„Noriu judėti“

Jeronimo Kačinsko 100-osioms gimimo metinėms skirtuose koncertuose skambėjo kamerinė jo muzika. Spalio 5 d. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje dominavo choro opusai, preciziškai techniškai padainuoti „Jaunos muzikos“, diriguojamos Vaclovo Augustino. Tą patį vakarą solo vargonavo Dainius Sverdiolas, fortepijonu skambino Daumantas Kirilauskas, vieną kūrinį pagriežti į sceną išėjo Vilniaus valstybinis kvartetas.

Koncertuose spalio 3 d. Klaipėdoje, Klaipėdos koncertų salėje, ir 14 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, šis ansamblis atliko pagrindinį vaidmenį: pateikė du kvartetus bei du opusus su didesniais ansambliais. Juose grojo D. Kirilauskas, Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas) bei Kristupo kvintetas: Giedrius Gelgotas (fleita), Justė Gelgotaitė (obojus), Andrius Žiūra (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas), Paulius Lukauskas (valtorna).

Įsivaizduoju, kad J. Kačinsko muziką interpretuoti ganėtinai sunku. Viena vertus, ji yra tyra, be galo šilta, trapi, tačiau turi neoklasicistinio abstraktumo. Galima pajusti ir vidinio teatriškumo bruožų. Kompozitorius sakydavo, kad nemėgsta. Todėl neprisirišo prie kurios nors muzikos srovės, o ir jo kūriniuose viskas – ritmas, melodija ir t.t. – kruta, sukiojasi, šokčioja. „Noriu judėti“, – per pokalbį su Rūta Gaidamavičiūte yra sakęs J. Kačinskas.

D. Kirilausko skambinti I ir III „Atspindžiai“ (1957) – intelektuali ir trapi grafika. Inteligentišku kameriškumu grindžiamas Kvartetas Nr. 3; Vilniaus kvartetas kūrinį nuspalvino romantine įtampa. Kompozitorius turbūt pasinaudojo šia Vilniaus kvarteto savybe, rašydamas jam specialiai – Kvartetas Nr. 4 (1997) kupinas besiblaškančio vienišo menininko emocijų, t.y. bejėgiškumo, nevilties ir nihilizmo proveržių.

Kamerinė fantazija fleitai, styginių kvartetui ir fortepijonui (1981), Nonetas (1932) trykšta instrumentų skambesio spalvomis. Džiugus menininko naivumas ir čia kūrinius formuoja skirtingais būdais: Nonetas įkvėptas naujo, avangardinio neoklasicizmo, o Fantazija – visko pilna kaip pasaka; jos slaptas teatriškumas bei variantinis medžiagos plėtojimo būdas kiek primena Jono Meko filmų estetiką.

Istorijai taip susiklosčius, kad muzikai mažiausiai žinių turi apie savus klasikus, buvo naudinga išgirsti muzikologių R. Gaidamavičiūtės (Taikomosios dailės muziejuje) ir Danutės Petrauskaitės (Šv. Kotrynos bažnyčioje) pateiktą informaciją. Muzikoje niekas negali kartotis, kaip ir gamtoje, juk kiekvienas paukštelis kitaip išmargintas, – J. Kačinsko žodžius priminė D. Petrauskaitė.