Dabarties kultūros nomadai

Liuksemburgas – pirmasis miestas, tapęs Europos kultūros sostine antrą kartą (pirmas kartas buvo 1995 m.). Tarsi mėgindami paneigti akivaizdų kartojimosi faktą, liuksemburgiečiai šįkart renginį išplečia – jis apims ne tik patį miestą, bet ir visą Liuksemburgo Didžiąją Kunigaikštystę, taip pat prancūziškai ir vokiškai kalbančius Belgijos regionus, Prancūzijos Lotaringiją, Vokietijos Reinlando-Pfalco ir Saro žemes. Todėl pagrindinė tema dabar yra „mobilumas“ ir „idėjų mainai“ kertant sienas visose plotmėse – fizinėje, psichologinėje, meninėje ir emocinėje. Ta proga performuluojama „kaimynų“ samprata – šis įprastas žmonių sambūvis dėl kultūrinių ir socialinių skirčių dažnai suvokiamas kaip priešiškas, geriausiu atveju kaimynas gali būti „keistuolis“. Liuksemburgas siūlo atrasti tai, kas sieja didžiojo regiono gyventojus, ir apmąstyti kultūrinį atvirumą, kuris būtų neįsivaizduojamas prieš penkiasdešimt metų. Negana to, Liuksemburgas ėmėsi kurti partnerystę su kita šių metų kultūros sostine – Rumunijos miestu Sibiu – lygiavertiškumo pagrindais. Tai liudija ir programa – Sibiu dalyvauja ne viename projekte, vyksta daugybė mainų, tie patys koncertai („Koncertas Liuksemburgas–Sibiu“), spektakliai („Metamorfozės“, interaktyvus šokio projektas „Dance.Entre.Deux“) ar parodos keliauja tarp Transilvanijos ir Liuksemburgo. Bet, reikia pasakyti, santykis gana vienpusiškas, nes Sibiu internetinėje svetainėje Liuksemburgas nėra taip akcentuojamas.

Liuksemburgo užmojį dirbti su užsienio regionais nulėmė istorija – jis nuolat ėjo iš rankų į rankas aplinkinių valstybių valdovams, tad iš tikrųjų nėra visai kitoks nei kaimynai. Visoje besiribojančiose šalyse galima rasti fizinių ar dvasinių Liuksemburgo pėdsakų. Kultūriniais projektais tikimasi sukurti ar sustiprinti ryšius tarp tų dalelių, suaktyvinti mainus ir tėvynės prisiminimą. O pagrindinis tikslas – ardyti barjerus.

Kultūros sostinė internete

Tai, ką galima išvysti abiejų kultūros sostinių internetinėse svetainėse, liudija labai skirtingą festivalio organizavimo, santykių su publika ir kalbėjimo pasauliui apie save patirtį. Sibiu tinklalapis, žinoma, pateikia pakankamai informacijos apie tai, kas vyksta, yra kultūringas, po jį nesunku naršyti, bet tik tiek. Jis tiesiog normalus ir jam trūksta to sunkiai įvardijamo dalyko, kuris neoficialiai vadinamas „cinkeliu“. Tuo tarpu Liuksemburgo tinklalapyje jo yra. Vos atsidarius (http://www.luxembourg2007.org), pasirodo sąsiuvinis su elnio siluetu (tai kultūros sostinės logotipas, bet kodėl elnias, paaiškinimo dar neradau), į ekraną įlenda labai tikroviškos rankos, jį atverčia ir kuo skubiausiai nupiešia sintezatorių su kolonėlėmis – veikiantį, nes tuojau pasiūloma susimiksuoti sau muziką. Vieną po kito spaudant mygtukus atsiranda ne tik garsai, bet ir piešinėliai – kiekvienas garsas turi atlikėją – meškiną, žmogėną su gitara, vaivorykštę, šunis, automobilius ir t.t. Šis įvadinis niekutis, beje, nei vaizdais, nei žodžiais nesiimantis aiškinti, kas yra Liuksemburgas, kokia garbė teko, kokie mes nuostabūs ir panašiai, nuteikia dalyvavimui smagioje, šiuolaikiškoje programoje. Būtent dalyvauti, o ne pasyviai vartoti. Tad Liuksemburgo svetainei (kažkada jas lyginau) – dešimt balų.

