Menininko dvasios

Natalie Portman filme „Goja“

Filmu „Goja“ („Goya’s Ghosts“, D. Britanija, Prancūzija, Čekija, Ispanija, 2006) po ilgokos pertraukos į kiną sugrįžta vienas originaliausių kino kūrėjų Milošas Formanas. Jo kūrybinio kelio pradžia sutapo su garsiosios čekų Naujosios bangos išgarsėjimu. Tačiau didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukė emigracijoje Formano kurti filmai „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Amadeus“. Sumanymas sukurti filmą apie didįjį ispanų tapytoją Franciscą Goya ir ispanų inkviziciją Formanui kilo prieš penkiasdešimt metų, kai jis studijavo Prahos kino mokykloje: „Perskaičiau knygą apie ispanų inkviziciją. Joje buvo aprašytas išgalvoto kaltinimo atvejis. Pagalvojau, kad tai galėtų būti puikios istorijos ašis. Įžvelgiau daug panašumų tarp komunistinio režimo ir šventosios inkvizicijos, bet supratau, kad tie panašumai pernelyg akivaizdūs, todėl toks filmas negali gimti Čekoslovakijoje. Kuriam laikui atsisakiau to sumanymo.“

Mintis apie filmą atgimė po trisdešimties metų Madride, kur Formanas ir prodiuseris Saulas Zaentzas pristatinėjo filmą „Amadeus“. Tada Prado muziejuje jie pamatė didžiausią Goyos darbų kolekciją. Formanas prisiminė studentiškų laikų idėją, o Zaentzas iškart suprato, ko ji verta. Režisierius nusprendė, kad scenarijų turi rašyti jo draugas Jeanas-Claude’as Carriere’as, bendradarbiavęs su Luisu Bunueliu, Louis Malle’iu, parašęs Formano filmų „Pakilimas“ ir „Valmonas“ scenarijus. Carierre’as mano, kad filmas nukelia į įdomų istorijos periodą: „Prancūzų revoliucija ir Napoleonas yra ta priežastis, dėl kurios XVIII ir XIX a. riba yra vienas svarbiausių Europos istorijos etapų. Prancūzija tada buvo Europos centras ir veikė kitas šalis, tarp jų ir Ispaniją. Tai vainikavo Napoleono Ispanijos okupacija. Kita vertus, XVIII a. Ispanija buvo viena labiausiai atsilikusių Vakarų Europos šalių.“

Formanas aiškina: „Tai, kas labiausiai žavėjo mane šiame konkrečiame istorijos tarpsnyje, buvo kiekviename žingsnyje pasitaikantys paradoksai ir nuolatinės permainos, primenančios laikus, kuriais man teko gyventi. Iš pradžių demokratija, paskui okupacija, komunizmas, demokratijos akimirka ir pakartotinis komunizmo sugrįžimas. XIX a. pradžioje Ispanijos situacija buvo panaši. Karalius Karlas atstovavo senai gvardijai, kai atsirado Napoleonas, kurio armija nešė prancūzų revoliucijos progresą, idealus ir vertybes. Ar tai neprimena sovietų armijos, atnešusios Čekoslovakijai „laisvę“? Užuot iš tikrųjų išvadavęs Ispaniją, Napoleonas pasodino į sostą savo brolį, valdžiusį Ispaniją iki tol, kol atvyko britai ir sugrąžino ispanų monarchiją.“ Carriere’as priduria: „Nemanau, kad Goya sąmoningai angažavosi į politiką. Jis tik buvo nepaprastai akylus stebėtojas. Jis komentavo ir fiksavo viską, ko buvo liudininkas. Goya tapė Ispanijos karalius ir karalienes, jų vaikus, šeimas, karalių dvaro asmenis. Jis nuolat lankėsi dvare. Tačiau kartu jis puikiai pažino kasdienį gyvenimą. Jis vaikščiojo gatvėmis, užsukdavo į smukles, o savo pastebėtus dalykus įamžindavo škicuose ir piešiniuose. Kai kurie jų, tokie kaip „Kapričai“ ir „Karo baisumai“, tapo menininko vizitine kortele. Jis kūrė ir didžiojo inkvizitoriaus, ir į ispanų sostą pasodinto Napoleono brolio, ir kunigaikščio Wellingtono, kuris vėliau išvijo prancūzus, portretus. Tačiau jis piešė ir paprastus žmones ir kareivius. Jis suprato kiekvieną žmogų.“

