Kristaus kančia pasaulietiškoje scenoje

M. Raškovskio nuotr.

Birželio 14–15 d. bendru Paryžiaus „Châtelet“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Vilniaus festivalio pastatymu – Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Joną“ inscenizacija – prasidėjo 11-asis Vilniaus festivalis. Rizikingas sumanymas sekuliarizuoti griežtai reglamentuotą bažnytinį kūrinį kurstė įtampą, pravertusią dideliam susidomėjimui ne tik šiuo įvykiu, bet ir visu festivaliu.

Statytojų komandai vadovaujantis ekstravagantiškasis amerikiečių menininkas Robertas Wilsonas (režisieriaus apibrėžimas šiam kūrėjui per kuklus) vėlgi garantavo tiek Vilniaus festivaliui, tiek LNOBT solidžių, lygiaverčių tarptautinio bendradarbiavimo partnerių statusą. Argi ne puiku, kad LNOBT „šmėžuoja“ Anthony Minghellos, Günterio Krämerio, Francescos Zambello, Davido Aldeno kūrybinėse biografijose? Nors meniniai rezultatai ir nelygiaverčiai, visi žinome, kad skleidžiant apie save gerąją naujieną rezultatą galima pervadinti kaip tik nori ir kitus paakinti gerai paminėti (juk ne už „ačiū“). Todėl teatrui „Pasija“ – ne tik vertingas egzaminas dainininkams, chorui ir orkestrui, ne tik svarus repertuaro papildymas, bet ir puiki reklama. Na, o Vilniaus festivaliui šis pastatymas – ypač rimtas koziris siekiant įrodyti, kad jis – tarptautinis ir „tokio masto“, nes tolesnė programos koncepcija, nepaisant kelių ryškiausių šalies menininkų pasirodymų, labiau primena „Rusiškuosius sezonus“ (teatleidžia šviesios atminties Sergejus Diagilevas už skolinį, tačiau palyginimas toptelėjo ne veltui – šįmet kaip tik sukanka 100 metų nuo pirmojo „Sezono“). Nieko tokio, kad garbiuosius kaimynus ne sykį matėme ir girdėjome vilniškėje scenoje, vis tiek eisime ir vėl klausysime. Niekas nekvestionuoja jų talento, šlovės ir, kaip sakoma, puikios formos. Na, teisybės dėlei, ne visai visų. Kur kas iškalbingesnis festivalio meno vadovo Gintauto Kėvišo komentaras, kad ieškant žvaigždžių už šias ryškesnių sunku besurasti (!). Regis, Vilniaus festivalis per dešimt metų ištuštino tarptautinę žvaigždžių stratosferą. Telieka palinkėti, kad antrąjį festivalio gyvavimo dešimtmetį žvaigždžių lietaus debesys kauptųsi ne tik Rytuose.

Tad grįžkime prie pirmojo ir ambicingiausio festivalio akcento – „Pasijos pagal Joną“ LNOBT scenoje. Nors bėgant šimtmečiams paveldėjome gausybę meno paminklų, vaizduojančių Kristaus kančios istoriją, nors bedieviškas XX a. išpaikino krikščionis, pavertęs juos iš uolios parapijiečių bendruomenės ne mažiau uolia, gal net nuožmia vartotojų visuomene, nors mene jau seniai nėra (beveik nėra) jokių temų ir priemonių tabu, Kristaus kančios istorija vėl kaip tos Folknerio „intelektualinės dulkės“ ėmė sklandyti meninėje atmosferoje. Galbūt globalizacija ir postmodernizmas taip išvargino ir įbaugino sielas, kad meno pasaulis, kadaise beveik vien iš šio šaltinio gėręs, vėl grįžta prie Evangelijos. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti holivudinių filmų apie Kristaus gyvenimą, da Vinci ir visokių kitokių kodų šifruotojų protrūkį. Šiame kontekste vis dažniau pasitaikantys J.S. Bacho „Pasijų“ sceniniai pastatymai nebeturėtų stebinti. Tai laiko ženklas.

