Prieš, per ir po

Saulius Sondeckis ir Agata Szymczewska D. Matvejevo nuotr.

Prieš. Prie pilko pastato stoviniuoja grupelės žmonių. Atėjusieji pavieniui nebyliai stypčioja, kiti šnekučiuojasi tarpusavyje. Dar kiti samprotauja apie tai, kas tuoj tuoj prasidės. Kai kurie, atkreipdami į save aplinkinių dėmesį, stengiasi kalbėtis kuo garsiau, kad pasirodytų esą labai protingi individai. Kas tas paslaptingasis statinys ir ko gi visi lūkuriavo prie jo durų?.. Tai Kongresų rūmai, į kuriuos suinteresuotieji spalio vienuoliktosios vakarą sugužėjo į Batutos Legendos Sauliaus Sondeckio gimimo dienos vakarą. Su gimtadieniu, maestro!

Kaip ir įprasta, prieš pradedant koncertą buvo pristatyta jo programa ir išvardyti visi prof. S. Sondeckio titulai. Viskas būtų puiku, jei ne tarytum gedulingą odę skaitančios pranešėjos balso tonas – bent jau man jis pasirodė nelabai tinkamas tokiai šventiškai progai. Buvo galima pasijausti ne kaip koncerte, o kaip kokios nors garsenybės pakasynose, kai palydint velionį į paskutiniąją kelionę būtinai minimi jo didžiuliai nuopelnai. Aišku, maestro S. Sondeckio indėlis į lietuvių muzikos kultūrą tiesiog neįkainojamas ir, pripažinkime, atrodytų mažų mažiausia keistai, jei tai būtų nepaminėta: aukščiausio lygio Lietuvos kamerinio orkestro įgroti įrašai, galybė koncertų įvairiose pasaulio šalyse, pasirodymai prestižinėse salėse ir aukso medaliai ant kaklo... Galima dar vardinti ir vardinti stebuklingose Batutos Legendos rankose per daug metų sukauptą patirtį. Tik ne nostalgiškai, o pakylėtai.

Per. Vos palytėtą pirmųjų aušros spindulių, L. van Beethoveno baleto uvertiūrą „Die Geschöpfe des Prometheus“ („Prometėjo tvariniai“, op. 43, 1800–1801) dar pirmųjų premjerų metu nutvieskė akinantys saulės blyksniai, tačiau netrukus kūrinys užsnūdo juodosios nakties glėbyje. Nors libretas ir dingęs, pavadinimas leidžia sieti kompoziciją su garsiuoju mitu apie dieviškosios ugnies vagį Prometėją. Šis iš miego tąvakar pažadintas ugningasis kūrinys išsiskiria plačia dinamine skale, kurią lyg neapsakomą garsinį fakelą orkestras tai įpūsdavo iki kaitriausios liepsnos, tai paversdavo vos žaižaruojančia kibirkštėle. Kad ir kokia paveiki būtų toji ugnis, maestro suvaldė ją ne jėga, o su jam būdinga ramybe – negali tuo nesižavėti. Regėdamas S. Sondeckį, diriguojantį Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, nejučia lygini abu dirigentus: vienas iš jų orkestrui vadovauja taip ekspresyviai, tarytum diriguotų kūrinį kiekviena kūno ląstele. Kitam pakanka minimalių emocijų ir tokių pat ramių, bet nepaprastai taiklių ir įtaigių judesių... Nėra ko ir lyginti – jųdviejų dirigavimo technikos net ir vizualiai absoliučiai skirtingos. Bet netapatūs ir abu maestro: G. Rinkevičiaus rankos visuomet globojo didžiulį simfoninį orkestrą, kuriam suvaldyti vien tik minimalios gestikuliacijos nepakanka – pasitelkiama ne tik batuta, bet ir viso kūno ekspresija. Tuo tarpu S. Sondeckis gyvavo su daug mažesniu, sakytume, subtilesniu ansambliu, kur galima apsiriboti aristokratiškais, tiksliais rankų gestais. Savajam dirigavimo stiliui maestro liko ištikimas ir tąvakar – ramiai, bet ne mažiau įtaigiai ir sugestyviai dirigento technikai pakluso didžiulis simfoninis orkestras.

F. Mendelssohno Koncertas smuikui ir orkestrui e-moll (op. 64) daugeliui pažįstamas kone iki kaulų smegenų. Tai vieni populiariausių ir gražiausių kompozitoriaus kūrybos puslapių, o antroji koncerto dalis neretai apibūdinama kaip „daina be žodžių“. Jubiliejinį vakarą savąją koncerto interpretaciją pateikė lenkų smuikininkė Agata Szymczewska. Emocinė kompozicijos dalis paliko tikrai gilų įspūdį. Ypač sužavėjo jos smuiko garso tembras – nepaprastai gilus, bet kartu skaidrus ir grynas, toks jaudinamai subtilus. Tačiau techninis kūrinio aspektas, tiesą sakant, man sukėlė šiokią tokią dvejonę. Iš esmės viskas skambėjo tarsi ir gerai, tik šiek tiek „kortas sumaišė“ vietomis tikslumą prarandanti intonacija – ypač kadencijoje, kuriai pritrūko virtuoziško blizgesio. Iš smuikininkės tikėjausi tobulos intonacijos ir ne prastesnės technikos, o A. Szymczewskai vis dėlto tas ne visai pavyko. Iki idealo pritrūko tiesiog mikroskopiškos dalelytės preciziškumo. Tačiau publika, matyt, nebuvo tokia priekabi ir po gausių aplodismentų bisui smuikininkė dar pagriežė trumpą, bet gan efektingą Grazynos Bacewicz „Lenkišką capricco“.

Gražiausiomis garsų paletėmis gamtos peizažus L. van Beethoveno šeštojoje „Pastoralinėje“ simfonijoje F-dur (op. 68, 1807–1808) tapęs orkestras nepaliko abejingų: krištolo skaidrumo paukščių giesmės, siautulingas audros paveikslas, trumpi pragiedrėjimai – visa tai dirigento ir orkestro perteikta subtiliai ir įtikinamai. Ir vien tik smuikų trilių antrojoje simfonijos dalyje svoris man pasirodė kiek per sunkus – geidei subtilesnio, artimesnio lyriškai ir dainingai melodinei linijai jų įprasminimo. Bet tikrai puikaus galutinio įspūdžio tas visiškai nesumenkino.

Po. Pilkąjį pastatą gaubia jauki atmosfera: lyg iš gausybės rago pasipylusiais aplodismentais visi sveikina maestro S. Sondeckį. Pamažu šiltas šurmulys rimsta. Kaip ir prieš (o kai kurie ir per), taip ir po vakaro įvykio vyksta panašūs dalykai – visi vėl kažką aptarinėja, vėl būriuojasi prie pastato durų, šurmuliuoja ir švyti. Kiti išeina, kaip ir atėjo, nebyliais, tik jau nuoširdų susižavėjimą spinduliuojančiais veidais. Erdvė tuštėja ir vėl panyra į ramybę. Tik ką aplinkui tvyrojusios nuotaikos likučiai susigeria į statinio sienas ir ištirpsta atmintyje ir nakties tyloje.