Teatras

ASSITEJ’o šauksmas

Kiek tęsis teatro vaikams ir jaunimui žiema?

Vilmantas Juškėnas

Šią savaitę teatro mūzos dosnios Alytaus miestui: spalio 15–17 d. čia vyko III Nacionalinis teatro vaikams ir jaunimui festivalis, o štai vakar (18 d.) prasidėjo VIII Tarptautinis lėlių teatrų festivalis-konkursas „Aitvaras“. Tačiau tai, kad šalia vienas po kito dygsta giminingų sielų festivaliai, teatrinio pavasario, orientuoto į jauno žiūrovo terpę, dar nepranašauja.

Tokia niūri prognozė buvo ištarta ASSITEJ’o šventėje. Tiesa, iš karto dera pasakyti, kad šio festivalio spektaklių meninė kokybė čia niekuo dėta (net jei ir pasitaikė silpnesnių kūrinių). 16 d. Alytaus miesto teatre vykusioje teatralų diskusijoje abstraktus pokalbio temos pavadinimas „Jaunojo žiūrovo teatras: kūryba ir atsakomybė“ įgavo konkrečių problemų turinį. Diskusijoje dalyvavę Lietuvos ASSITEJ’o asociacijos nariai, teatro menininkai ir žiūrovai dalijosi mintimis ir skauduliais apie kritišką teatro vaikams ir jaunimui būklę mūsų šalyje. Išoriškai sveikas festivalio veidas (spektakliai) pasirodė turįs kraujuojančių žaizdų (organizaciniai sunkumai), kurios iš esmės aktualios ne tik šiam konkrečiam renginiui, bet yra bendros.

1 problema. Valdžios požiūris ir finansavimo trūkumas

„Negali priversti žmogų dirbti tik iš idėjos“, – teigė Lietuvos ASSITEJ’o asociacijos prezidentė aktorė Violeta Podolskaitė. O dirbti iš idėjos, vadinasi, be tinkamo finansavimo. Puikiausias to pavyzdys – festivalio repertuaras. Nesakau, kad buvo nevertų dėmesio spektaklių. Išaiškėjo, kad kilnūs festivalio užmojai parodyti kuo daugiau spektaklių subliuško it burbulas: dėl nepakankamo finansavimo ne visi kviesti teatrai atvažiavo. Nebent savo biudžetą būtų aukoję kelionės ir organizacinėms išlaidoms. O kokio teatro (jei bilietus į spektaklius vaikams pardavinėja už 5–10 litų) „kišenėse“ vėjai nešvilpauja?

Pinigai yra pinigai, ir jų visur reikia, tačiau ne tik jų trūksta. Teatralai akcentavo, kad nėra valdžios požiūrio į vaikams skirtą teatrą, į profesionalaus teatro edukacinę veiklą ir misiją. Gal kaltas neišmanymas, gal kažkoks užsilikęs sąmonėje kompleksas, esą teatras vaikams ir jaunimui – tai meninės „chaltūros“ erdvė? Anot Podolskaitės, vaikų teatras – aukščiausia kartelė profesionaliam teatrui ir vaidybai, kadangi vaikai netoleruoja melo ir puikiai jį jaučia scenoje.

2 problema. Dramaturgijos badas

Įprasta, kad mūsų šalyje dažniausiai vaikams ir jaunimui skirtas teatras minta jau klasika tapusia dramaturgija, pasakomis. Lėlių teatras (o pas mus jis pirmiausia siejamas būtent su vaikams skirtu menu) savaip naudoja tas pačias pasakas – praturtina jas dailės menais, kurių išraiškos priemonių ir būdų įvairovė kartais tampa balastu, gelbėjančiu nuo dramaturgijos tekstų trūkumo. Tačiau dramos teatro menu ugdant jaunuosius žiūrovus, o ypač paauglius, reikalinga šiuolaikinė, aktualių gyvenimiškų temų dramaturgija. Kiek galima vaikams rodyti zuikučių ir kitokių gyvūnėlių okupuotas teatrines pasakas? Galbūt dera paieškoti šių dienų temų: patyčios ir reketas mokyklose, svaigalai, šeimos santykių modeliai, homoseksualizmas.

Kita vertus, ASSITEJ’o festivalyje spektaklius „PRA“ ir „Senelės pasaka“ (spektaklių rež. Aidas Giniotis) parodę „Atviro rato“ jaunieji „keistuoliai“ demonstruoja, kaip pats teatras geba suktis iš dramaturginio bado padėties: dramaturgija kuriama čia pat – iš „gyvo“ teatro medžiagos. Aktorius Justas Tertelis parašė pjesę „PRA“ monospektakliui. Kadangi tema „gyva“ (gimusi iš paties kūrėjo santykio su savo profesija), aktuali žiūrovui (reto kurio „neužkabins“ nuoširdi ir šmaikšti aktoriaus išpažintis), tad ir rezultatas – gyvas ir įdomus spektaklis. „Senelės pasaka“ – tiesioginės teatrinės komunikacijos tarp aktorių ir publikos pavyzdys. Ir išsiskiria tuo, kad tiksliai parodo, kuo vaikų teatras unikalus ir skiriasi nuo suaugusiųjų – vaikai čia tampa lygiaverčiais spektaklio kūrėjais, be jų kontakto su aktoriais teatrinis vyksmas neįmanomas. „Senelės pasakoje“ jaudina vaikų žiūrovų ir aktorių dialogas. Neginčytina kūrybos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, o tai, kad tokiame teatre suteikiama galimybė žiūrovui kurti kartu (pasąmoningai ir tiesiogiai) – pagyrimo ir pagarbos vertas reiškinys.

3 problema. Kritikos dėmesio stoka

Teatralai liūdnai apsvarstė ir nuoseklesnės kritikos trūkumą „vaikiškų“ spektaklių atžvilgiu: kodėl kritikui ne(be)įdomus teatras vaikams ir jaunimui, kaip susigrąžinti kritikos dėmesį? Kritikų požiūris į vaikų teatrą apmiręs – tai akivaizdu.

4 problema. Profesionalios vadybos nebuvimas

Gera vadyba – tik komercijai? O kadangi teatras vaikams ir jaunimui su komercija oficialiai „nedraugauja“ (dėl tam tikrų edukacinių ypatumų, teisinių suvaržymų), tai ir vadybos nėra. Regis, ratas užsidaro, vėl grįžtama į pradžią – valstybės požiūrį, pačias „chaltūras“. Tokiu atveju išeitis paprasta: teatro menas vaikams, atsižvelgiant į jo edukacinę svarbą, turėtų būti prioritetinėje meninės kultūros plėtros sąrašo pozicijoje.

Tai tik keletas minčių po festivalio, kuris sau tyliai ramiai „praūžė“ Alytaus miesto teatre, mokyklose, darželiuose, ligoninėje ir globos namuose. Ar ši 17 Lietuvos teatrų ir įstaigų vienijanti festivalinė meška sulauks savo pavasario, parodys laikas.