Momentinis menas

Vieni sako, kad kasmetinė „Frieze“ meno mugė Londone praėjusiais metais buvo geresnė nei šiemet. Kiti atvirkščiai – kad šiemetinė geresnė. Dar kiti mano, kad geriausia buvo pirmoji, o po to jos tik blogėjo. Ketvirti – kad tik gerėjo. Ir taip toliau. Bet iš tiesų yra neįmanoma pasakyti, kuri iš jų geresnė. Iš visų keturių praėjusių „Frieze“ tvirtai prisimenu tik viena: kad ten viduje buvo labai karšta. Todėl šiemet padariau radikalų, bet teisingą sprendimą – aulinius batus palikau namie. Apsirengiau ypač tinkamai: Alisos stebuklų šalyje batais, be kojinių, baltais marškinėliais su rožiniais taškeliais be rankovių.

Atvykusi į mugės palapinę apsižiūrėjau: 80 procentų moterų avėjo aukštaauliais batais. Nepatyrusios – kankinsis.

Apie meną. Kaip visada: dideli menininkai pridarę mažesnių ir pigesnių savo žymiųjų darbų kopijų arba jų fotografijų, kad geriau tiktų parduoti. Arba kad ir tokia strategija. Matau labai įdomią ir paveikią nespalvotą fotografiją: trys į kasą supintos gyvatės guli ant kažkokių uolų ar kranto. Užsuku už kampo, o ten – bronzinė skulptūra „Trys į kasą supintos gyvatės“. Suprask, čia „tikras daiktas“ tiems, kurie nevertina fotografijos kaip originalaus meno. Kad tik pirktų – jei ne vieną, tai kitą versiją. Deja, tos bronzinės gyvatės man pagadino visą reikalą – kažkokiu menku savo tikrumu (objektiškumu), tačiau netikrumu (dirbtinumu) visiškai paneigė prieš tai matytos fotografijos jėgą.

Buvo daug sudaužytų veidrodžių (į juos nežiūrėjau – prietaringa) ir daug sudarkytų arba „uždengtų“ moteriškų veidų. Buvo medituojantis policininkas – ilgai nesupratau, tikras ar netikras. Buvo ant stalo gulintis negyvas briedžiukas – tikras ar netikras? Buvo negyva lapė, prieš tai pamerkta į juodus dažus ir pakabinta palubėje už užpakalinių kojų (prisimenate filmą apie meno kūrimą „Kibiras kraujo“?) – tikra ar netikra?

Ypač išryškėjo dar viena komercinio meno tendencija: daugybė darbų atrodo kaip kažkieno kito. Štai medinės rogutės, ant jų uždėta pilko veltinio „dešra“. Prieini paskaityti pavardę – visai ne Beuys’as! Ir net ne „homage“. Pavardes prie kūrinių skaitau retai, bet dabar tai pasidarė tiesiog būtina, nes gali smarkiai apsišauti manydamas, kad regi mažiau žinomą klasiko ar kitur matyto menininko darbą. O gal visai nesvarbu, kieno tai darbas? (Visai neseniai buvau nedidelėje labai keistoje parodoje, kurios kuratorius tikriausiai tyčia parinko tokius panašius skirtingų šiuolaikinių pradedančių dailininkų kūrinius, kad atrodė, jog parodoje dalyvauja ne devyni, o tik keturi autoriai. Pavyzdžiui, buvo du monitoriai, rodantys animuotą tos pačios spalvinės gamos ugnikalnio vaizdą. Pati mačiau ir girdėjau, kaip prie vieno dalyvio vis prieidavo pažįstami ir sakydavo: „Man patinka abu, bet labiau tas su vandeniu.“ – „Su vandeniu? Koks su vandeniu? Mano tas su paukščiais!“)

Ką nors tikrai jaudinančio paprastai pamatai visai netikėtai, be pavardžių ir pavadinimų. Man šį kartą katarsis atsitiko tada, kai pažvelgiau į ryškiai geltonos spalvos skulptūrą būtent tą sekundę, kai pro ją ėjo žmogus lygiai tokios pačios geltonos spalvos marškinėliais.