Primarijus, solistas, pedagogas

K. Sereikaitės nuotr.

Rugsėjo 6 d. smuikininkui, profesoriui, istorinio Lietuvos kvarteto primarijui Eugenijui Paulauskui suėjo 80 metų. Jubiliejaus proga apie šios išskirtinės Lietuvos muzikinei kultūrai asmenybės gyvenimo ir kūrybos kelią pasakoja muzikologas Arvydas Karaška.

Tais 1933–1939 metais dailia Ginkūnų dvaro karieta dvaran dažnai atriedėdavo neįprasta Šiaulių miestelėnų muzikantų porelė – senstelėjęs bajoriškos povyzos ponas ir guvus, šelmiškų akių, kukliai apsitaisęs berniūkštis. Mokytojas ir mokinys. Garbusis Šiaulių jaunųjų smuikininkų maestro Stanislovas Jurkevičius (1868–1940) ir talentingiausias iš tų jaunųjų, Geniukas Paulauskiukas. Jaukiai įsikūrę svetingoje dvaro aplinkoje, S. Jurkevičius ir Genius smuikais, dvaro šeimininkas Fledžinskas (būsimo įžymaus altininko Jurgio Fledžinsko tėvas) – altu, o jo žmona, grafaitė Zubovaitė-Fležinskienė – fortepijonu susikaupę ir palaimingi grieždavo fortepijoninius kvartetus. Tad nuo pirmųjų smuiko pamokų ir namų kamerinio muzikavimo metų išmintingasis Mokytojas atgręžė ir pavedėjo mylimiausią savo mokinį, būsimą smuiko virtuozą Eugenijų Paulauską į solinės ir kvartetinės muzikos interpretacijos viršukalnes. Kaip apie E. Paulauską rašė dirigentė Margarita Dvarionaitė, juk „ir vienišas paukštis gali dosniai čiulbėti, o keturi – juo labiau. Ne atlikėjų skaičius, o jų sugebėjimas lemia muziką. Kvartetas – tai ta pati simfonija, tik jos mostai mažesni, o gelmės – tokios pat neišmatuojamos.“ Lietuvių muzikinės kultūros panoramoje jubiliatą girdime ir regime kaip reto talento ir pasišventimo muzikai, įvairiapusiškos ir vaisingos ilgametės darbuotės, aukštų meno siekių ir vitališko polėkio menininką. Tai ryškiausias smuikininkas virtuozas – solistas ir istorinio Lietuvos kvarteto primarijus, išugdytas čia, Lietuvoje. Šakota jo veikla turi ir turės įtakos Lietuvos smuiko ir styginių kvartetų muzikos interpretacijos bei pedagogikos raidai, tarptautinių kamerinės muzikos ir styginių kvartetų festivalių gimimui ir plėtotei Lietuvoje, kitiems mūsų smuiko kultūros barams. Kaip smuiko, kvarteto ir kamerinio ansamblio klasių pedagogas, Lietuvos aukštesniosiose ir aukštosiose muzikos mokyklose per bemaž penkiasdešimt metų parengė daug puikių smuikininkų atlikėjų ir pedagogų, subūrė ir išugdė styginių kvartetų, o vienas jo pirmagimių studentiškų ansamblių – Čiurlionio kvartetas – jau daug metų įsitvirtinęs geriausių Lietuvos ir Europos kvartetų gretose.

Eugenijus Paulauskas gimė 1927 m. rugsėjo 6 dieną Šiauliuose. Nuo mažens scenoje atsiskleidė kaip labai muzikalus dainininkas (gražiabalsės dainingosios mamutės įtaka), o netrukus ir kaip smuikininkas vunderkindas. Eugenijaus laimei, visus mokymosi ir studijų metus jį lavino žymiausių smuiko mokyklų reprezentantai, puikūs atlikėjai ir pedagogai. Motinos Marcijonos Katauskaitės ir geradario patėvio Leono Noreikos dėka dar nė šešerių metų nesulaukusį Genių smuikuoti nuosekliai pradėjo mokyti S. Jurkevičius, Sankt Peterburgo konservatorijos absolventas ir įžymiojo Leopoldo Auerio mokinys, ilgametis Marijos teatro orkestro smuikininkas solistas. Aueris – Józefo Joachimo mokinys, o tarp Auerio mokinių – įžymieji virtuozai Mischa Elmanas, vilnietis Jascha Heifetzas, Efremas Zimbalistas. Tarp S. Jurkevičiaus mokinių – Antanas Jaras, Stasys Gabriolavičius, Jurgis Fledžinskas, Kęstutis Ivaškevičius ir Mykolas Jurkevičius, mokytojo sūnus.