R. Wilsono (jis ne tik spektaklio režisierius, bet ir scenografijos bei šviesų dailininkas, taip pat choreografas) minimalistinė estetika, kurioje sureikšmintas šviesos, grafinių linijų, santūraus judesio, senųjų meistrų tapybos ir architektūros kompozicinis mąstymas bei „skulptoriškas“ personažų traktavimas neįtikėtinai taikliai atitarė J.S. Bacho muzikai. Kažkas yra pasakęs, kad baroko architektūra – tarytum sustingusi muzika. Tada galima teigti, kad R. Wilsonas ją „atitirpino“ ir paleido vaizdus skambėti. Jis įgyvendino daugelio operos režisierių skanduotę „netrukdyti muzikai“, kurią kai kurie statytojai vos ištarę užmiršta ir... „kimba“ į siužetą. Tuomet žiūrovams nelieka nieko kito, kaip tik spręsti režisieriaus paspęstus scenografinius, ikonografinius ir metaforinius rebusus bei bergždžiai ieškoti ryšio su skambančia muzika. Tad režisieriaus muzikos girdėjimas šiuolaikiniame operos teatre tampa tikra prabanga. Kuo pasireiškia R. Wilsono klausos jautrumas? Kaip ir J.S. Bachas, R. Wilsonas patiki Evangelistui viską mums papasakoti. Nors jo partijoje – vien rečitatyvai, tačiau čia tiek niuansų, intonacijų ir retorikos, kad mes jaučiamės ne tik sukrėsti pasakojimo, bet ir susidarome įspūdį apie patį pasakotoją – Evangelistą, jo „poziciją“ šios istorijos ir jos veikėjų atžvilgiu. Kaip J.S. Bacho laikais pasijose vengta tiesioginio Evangelijos „personažų“ veikimo, jų charakterių kūrimo, taip ir R. Wilsono traktuotėje nėra individualizuotų personažų. Pasitelkęs asketišką žydrą šviesą ir jos atspalvius bei šešėlius režisierius iliustruoja ne pasakojimą, o jo sukeltus jausmus, kuriuos vėlgi suponuoja muzika – arijos, chorai ir choralai. Personažų „objektyvumą“ pabrėžia ir stilizuoti antikiniai kostiumai, kurių dailius, iškilnius siluetus išryškina žydros šviesos spektro žaismas (kostiumų dailininkė – Frida Parmeggiani).

Scenos gilumoje beveik nuo pat spektaklio pradžios stebime juodas judančias atkarpas, bandančias „susidėlioti“ į kryžių. Tad dar iki nukryžiavimo visą sceninį vyksmą lydi dramatiškos atomazgos nuojauta. Lyg nepalaužta siela tarp sustingusių personažų-skulptūrų scenoje beveik nuolat juda balta moters figūra (choreografė ir šokėja Lucinda Childs). Iš pradžių jos „plevenimas“ traukia dėmesį, gal net per daug, bet veikiai ją priimi kaip vieną iš reginio komponentų.

M. Raškovskio nuotr.

Spektaklio stilistika stebėtinai vientisa, nugludinta, lyg ir racionali, pamatuota, tačiau kartu labai paveiki. Išlikdamas modernus ir ištikimas savo braižui, R. Wilsonas sugebėjo ypač pagarbiai ir atidžiai prisiliesti prie griežtai kanonizuoto bažnytinio žanro.

Muzikinis „Pasijos“ atlikimas, aiman, nebuvo toks vientisas. Kompromisų ieškota nuo pat pradžios, kai partitūrą išpildyti patikėta baroko muzikos niekada negriežusiam LNOBT orkestrui. Argi negalėjo Vilniaus festivalis paišlaidauti ir pasikviesti kurį nors patyrusį senosios muzikos ansamblį? Juolab mename kur kas stambesnius ir brangesnius, bet nebūtinai geresnius „mostus“. Kita vertus, sprendimą matyt lėmė teatro interesai – juk, norint išlaikyti spektaklį repertuare, reikia išnaudoti savus atlikėjus. Į pagalbą pasitelkti tik keli violomis d‘amore ir da gamba griežiantys muzikantai iš Austrijos ir Lenkijos, kitos privalomos solinės partijos patikėtos mūsų krašto muzikantams. Tad kompromisiniam sprendimui taikytini ir kompromisiniai vertinimai. Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas Rolfas Beckas irgi nėra senosios muzikos ortodoksas (turiu galvoje tik autentiškų instrumentų ir tik autentiškos baroko artikuliacijos ir retorikos išpažinėjus). Dirigentas yra dirbęs ir su autentiškų instrumentų ansambliais, bet daugiausia diriguoja šiuolaikiškiems orkestrams. „Pasiją pagal Joną“ jis parengęs jau seniai, tad Vilniuje pateikė savo nugludintą, santūrią ir emociškai taupią kūrinio versiją. Nors tarp senosios muzikos specialistų netyla diskusijos dėl baroko muzikos emocionalumo, R. Beckas man atrodo ištikimas griežtajai, „tvarkingai“ artikuliuotai vokiškai tradicijai. Tad orkestras, nepaisant kai kurių smulkmenų, atliko savo užduotį gerai, o kai kur skambėjo tiesiog puikiai. Pagiriamojo žodžio nusipelnė ir choras, kuriam šiame kūrinyje teko didžiausias krūvis – ekspresyvūs chorai, moralistiniai, „parapijietiški“ choralai ir dvi didžiulės pradžios ir pabaigos fugos! LNOBT choras pastaraisiais metais tobulėja šuoliais, vieną po kitos įveikdamas sudėtingiausias partitūras. Šįkart teko neragautas vaisius – J.S. Bacho muzika, ir dar tokio mastelio! Be choro vadovo Česlovo Radžiūno, choro skambėjimas aiškiai išdavė patyrusio chorvedžio R. Becko ranką. Choras ir orkestras stilistiškai derėjo. Galbūt tikėjausi žmogiškesnės, ekspresyvesnės dramos, tokios kaip diriguojant Tonui Koopmanui. Tačiau tai – stiliaus klausimas, o stiliai, kaip žinia, visi geri, jeigu tinkamai atskleisti.

