Tūkstantmetis be ūsų

„Ūsai“

Anna Sten gimė Kijeve, jos tėvas buvo ukrainietis, motina – švedė. 1927 m. ji debiutavo Boriso Barneto filme „Mergina su dėžute“. Dar keli filmai – ir jau patys rusai Sten pavadino „sovietų Vera Cholodnaja“. Jos filmai buvo rodomi visoje Europoje. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Anna Sten išvyko į tuometinę kino sostinę Berlyną. Suvaidinusi Grušenką Fiodoro Ocepo „Brolių Karamazovų“ ekranizacijoje, Sten tapo vokiečių publikos numylėtine. Pamatęs „Žudiką Dmitrijų Karamazovą“, vienas Holivudo galingųjų Samas Goldwynas nusprendžia persivilioti Sten į Holivudą ir padaryti iš jos Gretos Garbo lygio žvaigždę. Deja, Annos Sten pavyzdį kino istorikai dažniausiai pasitelkia tada, kai reikia paaiškinti grynai logikai nepasiduodančius tapimo žvaigžde mechanizmus. Sten turėjo viską – grožį, talentą, temperamentą. Ji buvo išsilavinusi ir laisvai kalbėjo keliomis kalbomis. Tačiau žvaigžde ji taip ir netapo, nepaisant Goldwyno pastangų (Sten buvo renkami geriausi režisieriai, populiarūs parneriai, puikus literatūrinis filmo pagrindas) ir jo neribotos valdžios. Kai kurie istorikai teigia, kad aktorę sužlugdė pats Goldwynas, stengdamasis iš jos padaryti naują Garbo ir neatsižvelgdamas į Sten talento ypatumus. LTV2 (21 d. 18.30) parodys vieną iš trijų filmų, turėjusių paversti Sten pirmo ryškumo žvaigžde. Tai 1934 m. sukurtas Roubeno Mamouliano filmas „Mes vėl gyvi“. Jo pagrindas – Levo Tolstojaus „Prisikėlimas“. Filme rusų kunigaikštis (Frederic March) stengiasi padėti kadaise suviliotai ir pamestai merginai, kuri atsidūrė kalėjime. Beje, po nesėkmingų bandymų Holivude Sten nepasitraukė iš kino. Ji filmavosi Anglijoje, vėliau daug dirbo televizijoje, kūrė antraplanius vaidmenis, daug tapė. Sten nugyveno ilgą gyvenimą – ji mirė 1993 m. Niujorke. Tačiau iki šiol daugybę jos gyvenimo faktų (kad ir tikslią gimimo datą) gaubia nežinia.

Vienas didžiausių Holivudo klasikų Howardas Hawksas yra palikęs ryškių pėdsakų ir gangsterių kino („Žmogus su randu“, 1932), ir vesterno („Rio Bravo“, 1959), ir filmų apie karą („Seržantas Jorkas“, 1941), ir film noir („Didysis miegas“, 1946) istorijoje. Tačiau jis tapo ir screwball comedy pradininku, mat turėjo gana specifišką humoro jausmą. Jo komedijų personažai elgėsi ne taip, kaip priimta, jų dialogai buvo gana netradiciški. Keistos, absurdiškos ir todėl dar juokingesnės Hawkso komedijos išsaugojo savo žavesį. Tuo galėsite įsitikinti pasižiūrėję 1942 m. sukurtą režisieriaus komediją „Ugnies kamuolys“ (LTV2, 19 d. 19.40). Beje, jos scenarijaus autorius Billy Wilderis taip pat pasižymėjo humoro jausmu. Siužeto pagrindas – visiems žinoma pasaka apie Snieguolę ir septynis nykštukus. Tik Snieguolė čia yra striptizo šokėja (vienas svarbiausių, bet pas mus nežinomų Holivudo veidų Barbara Stanwyck), gangsterio draugė, turinti slapstytis ir nuo ją priversti liudyti prieš mylimąjį susirengusių policininkų, ir nuo mylimojo draugų. Mergina randa užuovėją pas aštuonis mokslininkus, kurie atsiskyrę nuo pasaulio rengia enciklopediją. Šokėja juos nustebina ne tik savo grožiu, bet ir žargonu. Jauniausią mokslininką suvaidino žavusis Gary Cooperis.

Dar viena šios savaitės „palėpių brangenybė“ – Howardo W. Kocho 1955 m. filmas „Žudikų sandėris“ (LTV2, 20 d. 20.05). Tai žiaurus filmas apie gangsterius. Vienas jų yra pagrobęs vaiką. Jo mirtis nesustabdo nusikaltėlio, pasirengusio gauti išpirką. Sugautas ir uždarytas kalėjime, jis suburia panašius į save, kad pabėgtų... Charlesas Bronsonas filme vaidina Benį Kelį.