Vis dėlto reikia šiek tiek ir apie Liuksemburgą

Liuksemburgo valstybė įsikūrusi ties riba, skiriančia romaniškąją ir germaniškąją Europą ir pasižymi abiem tradicijoms būdingais papročiais. Liuksemburge trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių. Mažytės valstybės sostinė Liuksemburgas nedidelė – joje gyvena apie 75 tūkstančiai žmonių, bet ji įsikūrusi Vakarų Europos centre: 188 km nuo Briuselio, 289 km nuo Paryžiaus, 190 km nuo Kelno. Dėl geografinės padėties miestas per visą savo istoriją buvo svarbus karo strategijos požiūriu – pirmieji įtvirtinimai čia pastatyti jau X amžiuje. XVIII a. pabaigoje jo neįveikiama tvirtovė taip išgarsėjo, kad Liuksemburgą pradėta vadinti Šiaurės Gibraltaru. Kartu tai – vienas turtingiausių miestų pasaulyje, bankininkystės ir administracinis centras. Čia veikia keletas Europos Sąjungos institucijų: Europos teisingumo rūmai, Europos auditorių rūmai ir Europos investicinis bankas. Taigi ši sostinė išsiskiria iš dabar dažniausiai sostinėmis tampančių nusigyvenusių miestų, kurie griebiasi kultūros it šiaudo, tikėdamiesi pataisyti savo ekonominę padėtį.

Apie kultūrą – skaičiais

Liuksemburgo 2007-ųjų kultūros renginiai iš biudžeto gavo 45 mln. eurų – 67 proc. parėmė valstybė, 22 proc. – savivaldybė ir 11 proc. – privatūs rėmėjai. Naujų kultūros renginių vietų, pavyzdžiui, vadinamųjų rotondų, kūrimui skirta papildomai lėšų (tai 1875 m. pastatyti du industriniai pastatai, kuriuose kadaise buvo remontuojami Liuksemburgo geležinkeliams priklausę garvežiai, dabar paversti daugiadisciplininių projektų erdvėmis). Organizacinį komitetą sudaro 36 įvairių tautybių darbuotojai ir 22 savanoriai iš Europos (beje, būti savanoriu visai neblogai, nes organizatoriai apmoka visas kelionės ir pragyvenimo išlaidas, ir dar priedo – 160 eurų mėnesinį atlyginimą), bet kiekvienas dalyvaujantis regionas turi savo koordinatorius, taip pat atitinkamai investavo ir į projektą. Iš viso šiemet bus realizuoti 455 projektai ir 5000 renginių. Taip pat atskirai skaičiuojami tarpvalstybiniai projektai, kuriuos inicijuoja kiekvienas dalyvaujantis regionas.

„Sunku patikėti, bet jau pusė metų praėjo“

Atsidūsta interneto svetainėje organizatoriai. Svetainėje programa suskaidyta taip, kad patrauktų internauto dėmesį. Čia yra skyreliai „šiandien“ (nors jame surašyti renginiai vyksta anaiptol ne šiandien), „naujienos“, „šią savaitę“, „būtina pamatyti“, „netikėta“ ir t.t. Renginiai pristatomi ne formaliai, kaip dažnai pasitaiko, bet su intriga – taip, kad paskaičius magėtų apsilankyti. Pavyzdžiui, birželio 8 d. Eš-Belvalio Sprogstamoji salė patyrė „ypatingą metamorfozę“, kai Sigune von Osten atliko multimedijų performansą „MenschMaschine- MaschinenKlang–KlangMaschine“, tiriantį žmonių, mašinų ir garsų santykius – aktoriai virto gamybinėmis mašinomis, mašinos – garso įranga, o šviesa – dirigentu. Be to, „industrinę erdvę energingais garsais“ užpildė muzikantai su įvairiausiais instrumentais – ksun, šeng, akordeonais ir t.t.

Nors Liuksemburgas nedidelis, matyt, ir ten sunku viską apeiti. Todėl rūpindamiesi renginių prieinamumu organizatoriai siūlo autobusą tiems, kurie nori aprėpti visą projektą „Laikinas miestas“ (arba „Tranzitinis miestas“ – nelygu kur sudėsi akcentus). Prie stoties galima rasti „Raudonas sūpynes“, Pfafentalio rajone – „Akimirksnį“, Grunde – „Orakulą“ ir visus kitus po miestą išbarstytus objektus. Pavyzdžiui, vakar (birželio 21 d.) buvo pristatyta kinų menininko Xu Tan „Kankinių aikštė“ – didžiulis parduotuvės krepšys, kurio viduje – karaokės animacija; žiūrovų dalyvavimas būtinas.

Apie dar tolimesnes keliones kalba paroda „Iš Liuksemburgo į Ameriką per Antverpeną“, pasakojanti apie daugiau nei trijų milijonų keleivių migraciją „Red Star Line“ laivais į Ameriką. Visa tai perteikiama autentiškais dokumentais, fotografijomis, Antverpeno meistro drobėmis, laivų modeliais ir multimedijų instaliacijomis. Tai tarptautinis projektas, pradėtas Niujorke. Dabar jį papildė speciali dalis, skirta 75 tūkstančiams Liuksemburgo gyventojų, patraukusių šiuo keliu prieš šimtą metų.