Carriere’as norėjo scenarijuje sukurti Goyos personažo priešpriešą: „Man pasirodė įdomu supriešinti Goya su kitu personažu, kuris būtų dailininko pažįstamas. Norėjau, kad iš esmės skirtųsi šio temperamentas ir gyvenimo filosofija, kad tai būtų protingas žmogus, kuris nori pakeisti pasaulį ir yra giliai pasinėręs į politines to laikotarpio permainas. Tas žmogus, tėvas Lorenco, tapo pagrindiniu filmo herojumi. Tai – inkvizitorius, kuris fanatiškai tikėjo, kad remiantis Jėzaus mokymu galima sukurti naują, geresnį pasaulį. Jis buvo įsitikinęs, kad Ispaniją nusmukdė inkvizicija, nesugebėjusi deramai apginti to mokymo. Jis nori atgaivinti inkviziciją, atkurti jos ankstesnę galią ir įtaką. Netrukus jis susipažįsta su naujomis idėjomis, sklindančiomis iš revoliucijos apimtos Prancūzijos. Šios idėjos prieštarauja religinėms doktrinoms, nes tiki žmogų esant savo likimo kūrėju, o pagrindine tampa laisvės, lygybės, brolybės idėja.“

Trečiasis pagrindinis filmo personažas yra Ines Bilbatua – abiejų vyrų pažįstama. Su ja susipažįstame, kai Ines yra gražuolė dailininko mūza. Kai Ines įkalina inkvizicija, tėvas Lorenco tampa vienintele jos viltimi išsiveržti iš požemių. Lorenco pasinaudoja sukaustytos merginos bejėgiškumu.

Filmo kūrėjai siekė maksimalaus autentiškumo, todėl „Goja“ buvo kuriamas Ispanijoje. Vienas populiariausių ir charizmatiškiausių ispanų aktorių Javieras Bardemas iš pradžių turėjo vaidinti Goją. Tačiau scenarijus keitėsi, ir pagrindiniu personažu tapo Lorenco. Kai apie tai buvo pasakyta Bardemui, jį suintrigavo mintis, jog teks vaidinti vienuolį inkvizitorių. Formanas buvo įsitikinęs, kad Goją vaidinantis aktorius neturi būti lengvai atpažįstamas. Buvo pasirinktas švedas Stellanas Skarsgardas („Prieš bangas“), nes, pasak Zaentzo, „tai toks aktoriaus tipas, kai prisimeni ne pavardę, o konkretaus filmo herojų. Jis – tobulas aktorius.“ Formanas prisimena, kad Ines vaidmeniui nusprendė pakviesti Natalie Portman pamatęs jos veidą ant žurnalo viršelio: „Nežinojau, kad yra tokia Natalie Portman. Pamačiau jos veidą ant „Vogue“ ar kažkurio panašaus žurnalo viršelio ir mane nustebino jos panašumas į vienos paskutinių Goyos drobių „Pienininkė“ heroję. Tada pradėjau domėtis, kas yra Portman.“

Operatorius Javieras Aguirresarobe („Kiti“, „Pasikalbėk su ja“) tvirtina, kad nė vienas filmo kadras nebuvo nufilmuotas paviljone, nors tai kėlė sunkumų. Ir San Martin de la Vega miestelis, ir Madrido rūmai „El Pardo“, „La Quinta“, ir „Aranjuez“ bei Prado muziejus, ir Veruelos viduramžių vienuolynas yra Ispanijos nacionalinio paveldo dalis, todėl filmavimo grupė buvo nuolat stebima. Aguirresarobe siekė, kad filmas primintų klasikinę tapybą, todėl jame dominuoja ne ryškios spalvos, o natūrali šviesa ir ekspresija.

Parengė Kora Ročkienė