Įsivaizduoju, kad po kelių dešimčių metų televizijos apžvalgininkas taip pat nostalgiškai aprašinės šių laikų filmus. Pavyzdžiui, Anando Tuckerio 2005 m. „Pardavėją“ (LNK, 21 d. 13 val.). Tai Steve’o Martino bestselerio ekranizacija, jis pats vaidina ir pagrindinį Rėjaus vaidmenį. Filmo herojė Mirabelė (Claire Danes) yra prabangios Los Andželo pirštinių parduotuvės pardavėja. Ji norėtų tapti menininke ir patirti didžiąją gyvenimo meilę, bet turi mokėti aukštojo mokslo kreditą. Jos gyvenimas pasikeičia, kai Mirabelė sutinka du vyrus – pagyvenusį Rėjų ir pradedantį muzikantą Džeremį (Jason Schwartzman). Rėjus apipila merginą dovanomis, bet nenori rimtesnių santykių. Džeremis yra neturtingas, bet pamišęs iš meilės. Ką pasirinks Mirabelė? Ką pasirinktumėte jūs?

Geru aktorių ansambliu – Nicolasas Cage’as, Diane Kruger, Jonas Voightas, Seanas Beanas, Harvey Keitelis – pasižymi ir Jono Turteltaubo filmas „Kodas: L.O.B.I.A.I.“ (LNK, 21 d. 20.30). Įtariu, kad jis sudomins literatūros a la Danas Brownas gerbėjus, nes filme pasakojama apie šeimą, kurios šešios kartos ieško tamplierių ordino lobio, esą paslėpto Amerikoje. Lobio vieta nurodyta „Nepriklausomybės deklaracijos“ rankraščio antroje pusėje. Ta proga prisipažinsiu viena erezija: manau, kad Lietuvos tūkstantmečio proga reikėtų kurti ne sunkiasvorį, brangų ir meniškai beprasmišką filmą apie Žalgirį, o mistifikaciją apie prieš tūkstantį metų Lietuvoje paslėptus Trojos (actekų, čiukčių, krikščionių ir pan.) lobius. Tada į šią datą ir Lietuvą tikrai atkreiptų dėmesį visa išnykusiais turtais ir pasauliniais sąmokslais besidominti žmonija. Turistai plūstų nepaliaujamai, klaidžiotų po miškus ir raistus ir jų visų lūpose skambėtų žodis „Lietuva“.

Kad ir kaip būtų, visada sveika pakeisti požiūrį. Tuo įsitikino Emmanuelio Carrére’o filmo „Ūsai“ (LTV, 24 d. 23.15) personažas Markas. Vieną rytą jis paklausė savo draugės Anjesės: „Ką pasakytum, jei nusiskusčiau ūsus?“ Ji atsakė: „Nežinau. Myliu tave su ūsais, bet kitokio tavęs nemačiau.“ Ji išėjo apsipirkti. Jis liko vonioje prie veidrodžio. Nusiskuto ūsus. Jis paprasčiausiai norėjo kažką pakeisti savo laimingame, patogiame ir niekuo neaptemdytame gyvenime, pamatyti, kaip ji sureaguos. Tačiau Anjesė grįžusi nieko nepastebėjo. Ir ne ji viena. Kiti taip pat nepamatė jokios permainos... Prancūzų kritikai negailėjo pagyrų filosofiškiems „Ūsams“, žavėjosi Vincent’o Lindono vaidyba ir Philipo Glasso muzika ir atkreipė dėmesį, kad režisieriui didelę įtaką daro Wong Kar-wai filmai („Ūsai“ filmuoti ir Honkonge) bei Philipo K. Dicko proza. Man tokių nuorodų lyg ir pakaktų, kad nakties dalį praleisčiau prie televizoriaus.

Rytai visada žavėjo ir prancūzą Olivier Assayasą. Jis ne tik režisierius, kritikas, bet ir puikus Taivano, Honkongo, apskritai Rytų kino žinovas. 2002 m. sukurtas Assayaso filmas „Projektas „Demonas – meilužis“ (LTV, 20 d. 23.30) nukelia į Japoniją. Filmo herojė Diana dirba firmai, kuriančiai naujus vaizdus, komiksus ir žaidimus internete. Tačiau net ir virtualioje erdvėje neapsieisi be šnipų... Kai pabandžiau įsivaizduoti, kaip LTV vertėjai verčia originalų filmo pavadinimą „Demonlover“, kažkodėl prisiminiau Hawkso eruditus enciklopedistus. Niekas nesikeičia.

Jūsų – Jonas Ūbis