Evangelisto partiją atlikęs Kęstutis Alčiauskis tapo svarbiu šio spektaklio atradimu. Išgrynintas tembras, meniški niuansai, raiški retorika, patobulinta dikcija – patys didžiausi komplimentai jaunam solistui. Regis, jis bus atradęs savo muziką, savo stilių, kur, tikėkimės, jo laukia įdomi ateitis. Teko girdėti, kad šią partiją dainininkas ruošė ne Lietuvoje. Būtų įdomu sužinoti, kur ir su kuo. Tačiau veltui ieškotumėte žinių apie solistą. Internete neaptikau nieko informatyvaus, o spektaklio programėlėje jo pavardė kukliai glaudžiasi tarp kitų solistų paskutiniame puslapyje (žinokit savo vietą?). Jokiame teatre neteko matyti tokios nepagarbos solistams, kai scenografijos ar kostiumų dailininko asistentų pavardės pagarbiau įrašomos nei pagrindinių vaidmenų atlikėjų. Tad ką kalbėti apie jų kūrybinių biografijų santraukas. Sakysite, smulkmena? Nemanau.

Tačiau du svečiai – mums jau gerai pažįstamas Johannesas von Duisburgas (Jėzus) ir LNOBT scenoje debiutavęs anglų kontratenoras Charlesas Humphriesas bent pagerbti nedideliu įdėklu su abiejų biografijomis. Svečiai buvo gerokai pranašesni už didžiąją dalį kitų solistų. Jėzaus partija – nedidelė, tačiau užtikrintai atlikta. Ch. Humphriesas žavėjo puikia technika, aiškiai juntama anglų kontratenorų mokykla. Dvi jo atliktos arijos – vienos geriausių spektaklio akimirkų. Ypač antroji – „Atlikta“ („Es ist vollbracht!“). Nors ir pati arijos struktūra su ryžtinga vidurine dalimi lemia ekspresyvesnį atlikimą, ši arija spektaklyje ypač išsiskyrė dėl Ch. Humphrieso patyrimo ir talento. Tai buvo tikra mažytė barokiškai afektuota drama. Likusių partijų atlikėjams ši partnerystė su patyrusiu senosios muzikos profesionalu neišėjo į naudą, stigo užtikrintumo – vieniems teksto, kitiems stiliaus, tretiems ir vieno, ir kito atžvilgiu. Viliuosi, kiekvienas padarė, ką galėjo. Juk neturime nei senosios muzikos atlikimo pedagogų, nei tradicijų, tad iš kur tie asai staiga atsiras. Dėl tų pačių priežasčių nesujaudino ir nuostabusis soprano lamento „Apsipilki, mano širdie, ašaromis“ („Zerfliesse, mein Herze, in Fluten der Zähren“).

Spektaklis muzikiniu atžvilgiu dar turi kur tobulėti. Tikėkimės, teatras brangins šį pastatymą kaip vieną originaliausių ir meniškiausių, net jei Kristaus kančia ir nelabai akintų žiūrovus pirkti bilietus.