fotografijos, kur jos gali būti tiesiogiai pakeičiamos rankiniu būdu. Tokia galimybė išlieka ir eksponuojamuose polaroiduose, kur matymas detalėmis ištrina aplinkos kontūrus ir tarsi pakartoja apsvaigusį žvilgsnį, klaidžiojantį vakarėlio chaose. Kadrų miglotumas atskleidžia žmogiškos atminties veikimo principus bei pakitusį pirminį polaroid technologijos tikslą – akimirkų dokumentavimą. Menininkas nesistengia fiksuoti asmeniškai svarbių akimirkų, kaip tai darė Nana Goldin, Wolfgangas Tillmansas, Ryanas McGinley ar Larry Clarkas (jaunystėje), tačiau taip pat nutolsta ir nuo reportažinio žanro. Žmonių figūros U. Glegudos polaroiduose išnyra lyg nutolę abstraktūs siluetai, išvengdami laiko ar vietos nuorodų bei vidinio sąryšio.

Vis dėlto provokuojančiuose kadruose nemaža ironijos ir pašaipos, išryškinant vakarėlių dalyvių pasididžiavimo simbolius – ginklus, etiketes, žėrinčius diržus, merginų biustus... Pats parodos pavadinimas „Gravitacija“ – aiški nuoroda į vieno populiariausių Vilniaus naktinių klubų pavadinimą, semantiškai žaidžiantį žmogiškų „traukos centrų“ atributais.

Didesnio formato fotografijose U. Gelguda eksploatuoja mados („Fashion“) fotografijos estetiką. Ikoniškus jos pavyzdžius galima rasti „Vice, Dazed and Confused“, taip pat ankstesniuose „I.D.“ žurnaluose, kuriuose mados fotografija tapo neatsiejama vakarėlių dokumentacijos dalimi. Stilingumą čia siekiama derinti su natūralumu ir laisvumu, kartais nenoromis atskleidžiant šių reiškinių tuštybę. U. Gelgudos pasirinkti vakarėlių dalyviai taip pat idealizuoti, paskendę ekstazėje ar mintimis nuklydę toli už fiksuojamos erdvės ribų. Trumpiau tariant – jie nutolę nuo akimirkos laiko ir nuo autoriaus, dokumentuojančio tą akimirką. Nespalvota fotografija, kaip ir A. Anglickaitės kūryboje, monumentalizuoja akimirkas, vakarėlių judrumą įšaldydama plakatiškose kompozicijose. Plona riba, kuria menininkas atsiriboja, t.y. objektyvizuojasi, dokumentuojamoje situacijoje padeda jam išvengti kategorizavimo. Čia iškyla vienas esminių A. Anglickaitės ir U. Gelgudos bendrumų – balansavimas tarp autentiškumo ir objektyvumo siekių. Jis išryškina laisvą fotografijos strategijų taikymą ir kombinavimą, itin būdingą naujajai lietuvių fotografų kartai. Kitaip nei „šeimos“ cikle, „Gravitacijoje“ Gelgudai nebūdingas poetiškumas (besiskleidžiantis pramaišiui su dokumentiškumu), čia svarbesnis intensyvumas, veržlumas būdingas karo fotografijai, kur chaosas paradoksaliai virsta monumentais.

Tačiau naktiniai klubai – tai ne karo laukas, o unifikuoti priemiesčių namai – ne koncentracijos stovyklos. Jaunieji menininkai į juos supančius reiškinius žvelgia šiek tiek lengvabūdiškai ir ironiškai, dar nepasinerdami į tylią aplinkos meditaciją ar desperatiškai gaudydami „auksinius momentus“. Jie mėgaujasi savo energija, laikmečiu ir galimybėmis. Ir kol kas jas išnaudoja tikrai kryptingai. Tikiuosi, ateityje nauji lietuvių fotografijos ritmai nesulėtės ir netaps monotoniški kaip tie priemiesčių namai, kankinantys A. Anglickaitę.