Prikeliama praeitis

Vokietijos kultūros forumas Rytų Europai, bendradarbiaudamas su Vilniaus Goethe’s institutu, pakvietė į vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto (1902–1942) ir jo amžininkų koncertus – birželio 8 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, birželio 9 d. Kaune, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, ir birželio 10 d. Klaipėdos koncertų salėje. Vokalinės-kamerinės muzikos koncertuose dalyvavo muzikai iš Vokietijos – sopranas Verena Rein, baritonas Peteris Schöne, pianistas Axelis Bauni – ir styginių kvartetas „Chordos“ iš Lietuvos.

Apie XX a. pirmosios pusės kompozitorių ir muzikologą E. Geistą, kurio kūryba turi reikšmingų sąsajų su Lietuva, nėra daug žinoma. Berlynietis E. Geistas kelerius metus dirbo korepetitoriumi Ščecino teatre, kapelmeisteriu Ciuricho teatre, dėstė Berlyno konservatorijoje. 1937 m. nacių įkurti Reicho muzikos rūmai uždraudė pusiau žydų kilmės muziko kūrybą atlikti hitlerinėje Vokietijoje. Tad po metų, 1938-aisiais, E. Geistas išvyko į Lietuvą, kur susipažino su pianiste Lyda Bagriansky. 1939 m. jie susituokė ir apsigyveno Kaune. Čia E. Geistas rašė straipsnius žurnalui „Muzikos barai“, o 1940 m. „Pribačio“ knygynas vokiečių kalba išleido jo monografiją apie sutartines „Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose“ („Antikes und Modernes im litauischen Volks“), kurioje autorius lygino senąją lietuvių liaudies ir senosios Graikijos muziką.Yra žinių, kad jo kūriniai buvo transliuojami per Lietuvos radiją; jis yra dirigavęs vienam koncertui Vilniuje. Tarp E. Geisto kūrinių – paveikslų ciklas „Iš Lietuvos“, koncertinė uvertiūra „Antacos“, muzika J.W. Goethe’s dramai „Faustas“, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, muzika lietuvių poetų tekstais. Jis taip pat sukūrė dvi operas (viena iš jų – „Dioniso sugrįžimas“, pasižyminti komplikuota muzikine kalba, buvo pastatyta Lietuvos rusų dramos teatre 2002 m., ją režisavo Vladimiras Tarasovas, dirigavo Juozas Domarkas), „Vokiškąjį Rekviem“.

1941 m. Geistai buvo apgyvendinti Kauno gete. Ten kompozitorius pradėjo kurti simfoninę pantomimą dideliam orkestrui „Šokio legendėlė“. 1942 m. kovo mėnesį, SS karininkui pažadėjęs nutraukti visus ryšius su žmona, E. Geistas buvo paleistas iš geto, o 1942-ųjų rugpjūtį jam pavyko išlaisvinti ir žmoną (šio laikotarpio išgyvenimus liudija jo knyga „Lydai, dienoraštis 1942“, ją 2004 m. išleido „Baltų lankų“ leidykla). Tačiau 1942-ųjų gruodį kompozitorius buvo areštuotas, sugrąžintas į getą Vilijampolėje ir netrukus sušaudytas Kauno 9-ajame forte. Jo žmona, nepakėlusi sielvarto, praėjus mėnesiui po vyro mirties nusižudė.

Tarp susirinkusių klausytojų buvo ir tų, kurie mena dramatišką jo gyvenimo pabaigą.

Dalis E. Geisto kūrybinio palikimo po karo dingo. Koncerte (jį teko klausyti M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune) skambėjusius E. Geisto kūrinius jungia ekspresyvi, deklamacinė muzikos kalba, intensyvus, įtampą kuriantis aukšto registro išnaudojimas, solisto ir akomponuojančių instrumentų partijų lygiavertiškumas. Girdėjome trumputes miniatiūras „Neįprastas vakaras“ („Der seltsame Abend“, H. Saluso ž.) sopranui ir styginių trio (1933), neįprastos sudėties Tris dainas baritonui ir smuikui (1928), jas, kaip manoma, E. Geistas sukūrė sau ir žmonai, Tris lietuvių dainas poeto Benedikto Rutkūno eilėmis (H. Engerto vertimas) sopranui ir fortepijonui, „Visur regiu tave“ („Ich finde dich in allen diesen Dingen“, R.M. Rilke’s ž.) sopranui ir fortepijonui (1936) bei „Kosminis pavasaris“ („Kosmicher Frühling“) fortepijonui, smuikui ir violončelei (1942). Pastarajame, parašytame paskutiniais E. Geisto gyvenimo metais, meistriškai atskleidžiama romantinio polėkio ir ekspresionistinio realizmo samplaika. Konsonansiniu mažoru piešiama skaidri pavasario vizija konfliktuoja su destruktyvios karo tikrovės suvokimu.

