Visad maištavusi

Doris Lessing M. Cleaver nuotr.

Nobelio literatūros premijos laureatei Doris Lessing spalio 22 d. sueis 88-eri. Ji – vienuolikta moteris, apdovanota šia premija. Nors rašytojos vardas jau kelis dešimtmečius buvo Nobelio kandidatų sąraše, šiemet tarp galimų laimėtojų dažniausiai minėtos amerikiečio Philipo Rotho, italo Claudio Magriso pavardės. Nobelio žiuri pavadino Lessing „epiška moters patirčių reiškėja, kuri skeptiškai, karštai ir vizionierės galia tyrinėja padalytą civilizaciją“. Moteris – pagrindinė jos kūrybos tema. Kita tokia pat svarbi tema – gyvenimas Pietų Afrikoje, kur rašytoja užaugo, rasizmas ir socialinė nelygybė. Ji taip pat rašo mokslinę fantastiką. Lietuviškai kol kas nepasirodė nė viena Lessing knyga.

Rašytoja gimė Persijoje (dabartinis Iranas), anglų šeimoje. Lessing tėvas dirbo banke, motina buvo medicinos sesuo. Tačiau jos vaikystės ir jaunystės metai prabėgo Pietų Rodezijoje (dabar – Zimbabvė), nes jos griežta motina prieš vyro valią 1925 m. panoro gyventi fermoje.

Lessing kūryba skyla į tris laikotarpius: 1944–1956 m. ji domėjosi komunizmu ir rašė radikalius tekstus socialinėmis temomis, 1956–1969 m. kūryboje dominavo psichologiniai feministiniai motyvai, 1979–1983 m. pažymėti Lessing susižavėjimo sufizmu (mistinė-asketinė islamo doktrinos kryptis), iš kurio gimė jos penkių fantastinių romanų ciklas „Kanopus Arguse. Archyvai“ („Canopus in Argus. Archives“). Tai serija alegorinių romanų apie ateitį. Personažai – vyrų ir moterų archetipai – bendrauja kosminėje erdvėje, susidedančioje iš šešių zonų, vadinamų „būties lygmenimis“.

Nors jos šeima nebuvo katalikiška, vaikystėje Lessing lankė vienuolių mokyklą, kurioje seserys ją gąsdino pragaro vizijomis. Nuo tryliktų gyvenimo metų Doris tapo savamoksle. Nuo nelabai laimingos vaikystės ji bėgo į skaitymą – iš Londono ją pasiekdavo siuntiniai su knygomis: Dickensu, Scottu, Stevensonu ir Kiplingu. Būdama penkiolikos ji paliko šeimą ir įsidarbino aukle. Šeimininkas jai duodavo knygų apie politiką ir sociologiją, o jo žmonos brolis aplankydavo Doris lovoje. Tada ji ir pradėjo rašyti, siuntinėti tekstus laikraščiams. 1937 m. ji persikėlė į Salisbury, dirbo telefoniste. Būdama devyniolikos mergina ištekėjo už fermerio Franko Wisdomo, su juo susilaukė dviejų vaikų. Po kelerių metų komunistiškame „Left Book Club“ ji susipažino su savo antruoju vyru vokiečių komunistu Gottfriedu Lessingu – būsimu vokiečių ambasadoriumi Ugandoje – ir pagimdė jam sūnų. Komunistais ji visiškai nusivylė 1956-aisiais, kai buvo numalšinta Vengrijos revoliucija.

Lessing debiutavo romanu „Dainuojanti žolė“ („The Grass is Singing“, 1949). Tai pasakojimas apie baltąją afrikietę, kuri išteka už nemylimo fermerio. Žlugus jų bendram (emociniam ir finansiniam) gyvenimui, moteris užmezga santykius su juodaodžiu tarnu. Kai knygą išleido Londone, Lessing po antrų skyrybų kartu su jauniausiu sūnumi Peteriu persikėlė į Europą. Ji įsikūrė Londone ir iš pradžių dirbo sekretore. Tačiau dviejų jos naujų knygų sėkmė leido pragyventi tik iš rašymo.

Gyvenimo Afrikoje įspūdžius ji perteikė penkių pseudoautobiografinių knygų cikle „Prievartos vaikai“ („Children of Violence“, 1952–1965). Rašydama apie kultūrų susidūrimą, socialinę neteisybę ir rasizmą bei apie konfliktą tarp individualių žmogaus siekių ir jo socialinės savimonės, Lessing trukdė PAR ir Rodezijos valdžiai. 1956 m. ji ten paskelbta persona non grata. Į PAR ji atvažiavo tik 1995 m. susitikti su dukra ir anūkais. Tada Afrika jai plojo už tai, už ką anksčiau smerkė.