1939–1944 m. Eugenijus mokėsi ir, baigdamas penkioliktus metus, gavo Šiaulių muzikos mokyklos diplomą (mokėsi Povilo Matiuko, Viktoro Jauniškio, Juozo Jagėlos smuiko klasėse). Paaugliui smuikininkui tai buvo naujų reikšmingų patirčių ir siekių metas. Pradėjo viešai koncertuoti kaip solistas. 1941 m. birželio 14 d. su mokyklos orkestru įspūdingai pagriežė W.A. Mozarto Koncertą smuikui A-dur, 1943 m. birželio 10 d. – E.V.A. Lalo „Ispaniškosios simfonijos“ I dalį. O 1943–1944 m. Šiauliuose susibūrusiame styginių kvartete griežė margas sambūris: pirmuoju smuiku – vokiečių armijos karininkas, antruoju – moksleivis Eugenijus, altu – Viktoras Jauniškis, violončele – Petras Armonas, abu muzikos mokyklos pedagogai. 1939–1945 m. Eugenijus dar griežė mokyklos styginių orkestre (buvo koncertmeisteris) ir simfoniniame orkestre, 1942–1944 m. Šiaulių Naujojo muzikinio teatro orkestre.

1944 metų rudenį Eugenijus jau studijavo Kauno konservatorijoje, o juodai duonai užsidirbdavo grieždamas Kauno muzikinės komedijos teatro orkestre. Deja, apverktinos gyvenimo sąlygos jaunuolį tąkart greitai parvarė namo, vienus metus jis dėstė smuiką Šiaulių muzikos mokykloje; tarp jo bendraamžių mokinių buvo tuomet šešiolikmetis Saulius Sondeckis.

Nepasidavęs abejotinoms kolegų vilionėms likti mokytojauti Šiauliuose, Eugenijus 1945–1946 m. tęsė studijas Kauno konservatorijoje Lćszló Hajóso (Zoltćno Kodćly mokinio), Kazimiero Matiuko smuiko klasėse, Levo Seidelio kamerinio ansamblio klasėje. Kamerinio muzikavimo patirties sėmėsi grieždamas antruoju smuiku styginių kvartete su Lietuvon atvykusiais darbuotis Maskvos meistrais – Aleksandru Livontu, Abeliu ir Isaaku Turičiais. Bendramokslio smuikininko Jono Urbos (1925–2007) prisiminimu, „Eugenijus Paulauskas buvo geriausias Kaune. Iš karto ten užsirekomendavo kaip puikus muzikantas, tad ir kviečiamas buvo visur.“

Genutis. Šiauliai, 1935 m. kovo 21 d.

Likimas šypsojosi ir pakvietė. 1946–1949 m. studijavo Vilniaus konservatorijoje pas įžymų smuikininką, Gliero ir kitų SSRS kvartetų primarijų, prityrusį pedagogą Jakovą Targonskį (L. von Auerio, A. Jampolskio, K. Mostraso mokinį) ir ją baigė nesulaukęs nė 22 metų. Įžvalgusis profesorius J. Targonskis, Lietuvos kvarteto kūrėjas ir pirmasis jo primarijus, būsimam aukščiausio lygio lietuvių ansambliui padėjo tvirtą pagrindą, parengdamas tris geriausius savo absolventus, kvarteto ilgaamžius pasišventėlius – Eugenijų Paulauską (I smuikas, 1946–1978 ir 1981–1997), Korneliją Kalinauskaitę-Fledžinskienę (II smuikas, 1946–1981) ir Jurgį Fledžinską (altas, 1946–1981). Lietuvos kvartetą dar konsultavo patyrę kvarteto meistrai, maskviečiai S. Aslamazianas, V. Širinskis ir A. Grigorjevas. Kvartete keitėsi net šeši violončelininkai, tačiau ilgiausiai griežė (ir tarptautiniuose konkursuose) du puikūs muzikantai – Michailas Šenderovas (1952–1961) ir Romualdas Kulikauskas (1962–1990). Čia daug padėjo primarijaus pedagoginis talentas. Antai jau nuo pirmųjų repeticijų E. Paulauskas su kvarteto naujoku R. Kulikausku daug muzikavo dviese. Reikėjo, kaip rašė D. Katkus, „R. Kulikauską įvesdinti ne tik į repertuarą, bet ir į kvarteto įgūdžių, skonio ir pojūčių pasaulį“. Jaunam Maskvos konservatorijos absolventui Lietuvos kvartetas tapo tarsi antra konservatorija.

