Tarptautiniai fotografų maršrutai

Cedric Delsaux. „Žvaigždžių karai II“

Lilio fotografijos festivalis

Šiaurės rytų Prancūzijoje, Lilyje, tarptautinis fotografijos festivalis vyksta jau šeštą kartą ir prancūzų spaudoje vadinamas rimtu Arlio fotografijos festivalio konkurentu. Nuo gegužės 10 iki birželio 17 dienos Lilio regione atidaryta apie šešiasdešimt parodų, įvyko daugiau kaip dešimt pristatymų, surengta dvidešimt susitikimų ir diskusijų, portfolio peržiūrų, fotografijos naktų ir taip toliau.

Pagrindinis mano kelionės tikslas buvo pristatyti kitais metais Vilniuje įvyksiantį pirmąjį fotografijos festivalį „In Focus“, su festivalio direktoriumi Olivier Spillebout aptarti bendradarbiavimo galimybes bei dalyvauti portfolio peržiūrose, tačiau kadangi festivalį aplankiau pačią pirmąją savaitę, pavyko sudalyvauti ir svarbiausių parodų atidarymuose.

Gegužės 10 d. vyko didžiausių Europos fotografijos festivalių pristatymas, kuriame vieni vadovai pristatė praėjusių metų festivalius, kiti supažindino su kitais metais vyksiančiais renginiais, o man teko pristatyti Vilniaus festivalį bei supažindinti tarptautinę publiką su Lietuvos fotografija. Pažįstant atvirai savo emocijas reiškiančią prancūzišką auditoriją buvo šiek tiek neramu, tačiau keturiasdešimties lietuvių fotomenininkų kūrybos pristatymas sutiktas itin palankiai. Svarbiausias šios nakties privalumas buvo tai, kad po vienu stogu susirinko beveik visų svarbiausių Europos fotografijos festivalių vadovai. Dar nebuvau mačiusi, kad būtų taip intensyviai sėkmingai bendradarbiaujama kuriant susitarimus. Liono (Prancūzija) fotografijos rugsėjo, Bratislavos fotografijos mėnesio, Plovdivo (Bulgarija) fotografijos festivalio, Suomijos fotografijos trienalės „Backlight“, Slovakijos jaunų fotografų grupės „Photo.Sittcom“, Vienos fotografijos mėnesio, Bielsko-Bialos meninės fotografijos festivalio, Krokuvos fotografijos mėnesio, Atėnų tarptautinio fotografijos festivalio, Madrido festivalio „Photo Espana“ bei Amsterdamo festivalio „Noordelicht“ vadovai turėjo galimybę keistis idėjomis bei dalytis patirtimi. Tai, ką elektroniniu paštu būtų reikėję derinti bent pusę metų, buvo aptarta per porą valandų.

Leo Mirkine. „Žvaigždės“

Kalbant apie matytas parodas, būtina paminėti, kad šių metų festivalis buvo gana specifinis – tai lėmė renginio tema „Fotografija ir kinas“. Tiems, kurie domisi ir mėgsta kiną, šis festivalis turėjo palikti neišdildomą įspūdį. Kinas fotografijose atsispindėjo per žymių režisierių, aktorių ir apskritai visų legendinių filmų fotografijas. Iš įdomesnių šio tipo parodų galima paminėti Leo Mirkine’o „Žvaigždės“, Lucieno Clergue’o „Filmuojant „Orfėjo testamentą“, Pierre’o Etaix „Pagarba burleskai“, Peterio Lindbergho „Kinas“, Sebastiano Copelanado „Garsenybės portretas“ bei Georges’o Hurello ir Helmuto Newtono „Jie daro žvaigždžių fotografijas“. Visų šių parodų fotografijas jungia ne tik tema, bet ir tobulas nespalvotas kadras.

Nors trečiojo ir ketvirtojo XX a. ketvirčių fotografijos tikrai įspūdingos, man įdomesnės pasirodė ir labiau įsiminė šiuolaikinės fotografijos parodos, kurios apie kiną kalba ironiškai kvestionuodamos ir perkurdamos kino sukurtus įvaizdžius. Pavyzdžiui, Stepheno Gillo serijoje „Publika“ fotoaparato objektyvas kino teatro salėje nukreiptas ne į ekraną, bet priešingai – į žiūrovą. Raudonose kėdėse sėdintys žmonės fotografuoti dešimtą minutę nuo filmo pradžios. Anot autoriaus, būtent tada žmogus „palieka“ salę ir įsitraukia į istoriją, prasideda „kolektyvinė hipnozė“. Kai kuriose fotografijose dėl ilgo išlaikymo žmonės atrodo permatomi, vaizdas išplaukęs, nuasmenintas. Taip puikiai, bet subtiliai atsiskleidžia autoriaus idėja pasišaipyti iš visuomenės, persismelkusios masine kultūra.