Koncerte taip pat klausėmės E. Geisto amžininkų muzikos. Čekijoje gyvenusio žydų ir vokiečių kilmės kompozitoriaus Erwino Schulhoffo (1894–1942) Penkis kūrinius styginių kvartetui WV 68 (1923) – ryškias ir dinamiškas, impresionizmu dvelkiančias miniatiūras, pagrįstas skirtingų žanrų šokiais – kvartetas „Chordos“ pagriežė labai lengvai, charakteringai, tarytum žaisdami. (Beje, E. Schulhoffas buvo vienas pirmųjų rimtosios muzikos kūrėjų Europoje, atradusių įkvėpimą džiazo muzikos ritmuose.)

Juozo Gruodžio (1884–1948) dainą balsui ir fortepijonui „Pavasario naktis Berlyne“ pagal groteskišką K. Binkio eilėraštį (anot prof. Algirdo Ambrazo, „pirmaisiais pokario metais „Pavasario naktis Berlyne“ tapo sovietinių ideologų pasmerktos „formalistinės“ muzikos pavyzdžiu, apie viešą kūrinio atlikimą negalėjo būti nė kalbos“...) V. Rein dainavo pakankamai gerai artikuliuodama lietuviškai. Šis turtingos muzikinės kalbos (ekspresyvi, aštresnė harmonija derinama su lyriniais, romantinio polėkio epizodais ar net su prasiveržiančiomis lietuvių liaudies dainų intonacijomis) kūrinys, skambėjęs tuometinės europietiškos muzikos kontekste, padėjo įvertinti mūsų klasiko J. Gruodžio kompozicinį talentą ir savitumą. Tik gaila, kad dainininkę užgoždavo itin energingi fortepijono (A. Bauni) garsai – galbūt pianistas garso stiprumą pasitelkė siekdamas paslėpti gergždžiantį ir klausytojų dėmesį trikdžiusį pedalą...

Čekijoje gyvenusio vokiečių ir žydų kilmės kompozitoriaus Viktoro Ullmano (1898–1944), taip pat tapusio nacių auka ir žuvusio Aušvico dujų kameroje 1944 metais, dainose „Žmogus ir jo diena“ („Der Mensch und sein Tag“, op. 47, H.G. Adlerio ž.) baritonui ir fortepijonui jaučiama G. Mahlerio įtaka, jos yra mąslios, ekspresyvios. Paulio Hindemitho (1895–1963)„Melancholija“ („Melancholie“, C. Morgensterno ž.) mecosopranui ir styginių kvartetui (1917–1919) – ankstyvasis, alsuojantis ekspresionistine dvasia kompozitoriaus, kurį kai kurie naciai vėliau vadino „atonaliu triukšmadariu“, o jo muziką – „išsigimėliška“, opusas. P. Hindemitho santykis su nacių režimu yra gana kontraversiškas: vienų peiktas, kitų jis laikytas galimu tuometinės vokiečių muzikos ambasadoriumi. Nors jo žmona buvo žydų kilmės, P. Hindemithas netgi buvo davęs priesaiką Hitleriui, diriguodavo oficialius nacių koncertus.

Daininin kė V. Rein, itin daug dėmesio savo repertuare skirianti šiuolaikinei muzikai, visas kompozicijas dainavo švariai ir muzikaliai, tačiau ir jai, ir baritonui P. Schöne’i, pasižyminčiam gražaus, švelnaus tembro balsu, pristigo natūralios įtaigos ir paprastumo; erzino dirbtinai vaidinamas įsijautimas į dainų emocijas, apskaičiuojamos mimikos, užuot įsigyvenus į pačią dainų dvasią.

Didžiausiuose šalies miestuose surengti E. Geisto ir jo amžininkų muzikos koncertai reikšmingi kultūrų bendradarbiavimo, siekiant sugrąžinti karo metais tragiškai nukentėjusių menininkų atmintį, aspektu. Puiku, kad gyvenimui prikeliami išlikę veikalai kompozitorių, kurių didelė kūrybos dalis yra negrįžtamai sunaikinta.