Bemaž šešis dešimtmečius E. Paulauskas vaisingai darbavosi trijuose muzikos baruose – kvarteto primarijaus, solisto ir pedagogo. Žinoma, didžiausią savo gyvenimo, talento dalį pašventė Lietuvos kvartetui ir jaunųjų smuikininkų, kvartetų ugdymui. „Kvartetas buvo mano pagrindinė specialybė, – prisimena E. Paulauskas. – Šį žanrą aš labiausiai mėgstu. Kiekvieną sykį, pagalvojęs apie kvartetų muziką, pripažįstu, kad tai nuostabi kamerinio muzikavimo sritis. Jokiais kitais instrumentais nepavyktų išgauti tokio subtilaus skambėjimo. Todėl kai dėsčiau kvarteto meną ar dirbau Lietuvos kvartete, mes pirmiausia derinome ne garsų aukštį, ne tono tikslumą, o garso tembrą, kokybę. Štai kuo grindžiau kvarteto mokyklą.“ Kvarteto primarijaus talentas ir muzikalumas, subtili muzikos stiliaus pajauta, raiškus, sodrus ir dainingas jo smuiko tonas, tiesiog tobula intonacija ir, be abejo, jo asmenybės meninė įtaiga lėmė pasaulinį Lietuvos kvarteto meninį lygį ir pripažinimą. „Ansamblio muzikavimas pasižymėjo sodriu skambėjimu, subtiliais piano niuansais ir veržliu crescendo. Smuikininkas E. Paulauskas griežė įstabiai: dvasingas tonas neprarasdavo grožio net stipriausio sforzato vietose. Susidarė įspūdis, kad techninius sunkumus jis įveikia tarsi žaisdamas.“ („Trierische Landeszeitung“, Vokietija, 1972). „Lietuvos kvartetas užkariavo Budapešto publikos simpatijas. Norėčiau išskirti E. Paulausko griežimą. Jauti, kad tai įgimtas talentas. Primarijus griežia nepaprastai lengvai, jam nėra techninių problemų. Nepaprastai gražus smuiko garsas.“ (prof. Vilmosz Tćtrai, Budapeštas, 1959) „Kiekvienas lietuvių kvarteto muzikantas skyrium ir visas kolektyvas kartu – labai džiugus pasaulio muzikinės kultūros fenomenas. Jų technika ir atlikimo intonacinės savybės tobulos.“ (prof. R. Pikla, Australija)

Lietuvos kvartetas – pirmasis pokaryje lietuvių meno kolektyvas, išskriejęs į laisvąjį pasaulį aukštai viršum Sovietų grotuotos uždangos. Pirmasis visur ir visada su garbingu Tėvynės vardu – Lietuvos kvartetas. Pirmasis, pelnęs garbingas antrąsias premijas tarptautiniuose styginių kvartetų konkursuose Budapešte (1959) ir Lieže (1964). Pirmasis, grojęs daugiau nei pustrečio tūkstančio koncertų ir muzikos festivalių Europos, Azijos valstybėse, JAV, Kanadoje, Kuboje, įspūdingai interpretavęs pasaulio klasikų kvartetus (tarp jų – visus L. van Beethoveno). Pirmasis, atlikęs ir išpopuliarinęs daugelį lietuvių autorių kūrinių styginių kvartetui. Lietuvos kvartetas koncertavo su maskviečių Borodino kvartetu kaip styginių oktetas, kaip fortepijoninis kvintetas – su pianistais Miriam Azizbekova, Jakovu Ginzburgu, tarptautinių konkursų laureatais Stasiu Vainiūnu ir Tatjana Nikolajeva, dar įvairiuose kameriniuose ansambliuose su Lietuvos kvartetu griežė puikūs instrumentininkai – Juozas Jasenka, Algirdas Budrys (klarnetas), Kazys Paulauskas, Vladas Kairys, Juozas Slankauskas (fagotas), Alfonsas Baužinskas, Eduardas Brazauskas, Alfredas Račkauskas (valtorna), Antanas Masaitis, Kajetonas Leipus, Zigmas Žukas (kontrabosas), kompozitorius Anatolijus Šenderovas (klavesinas, varpeliai). Įsimintini Lietuvos kvartetui buvo 1966 metai, kai pertraukė gastroles Vidurinėje Azijoje, kad su garsiąja rusų pianiste T. Nikolajeva pagriežtų D. Šostakovičiaus Kvintetą. Įžymusis kompozitorius, klausęsis ansamblio repeticijos prieš koncertą Maskvoje, kūrinio interpretacija liko labai patenkintas ir pageidavo vienintelio dalyko – įrašyti Kvintetą į plokštelę, bet, gaila, kūrinys taip ir liko neįrašytas.

B. d.