Laiko rijikai

Sinead O’Donnell. „Material Memory: Domestic Engineering“. 2007 m. A. Rekštytės nuotr.

Galbūt dabar – ne performansų aukso amžius, bet ši meno forma, kaip vienas iš kalbėjimo būdų, tikrai nėra mirusi. Performansas nebeturi avangardiškiausio žanro aureolės ir tapo gana marginaliu reiškiniu, gyvuojančiu daugiau su festivalių entuziastų pagalba. Tačiau yra menininkų, kurie šią meno kalbą naudoja nuosekliai ir jiems kartkartėmis pavyksta sukurti gerų performansų. Pavyzdžiui, šių metų Venecijos bienalės pradžioje Vanessa Beekroft rodė performansą, idealiai tinkantį žuvų turgui. Prie pat centrinio kanalo esančiame turgaus paviljone menininkė ant grindų priguldė gyvų, tamsių moterų kūnų. Aptakių kūnų raizgalynė prietemoje blizgėjo nuo šlakstomo vandens ir kraujo. Vangūs judesiai, alpėjantis kvėpavimas ir stiprus žuvies kvapas neleido pasiklysti interpretacijų kemsynuose. Reginys įspūdingas, pranešimas aiškus, žiūrovai net sustingę nuo kūniško paveikumo. Taip, mano nuomone, atrodo pavykęs performansas. Sutinku, reginys nebūtinai turi būti įspūdingas. Užtektų, kad veiksmas būtų skaitomas arba ne be priežasties nesuvokiamas.

Deja, praėjusį savaitgalį vykusio performansų festivalio „Dimensija 0.99“ programoje tokio artikuliacijos lygio performansų nebuvo. Užteko pasitenkinti tuo, kad keli jų buvo beveik perskaitomi. Bartalomeo Ferrando iš Ispanijos su savo trumpučiu performansu buvo mažytė aiškumo kibirkštėlė bendroje festivalio perteklinių reikšmių pelkėje. Menininkas valgė ant popierėlio užrašytus žodžius ir tada juos ištardavo, kol žodžiai sudėjo išmintingą sakinį: „Silence is always significant“ („Tyla visada yra įstabi“). Praryti žodį siekiant jį ištarti yra konceptualu. Dar smagiau, kad burnos užkimšimas popieriumi atveda į mintį apie tylą. O smagiausia, kad šis žmogus moka elgtis su laiku.

Kažkodėl lietuviškame kontekste performansas siejamas su ilgu, ištęstu laiku, kurio metu reikia daryti daugybę veiksmų, būtinai susireikšminus, arba tiesiog apdrėbti žiūrovą reikšmių gausa. Taip, performansas yra laikinė meno forma, taip, laikas yra sudedamoji kūrinio dalis, pavyzdžiui, bandant kūno ištvermingumą, fiksuojant kitimą dėl pasikartojančių veiksmų ir taip toliau. Tačiau kaip ir režisuojant filmą, laiku galima naudotis norint pasakyti svarbius dalykus, atkreipti į kažką daugiau dėmesio, o ne siekiant jį tiesiog užimti. Turiu galvoje Antano Jasenkos, Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio performansą „Tarybų Lietuva“. Grynasis pertekliaus pavyzdys. Įdomi muzika, perkonstruotos kronikos, teletabių galvos, žmogus su kostiumu, degtinė, gintaras, depiliacinės juostelės ir jokio ryšio tarp jų. Vienintelis dalykas, kuris užkabino, tai gintarų gnaibymas nuo šv. Marijos paveikslo ir rinkimas atgal į stiklainį. Tokia išradinga dekonstrukcijos metafora būtų visiškai savaime pakankama, o paskendo dar trylikoje prasminių sluoksnių.

Aleksas Andriuškevičius yra iš mano minėtų nuosekliau su performansu dirbančių menininkų. Jis pristatė neperkrautą ir poetišką „Kraštovaizdžio tvarkymą“. Sukeitė atskaitos taškus – atrodė, kad ne vaikinai traukia su virve medžius, o medžiai vaikinus. Redas Diržys irgi buvo nuosekliai šiurpinantis. Pasiblaškė po miestą su Sadamo portretiniu biustu ir žvakutėmis, taip išlydėdamas diktatorių.

Labiausiai nuvylė Česlovas Lukenskas. Performanso pavadinimas programoje nenurodytas, tačiau jis galėtų būti – „Ūmi ir liguista vidurio amžiaus krizė“. Tada bent įgautų ironijos ir sąmoningumo aspektų ir kažkuo skirtųsi nuo asocialaus seksualinio priekabiavimo troleibuse, turguje, stotyje ar prastame bare. Česlovas dažniausiai savo performansais siekia šokiruoti, taip ugdydamas mūsų toleranciją pasidygėjimo skiepais. Tačiau šį kartą ir pats performanso metu viešai pareiškė, kad neturi ką pasakyti. Gal gašlių žodinių fantazijų srautas ir vibruojamas penio pavidalo karvės liežuvis ant veido yra kažkokio subordinuoto seksualumo proveržis, kur menininkas tarsi traumuota feministė išdrįsta atskleisti jį kankinantį geismą. Bėda ta, kad Lukenskas praleido vieną smulkmeną – tokio gašlaus siautėjimo kasdienėje aplinkoje ir taip jau smarkiai per daug.

Šiokį tokį ideologinį balansą sugrąžino britės Sinead O’Donnell beveik klasikinis feministinis performansas. Buvo kraujo ir naikinimo. Didingai ir nuosekliai buvo viena į kitą daužomos lėkštės kaip buities, moters vietos konstrukto simbolis. Palietas kraujas savo kerinčiu blizgesiu suponavo fantaziją apie katastrofą. Jau buvau nustebusi, kaip galima taip pažodžiui atlikti vadovėlinį performansą, bet menininkė išsprendė mano dilemą netikėta pabaiga. Po rituališko naikinimo įvyko regreso scena – Sinead prisuko muzikinę dėžutę ir ėmė baukščiai šluoti, ką buvo pridaužiusi. Visa didybė subliuško, ji grįžo į išeities tašką. Ar ne tas pats atsitinka su feminizmu Lietuvoje – tik tariamas žodis ir iškart puolama tvarkyti, glaistyti padarinius? Gerai, kad performansas baigėsi išrėkiama daina – truputį išsklaidė slogutį.

Pats festivalis turėtų arba vykti rečiau (pabrandinti kūrinius ir pagalvoti apie publiką), arba ramia širdimi persikvalifikuoti į performansų gerbėjų klubą. Tada niekas nekibs, kad visa tai labiau primena draugų vakarienę ir sofistikuoto turizmo metodą po rimto renginio vėliava.