Rašytojos feministės etiketę Lessing prikabino pasirodžius jos knygai „Auksinis dienoraštis“ („The Golden Notebook“, 1962). Tačiau Lessing nemėgsta šio apibūdinimo, nes laiko feminizmą pernelyg politizuotu judėjimu, prikiša jam dogmatizmą ir dramatišką humoro jausmo stoką. Pastarojo Lessing niekad netrūko.

„Auksinis dienoraštis“ – tai ir naracijos eksperimentas. Jos herojė yra rašytoja Ana Vulf, kuri viena augina dukterį. Savo gyvenimą ji aprašo keturiuose sąsiuviniuose: juodame – apie afrikietišką patirtį, raudoname – apie politiką, geltoname – fikciją apie save, ir tik žydrasis sąsiuvinis yra dienoraštis. Penktasis auksinis sąsiuvinis turi tapti jos egzistencine sinteze. „Auksinis dienoraštis“ išgarsino rašytoją visame pasaulyje, įkvėpė ne vieną moterų kartą.

Britų literatūros žinovas Jerzy Jarniewiczius dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ sakė: „Doris Lessing apdovanota ypatinga poetine vaizduote, neapsiribojančia nė vienu literatūriniu žanru. Lessing maišo visas literatūrines konvencijas – realizmą, psichologinį romaną, kelionių literatūrą ir mokslinę fantastiką. Tai – maištinga rašytoja, kurios stichija yra ribų peržengimas, tabu laužymas, nesibaigiantis eksperimentas.“ Prancūzų leidėja Teresa Crimisi dienraščiui „Le Monde“ sakė: „Doris Lessing – tai tikras mažytis Balzacas. Jos kūriniai yra labai prisodrinti.“ Tiksliai rašytoją apibūdina britų intelektualė Margaret Drabble: „Doris Lessing yra viena iš tų retų romanistų, kurie atsisako patikėti, kad pasaulis yra pernelyg sudėtingas, jog galėtų būti suprastas.“ Tačiau JAV universitetuose kai kurie Lessing romanai nepageidaujami, nes jie „nėra politiškai korektiški“.

Kai 9-ajame dešimtmetyje Lessing populiarumas ėmė slūgti, ji nusprendė patikrinti, ką reiškia pavardė, ir pasirašė naują romaną Jane Somers slapyvardžiu. Lessing leidėjas knygą atmetė, romanas sulaukė sėkmės (kitoje leidykloje) tik tada, kai Lessing prisipažino esanti jo autorė. Lessing yra parašiusi knygų apie savo mylimus katinus. Ji labai aukštai vertinama ir kaip novelistė, yra išleidusi ne vieną apsakymų rinkinį. Keturias jos pjeses statė britų teatrai.

Lessing mėgsta XIX a. prozą už, pasak jos, „etinio vertinimo klimatą“. Kai 1996 m. pasirodė Lessing romanas apie įsimylėjusią 65-metę „Ir vėl meilė“ („Love Again“), ji susirengė į 14 savaičių trukusią reklaminę kelionę po visą pasaulį. Kelionė ją nuvylė, nors ji iš pat pradžių tvirtino leidėjams, kad būtų daug naudingiau sėdėti namuose ir rašyti naują knygą. Tačiau po metų ji ėmė bendradarbiauti su kompozitoriumi Philipu Glassu ir parašė operos „Vedybos tarp trečios, ketvirtos ir penktos zonos“ („The Marriages Between Zones Three, Four and Five“) libretą. 1999 m. parašiusi knygą „Mara ir Denas“ („Mara and Dann“, fantastinis pasakojimas apie du vaikus, gyvenančius naujame ledynmetyje), Lessing prisipažino: „Dievinu rašyti. Man liūdna, kai baigiu knygą. Rašymas išlaisvina mano protą.“

Lessing atsisakė „Dame of the British Empire“ titulo, nes, jos manymu, Britų imperijos nebėra. Ji yra gavusi visas svarbiausias Europos literatūrines premijas. Lessing gyvena Hampstedo priemiestyje, turi savo internetinį puslapį „MySpace“ portale. Pastaraisiais metais pablogėjo jos klausa – taip pasireiškia priešmaliarinių vaikystėje gertų tablečių šalutinis poveikis. Paskutinis Lessing romanas „Plyšys“ („The Cleft“, 2007) pasakoja apie seną Romos senatorių, bandantį aprašyti žmonijos pradžią – moterų bendruomenę, apsieinančią be vyrų. Joms gimsta tik mergaitės. Tačiau staiga pasaulyje atsiranda berniukas...

Parengė Kora Ročkienė