Vilniuje viešės Rezo Gabriadzės teatras

Rezo Gabriadzė

Penkiasdešimtmetį švenčiančio Vilniaus teatro „Lėlė“ kvietimu spalio 25–26 d. Rezo Gabriadzės teatras-studija iš Tbilisio vaidins marionečių spektaklį suaugusiems „Mūšis prie Stalingrado“. Pasak teatro „Lėlė“ vadovo Juozo Marcinkevičiaus, nors „Lėlė“ neorganizuoja tarptautinių festivalių, teatras siekia, kad per metus čia vaidintų kelios aukšto tarptautinio lygio trupės. Teatro „Lėlė“ vadovai specialiai nuvyko į Rygos tarptautinį teatrų festivalį „Homo Novus“ (rugsėjo 19–29 d.) ir ten pamatę vaidinimą įsitikino, jog „Mūšis prie Stalingrado“ – aukštos prabos jaudinantis vaidinimas. Rygoje spektaklis buvo suvaidintas 758 kartą nuo jo premjeros. Paskutinį kartą Gabriadzės teatras Vilniuje vaidino prieš 20 metų.

Rezo Gabriadzė (g. 1936) – žymus gruzinų kino meistras, marionečių teatro Tbilisyje įkūrėjas (1981), teatro pedagogas, dailininkas. Jis yra kūręs lėlių ir dramos spektaklius Gruzijos, Rusijos, Šveicarijos, Prancūzijos teatruose. Pastaraisiais metais meistras bendradarbiauja su baleto trupėmis Niujorke, Paryžiuje. Naujo jo marionečių spektaklio „Dviejų lokomotyvų meilė“ premjera įvyko šių metų gegužę. Šiuo metu patalpų gruzinų trupė neturi – teatrui statomas naujas pastatas. Todėl trupė gyvena „ant ratų“, daugiau nei pusę spektaklių vaidina užsienyje. Trupės aktoriai – įvairių kartų. Gabriadzė teikia pirmenybę ne teatro aukštąsias mokyklas baigusiems absolventams, bet savo ugdytiems aktoriams.

Pasak teatrologės Marinos Dmitrevskajos (Sankt Peterburgas), knygos „Rezo Gabriadzės teatras“ (2005) autorės, „Mūšį prie Stalingrado“ gruzinų menininkas pradėjo kurti 1994–1995 m. dirbdamas S. Obrazcovo valstybinio akademinio centrinio lėlių teatro meno vadovu Maskvoje. Deja, teatro ir kūrėjo keliai išsiskyrė. Spektaklį pavadinimu „Daina apie Volgą“ jis baigė kurti Sankt Peterburge. Vaidinimas pelnė įvairias Rusijos teatro premijas – nuo „Auksinės kaukės“ iki „Triumfo“. Pavadinęs „Mūšiu prie Stalingrado“, režisierius spektaklį atnaujino 1998 metais.

Anot Dmitrevskajos, „šiame spektaklyje, kuriame beveik nėra siužeto, puikioje meditacijoje apie meilę ir karą, Gabriadzė skatina prisiminti paprastus ir amžinus dalykus: namus, artimuosius, draugus, tėvynę. Jis norėjo, kad mūsų širdyse gimtų nostalgija praėjusiam gyvenimui, kad atgytų prisiminimai... Šiame spektaklyje režisieriui nereikalinga motyvacija, pagrįsta priežasties ir padarinio ryšiais; jis kreipiasi į mūsų emocinę patirtį, į atmintį. Jo fantazija ima visuotinai žinomus dalykus, net „nudėvėtus“, ir grąžina jiems vaikiškai aiškią pirminę reikšmę. Gabriadzė kuria spektaklį-raudą, kuri prasideda bemaž antikiniu prologu – mirusio kareivio prisikėlimu, o baigiasi beveik antikiniu tragišku mamos skruzdės, kurios dukrytė žuvo mūšio lauke, monologu: „Viešpatie, kas tyliau nei mes po žemę vaikščiojo?!“

Teatro „Lėlė“ inf.