Kinas taip pat keliauja. Liuksemburgas kviečia į festivalį „Išprotėjęs kinematografas“, kuris važinėja po didįjį regioną tampydamasis cirko palapinę. Taip atnaujinama tradicinė mugės samprata. Čia rodomos teminės programos ir seni, bet dar tebejaudinantys trumpametražiai filmai. Prekeiviai, muzikantai ir kviesliai vilios praeivius į „Išprotėjusį kinematografą“ pasimėgauti juokingomis ir groteskiškomis kino patirtimis. Žadamas fantasmagoriškas pasaulis su apsigimėlių šou ir erotinėmis fantazijomis. O tarptautinis simpoziumas nagrinės Europos keliaujančio kino istoriją.

Kita vertus, niekur eiti nė nereikia, net tada, kai projektą kartu kuria menininkai iš kelių šalių. Nes yra virtuali interneto erdvė arba „Virtualioji rezidencija“, kurioje keturios menininkės iš Liuksemburgo, Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos kuria medijos menų projektą „Kvietimas virtualiai migruoti“. Jos tiria asmeninės ir grupinės destabilizacijos priežastis. Viltys, baimės, svajonės, apribojimai ir kaitos poreikis virsta vaizdais, kurie apgyvendinami internete, o menininkės transformuoja tuos vaizdus į instaliacijas savo šalyse. Į tas parodas taip pat nereikės vykti, nes jos bus matomos per internetines kameras visam pasauliui.

Kad ir naivu tikėti organizatorių savireklama, vis dėlto patogus yra svetainės skyrelių pavadinimuose nuskambantis raginimas – „būtina pamatyti“. Tad ką „būtina“ pamatyti dabar? Pasirodo, didžiausią muzikinę fiestą – specialius renginius, kurie papildys nuo birželio 15 d. vykstantį tradicinį muzikos festivalį: eismo reguliavimo kabinos virs mobiliomis garso dėžėmis su naujausia garso įranga, t.y. alternatyvia muzikos, performansų ir diskžokėjų sesijų erdve; taip pat vyks pasaulinė mušamųjų koncerto premjera „Pradžioje buvo būgnas“ – žadama, kad šeši jauni būgnininkai tradiciniais ir savo sukurtais instrumentais sukels tikrą „ritmo fejerverką“. Tuo tarpu penkios roko grupės gastroliuos po aplinkinius regionus – „tikras kultūros sostinės festivalis, garantuojantis linksmybes ir pramogas už visų sienų“.

Kitas „privalomas“ renginys – tai prancūzų menininkės Sophie Calle paroda „Rafinuotas skausmas“. Sophie Calle pagarsėjo fotografiniais pasakojimais apie asmeninius meilės išgyvenimus, maždaug „Bridžitos Džouns dienoraščio“ dvasia, tik su kiek didesne autoironijos doze: skausmas yra perversiškas malonumas, iš kurio gimsta kūrinys, o gal iš tikrųjų jo ir visai nebuvo. Bet šis šou yra ypatingas ir tuo, kad instaliaciją sukūrė garsus amerikiečių architektas, Sophie Calle draugas Frankas Gehry.

Jau nebe privalomas, bet taip pat išskirtinis renginių ciklas – „LX5“, nes juo aiškiausiai realizuojama didžiojo regiono idėja. Sugalvotos įvairios bendradarbiavimo formos – nuo kūrybinių laboratorijų, gyvai žiūrovų akivaizdoje kuriamų darbų iki radijo programų ir tradicinių parodų. Taip kuriamas skirtingų šalių menininkų tinklas. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad laisvos erdvės taptų prieinamos menininkams, kad jie galėtų jomis naudotis, net labai konkrečiai – kaip darbo vietomis.

Šitiek jau daug ištyrinėjus kultūros sostinių programų, sunku tikėtis ko nors netikėta, todėl Liuksemburgo svetainės skyrelis „netikėta“ skamba kone šventvagiškai. Tas netikėtas dalykas – tai „Traffo“, arba scenos menų festivalis vaikams, jau besibaigiąs. Traffo – tai mažasis personažas, kviečiantis vaikus į tradicinio teatro ir šokio, taip pat objektų teatro, muzikinio pasakojimo su šešėlių teatru spektaklius ir cirko pasirodymus. Ir jis „labai nori“ pasidalyti įspūdžiais.

Trumpai peržvelgus tai, ką galima rasti virtualioje erdvėje apie Europos kultūros sostinę, dar labiau sustiprėjo įsitikinimas, kad interneto svetainė tokiam renginiui yra esminis dalykas. Štai dabar „veikia“ dvi kultūros sostinės – Sibiu ir Liuksemburgas. Į kurią maga nuvažiuoti? Žinoma, į Liuksemburgą, nes ten verda gyvenimas, ten kuriama... ar bent jau verda kažkieno mintys, kuriant įkvepiančius pristatymo tekstus internetui.

Parengė Agnė Narušytė