Elżbieta Jabłońska. Iš serijos „Supermama“

Elżbietos Jabłońskos serija „Supermama“ kalba apie šiuolaikinę moterį ir visuomenės jai keliamus reikalavimus. Moteris, kuri turi būti ir puiki mama, ir žmona, tuo pačiu metu siekti karjeros, būti įdomi, veikli, puikiai atrodyti ir pan., fotografuojama aprengta supermeno, žmogaus-voro, betmeno ir panašių filmų herojų kostiumais. Fotografijos, kuriose įvairios moterys paprastoje, buitinėje namų aplinkoje ant kelių laiko savo vaikus, bet yra persikūnijusios į superherojus, kelia kreivą šypseną. Ir žinutė čia aiški: pasaulį gelbėja ne supermenai, o supermamos...

Kita atmintyje įstrigusi serija – Franēoise Huguiero „Kūnas ir kraujas“. Paradoksalu, tačiau moters kūno fragmentai, uždengti paklode, persisunkusia kraujo, visai negąsdina. Anaiptol, kad ir kaip būtų keista, fotografijos – estetiškos, bet vis dėlto žyminčios ribą tarp kraštutinumų. Įdomi buvo ir Cedrico Delsaux serija „Daiktų langas. Žvaigždžių karai I ir II“. Iš pirmo žvilgsnio fotografijos primena autoriaus žaidimą: fotomontažo būdu filmų serijos „Žvaigždžių karai“ herojai, robotai, orlaiviai ir t.t. perkeliami į Šiaurės Prancūzijos urbanistinį peizažą. Tačiau įsigilinus paaiškėja, kad fotografijų potekstė susijusi ir su didžiųjų miestų problemomis, fotografinis žaidimas prisipildo konceptualumo.

Meninės fotografijos bienalė Lvove

Beveik tuo pačiu metu, gegužės 28 – birželio 3 d., Lvove, Ukrainoje, vyko pirmoji meninės fotografijos bienalė „Ukraina – Lenkija – Lietuva“. Ją organizavo Lvovo nacionalinės menų akademijos meno informacijos centras, Lietuvos fotomenininkų parodas surengti padėjo LR ambasada Ukrainoje.

Arūnas Baltėnas. Iš serijos „Sankt Peterburgas“

Žinoma, šią bienalę sunku lyginti su Lilio festivaliu. Skyrėsi ne tik parodų skaičius, bet ir jų bendras vaizdas, fotografijos suvokimas; vis dėlto šioje Europos dalyje fotografijos kontekstas visiškai kitoks. Pati bienalės struktūra buvo pagrįsta jos tema „Ukraina – Lenkija – Lietuva“. Iš matytų parodų labiausiai įsiminė gegužės 29 d. galerijoje „Metų laikai“ atidaryta Andžejaus Lecho (Lenkija) ir Stanislovo Žvirgždo fotografijų paroda. Tačiau pagrindinė bienalės ašis buvo konkursas „Ukraina – Lenkija – Lietuva“, jam kiekvienos šalies kuratoriai atrinko darbus pagal temą „Langai – būsto akys“. Išverstas pavadinimas skamba keistokai, tačiau iš tiesų fotografijos turėjo ar galėjo konceptualiai atspindėti vidinę arba išorinę namo erdvę. Kaip pastebėjau renkant geriausius darbus, daugelis kuratorių suprato temą gana tiesiogiai, tad lietuvių fotomenininkai išsiskyrė subtilumu. Septynių autorių (Arūnas Baltėnas, Joana Deltuvaitė, Edgaras Marozas, Aleksandras Ostašenkovas, Rokas Pralgauskas, Regina Šulskytė ir Arturas Valiauga, kuratorė – Eglė Deltuvaitė) fotografijose namų aplinka nagrinėjama skirtingame kontekste, tačiau visoms bendra melancholiška, ilgesinga nuotaika, sustojęs laikas.

Gegužės 29 d. tarptautinė žiuri iš Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos atrinko keturis geriausius autorius, iš kurių du – Lietuvos fotomenininkai. Antrąją premiją gavo Arūnas Baltėnas, o trečiąją – Regina Šulskytė.

Lvovas, kuris kartais labiau priminė Prancūziją nei lietingas ir vėjuotas Lilis, tikrai gali tapti įdomiu ir svarbiu fotografijos festivalių žemėlapio tašku.