Muzikos grando kūrybos panorama

Mariusz Patyra M. Raškovskio nuotraukos

Birželio 17 d. Vilniaus festivalio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas vieno iškiliausių praėjusio šimtmečio pirmosios pusės kompozitorių, Karolio Szymanowskio jubiliejiniams metams: 125-osioms gimimo ir 70-osioms mirties metinėms.

Žymiausias po F. Chopino lenkų muzikos kūrėjas Lietuvos melomanams, atrodo, žinomas nepakankamai, nors kai kurie jo opusai nesyk skambėjo mūsų koncertų salėse. Muzikos profesionalai, be abejo, K. Szymanowskį pažįsta – jei patys neatlieka, tai yra girdėję garso įrašų, tarp kurių bene populiariausias kūrinys – Pirmasis smuiko koncertas. Greta lenkų atlikėjų jis kadaise buvo įrašytas legendinio Davido Oistracho, palikusio naujoms kartoms vieną iš etaloninių šio veikalo interpretacijų.

Taip pat vertėtų prisiminti, kad K. Szymanowskio smuiko muziką savo laiku aktyviai propagavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Jurgis Dvarionas. Beje, kompozitorius būtent smuikui paskyrė ypač subtilius, tiesiog užburiančius savo kūrybos puslapius. Išskirtinį K. Szymanowskio dėmesį šiam instrumentui biografai grindžia kūrėjo pažintimi su įžymiu lenkų virtuozu P. Kochańskiu, kuris buvo ne tik artimas bičiulis, bet ir bendrų koncertų partneris. K. Szymanowskis taip pat buvo ir pianistas, fortepijono pamokas gavęs iš įžymiojo Heinricho Neuhauso tėvo Gustavo, kuris, be kita ko, sužadino mokinio domėjimąsi humanistika ir filosofija.

Klausydamas emociškai turtingos ir nepaprastai rafinuotos K. Szymanowskio muzikos, jautrus klausytojas, manyčiau, pajuto, kad iš jos spinduliuoja gerokai daugiau nei vien tik savos epochos stiliaus ir kalbos raiška. Greta jį nuo kūdikystės gaubusio F. Chopino kulto ir įvairių autorių įtakos (iš pradžių A. Skriabino, M. Regerio, R. Strausso, vėliau prancūzų impresionistų ir galiausiai Lenkijos kalniečių – guralių – folkloro) jo muzikoje girdimas savitas meniškai jautrios, subtilios asmenybės balsas, suteikiantis kūrybai nepakartojamą individualumo dimensiją. Jis gebėjo perteikti nuolatinį sielos veržimąsi į aukštesnį būvį, jo ilgesį. Šis ilgesys kilęs iš vaikystės ir jaunystės, prabėgusios aristokratiškoje aplinkoje, kurioje muzika, literatūra, estetika ir etika buvo svarbiausios gyvenimo vertybės.

Kompozitoriui teko gyventi sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Po nuostabaus jaunystės periodo jis patyrė Pirmojo pasaulinio karo, vėliau Rusijoje įvykusios revoliucijos sumaištį, o šių įvykių padarinys – gimtųjų namų Timošuvkoje (Ukrainoje) praradimas. Daugiau jis jų ir nebeturėjo: kurį laiką gyveno Lvove, paskui Varšuvoje, daug keliavo, A. Rubinsteino ir P. Kochańskio įkalbėtas koncertavo Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Trumpai padirbėjęs Varšuvos konservatorijos, perorganizuotos į Aukštąją muzikos mokyklą, rektoriumi, 1932 m. iš šių pareigų pasitraukė ir apsigyveno Zakopanėje, „Atma“ viloje. Kam teko ten apsilankyti, negalėjo nepajusti K. Szymanowskio, kūrėjo ir žmogaus, individualybės, originalumo, jo būties specifikos.

Antoni Wit

Lenkų muzikai savo koncerte tarsi apibrėžė savo žymiojo tėvynainio kūrybos kontūrus. Kartu su programos bisu, „Guralių šokiu“ iš baleto pantomimos „Tatrų plėšikai“, sukurtu paskutiniuoju folkloriniu kūrybos laikotarpiu, turėjome progą viename koncerte aprėpti visą K. Szymanowskio kūrybos panoramą. Programoje buvo pirmojo laikotarpio Antroji simfonija B-dur (1909–1910), antrojo – Noktiurnas ir tarantela smuikui ir fortepijonui (1915) bei Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui (1916) ir minėtas šokis, priklausantis paskutiniajam kūrybos laikotarpiui.

Varšuvos filharmonijos simfoninis orkestras, diriguojamas dabartinio meno vadovo, įžymaus maestro Antonio Wito, K. Szymanowskio muziką pateikė ne tik preciziškai ir virtuoziškai. Klausantis svečių muzikavimo, pažymėto didžiuliu orkestrinio griežimo meistriškumu, žavėjo dar ir tikras įkvėpimas bei visiška vidinė laisvė, kurią kurstė taiklūs dirigento mostai. A. Witas K. Szymanowskio partitūras pažįsta taip puikiai ir nuodugniai, kad sekti jas jam nebūtina: visą sudėtingą programą Maestro dirigavo atmintinai.

Kiekviename opuse atsiskleidė geriausi orkestro bruožai – greta gražios styginių kantilenos, tikslių štrichų ir frazuotės – išraiškingi ir darnūs pūtikai, preciziški perkusininkai. Orkestro kulminacijoms mūsų salė atrodė ankštoka. Ypač komplimentų norisi pažerti orkestro koncertmeisterei, kurios valingas vadovavimas ir stilingi bei tikslūs solo sužavėjo salėje buvusius muzikos profesionalus. Beje, šių solo kompozitorius nepašykštėjo nė viename kūrinyje, o ypač simfonijoje, kurioje gana ryškiai juntama R. Strausso įtaka, tačiau ji stebino ir originalumu. Ko verta vien įspūdingoji finalinė fuga!

Koncerto solistas trisdešimtmetis Mariuszas Patyra griežė subtilųjį Pirmąjį smuiko koncertą. Nuo pirmųjų aukšto registro smuiko solo taktų patraukė puikus jo išgaunamas garsas, o muzikai besirutuliojant – griežimo tikslumas, dinaminis lankstumas ir tobula kairės rankos technika. Šio koncerto muzika ekspresijos požiūriu maksimaliai niuansuota, kupina dinaminių bangų, kontrastų, smuiko solo ir orkestro komplikuotų susipynimų, staigių jungčių. Apie tai, klausantis M. Patyros ir orkestro muzikavimo, nė sykio nepagalvojome: solisto ansamblis su orkestru buvo glaudus ir paslankus, leidžiantis laisvai pulsuoti muzikai ir iš tiesų žavėtis jos tėkme.

N. Paganini konkurso laureatas M. Patyra nebuvo lengvai paleistas nuo scenos. Bisui, kaip dera laureatui, jis virtuoziškai blykstelėjo atlikdamas N. Paganini 24-ąjį kapričą. Tempą jaunasis virtuozas pasirinko efektingai greitą!