Nuo Čiurlionio iki Marčiurlionio

Tekstą apie Valentino Klimašausko kuruotą parodą „2420 Čiurlionis“ norėjau pavadinti kito tuo pačiu metu po bendru Šiuolaikinio meno centro stogu prisiglaudusio sumanymo pavadinimu „Ekstremalūs amatai“. Abi ekspozicijos pasirodė giminingos ne tik dėl neišvengiamo determinizmo nulemtos aplinkos pobūdžio, bet ir kai kurių konceptualių bei formalių sąlyčio taškų. „2420 Čiurlionis“ atspirties tašku tapo lietuvių dailės klasiko vardu pavadintas asteroidas. Nevyniodamas žodžių į vatą priminsiu, kad meninėje terpėje MKČ iki mūsų dienų kai kuriuose visuomenės sluoksniuose laikomas savamoksliu, diletantu, „mėgėju“. Tad samprata „Ekstremalūs amatai“ šiam laisvalaikiu daug ir intensyviai piešusiam kompozitoriui būtų kaip niekam kitam aktuali ir reikšminga. Juk dėl savo hobio vargšas paaukojo muzikinę karjerą, solidų uždarbį, galbūt kur kas ilgesnį gyvenimą. Atrodo, kad dalis žymiojo lietuvių menininko garbei surengtos parodos dalyvių ypač skausmingai išgyveno šią erškėčiuotą kiekvieno genijaus kelią lemiančią dilemą (gal tiksliau reikėtų sakyti „karmą“) ir todėl solidarizuodamiesi pasirinko analogiškus, tai yra profaniškus raiškos būdus. Kuo, jei ne amatais ar rankdarbiais, vadinti reikėtų Donato Jankausko „maikes“ su susitapatinusio menininko profiliais, išsiuvinėtą Lauros Garbštienės albumėlį su stirnaitės nuotraukomis ar iš iškarpų ir spalvoto popieriaus sudėliotas Kęstučio Šapokos aplikacijas MKČ kompozicijų temomis? Juozo Laivio bandymas nekvėpuojant perskaityti netrumpą pastraipą (parodos salėje paleistas oras, kurį sulaikęs kvėpavimą, kol perskaitė tekstą apie pirmąją lietuvių parodą, čia išpūtė Juozas Laivys) giminingas gydomųjų oro savybių propaguotojų pastangoms. Net ir neskaitęs „Grupės prostitutės“ knygos „Čiurlionio kodas“, drąsiai ją priskirčiau geltonosios literatūros žanrui, tai yra grafomanijos sričiai. O ir po salę klajojantis, pašalinius garsus surenkantis Antano Dombrovskio mikrofonas primena darbščiųjų rankų būrelio nario kūrinį. Net elementaraus astronomijos mėgėjo (nedrįstu įsivaizduoti, ką apie tai pasakytų Gunaras Kakaras) požiūriu gana seklus turėjo būti ir menininkų santykis su astronomija. Jie juk pasirinko tik vieną iš daugelio lietuviškų kosminių vardų, pabandė savo sumanymą realizuoti kol kas sunkiai pasiekiamoje terpėje, galbūt net įvėlė vieną kitą matematinę klaidelę ar panašiai. Astronominių žinių spragos ypač ryškios Roko Tarabildos ir Tito Silovo videoreportaže, kuriame prelegentai tiesiog mikčiodami vardijo žvaigždynų pavadinimus (idėja pirkti žemės kokiame nors dangaus kūne taip pat nėra unikali). Natūralu, kad kur kas „profesionalesnė“ buvo muzikinė dalis (išskirčiau Arturo Bumšteino partitūrą). MKČ juk irgi pirmiausia buvo kompozitorius...

Tęsdamas astronominę temą ir lyginamąją abiejų parodų analizę, pirmajame ŠMC aukšte kompaktiškai įsikūrusį „Čiurlionį“ metaforiškai apibrėžčiau „asteroido“, o dvi antrojo aukšto sales bandančius apžergti „Ekstremalius amatus“ – „tarpplanetinių dulkių“ kategorijomis. Ekspoziciniu požiūriu pirmoji primena kompaktišką, homogenišką vienetą, antroji – didelę erdvę aprėpiančią struktūrą. Asteroido projekciją įkūnijo miniatiūrinei planetai ypač tinkanti kamerinė, architektūriškai koncentruota ekspozicija (parodos architektė Viktorija Makauskaitė). Į galvą savaime peršasi analogijos su „Mažuoju princu“. Juodu tinklu apgaubti artefaktai primena gigantiškus baobabus arba nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio apsaugotas rožes. Ne paroda, o tikras išpuoselėtas rožynas. Abiejų parodų atvejais nesikratoma (atvirkščiai – atvirai siekiama ir deklaruojama) socialinio angažuotumo. „2420 Čiurlionyje“ narpliojama tautinio identiteto, mokslinės ir technologinės pažangos problematika. Iš tikrųjų tai ir šviesioji, ir kartu tamsioji projekto dalis. Tamsioji, nes kuratoriui bei menininkams žvilgsnius tarytum teleskopus analitiškai sufokusavus į jiems asmeniškai aktualiausius klausimus, liko dar daug neišnagrinėtų asteroido, tai yra plačios ir įvairiapusės temos, aukštumų, įdubų ir lygumų. Aišku, kitaip ir negalėjo būti. Mokslinis pažinimas nėra baigtinis procesas. Visada lieka neatsakytų ir diskusijoms atvirų klausimų. Vis dėlto paroda pasirodė pernelyg miniatiūrinė, kai kurių artefaktų atveju netgi paviršutiniška, kad galėtų siekti tokių ambicingų tikslų. Pastaruoju metu jaunųjų lietuvių menininkų veikloje tokios tendencijos (skambi idėja, tačiau paviršutiniškas atlikimas) ypač būdingos.

Šviesioji viso reikalo dalis yra ta, kad „2420 Čiurlionis“ yra smulkus, tačiau kietas akmenėlis į MKČ mito formuotojų (jiems pirmiausia atstovauja oficialiosios, paradinės kultūros atstovai) namų langą. Sporadiškai dekonstruodami kai kuriuos MKČ mitologijos aspektus, jaunieji menininkai konstatavo, kad dailės klasikas atsidūrė tarp tokių Lietuvos „firminių ženklų“ kaip cepelinai, alus ir krepšinis. Romantizuotas Čiurlionio fenomenas evoliucionavo į komercializuotą Marčiurlionio įvaizdį. O ką daryti toliau (pirkti ar nepirkti) – kiekvieno asmeninis reikalas.