Paskutinis vandenyno lašas?

„Oušeno tryliktukas“

Kino teatruose nesibaigia tęsinių ir perdirbinių sezonas. Kino entuziastai ir specialistai jį vertina neigiamai, bet žiūrovai balsuoja „už“, juk neatsitiktinai naujausią trečiąjį „Šreką“ Lietuvoje jau pasižiūrėjo beveik 80 tūkstančių žiūrovų. Nelabai nuo jo atsilieka ir nauja „Karibų piratų“ serija. Tačiau šį penktadienį planuoto išleisti naujausio Quentino Tarantino filmo „Mirties įrodymas“ – tikros kinomanų puotos – ekranuose gal net ir nepamatysime. Platintojai neaiškina, kodėl filmas iškrito iš repertuaro. Visai neseniai panašiai, be jokių paaiškinimų, paskutinę minutę buvo išbraukta Steveno Soderbergho film noir stilizacija „Gerasis vokietis“. Užtat šiandien pasirodo kitas šio režisieriaus filmas – dar vienas pasakojimas apie žavų sukčių Oušeną ir jo draugus „Oušeno tryliktukas“. Dienraščio „The Times“ kritikas Stephenas Daltonas neabejoja, kad filmas bus labai populiarus. Tačiau savo straipsnyje, kurį spausdiname sutrumpintą, jis klausia, ar tai nebus holivudiškosios George’o Clooney ir Steveno Soderbergho revoliucijos pabaiga.

Joks šiuolaikinis filmas taip nepriartėjo prie senamadiškos stilizacijos kaip „Oušeno tryliktukas“. Kiekvienoje trečiosios Steveno Soderbergho efektingos kriminalinės komedijos dalies scenoje matyti dideli pinigai. Čia pilna seksualių ekrano žvaigždžių, dėvinčių milijonų vertės drabužius. Švytintis kaip prilaižyti George’o Clooney plaukai ir spindintis kaip Brado Pitto dantys filmas siūlo gana prabangią senamadiško pabėgimo nuo tikrovės versiją.

Filmuotas tikroviškame viešbučio makete, „Oušeno tryliktukas“ grįžta į pirmojo filmo veiksmo vietą Las Vegasą. Šįkart prie Clooney, Pitto, Matto Damono ir likusių įtartinų tipų prisijungia Alas Pacino, vaidinantis žiaurų kazino savininką. Po puikaus atgarsio sulaukusios Kanų premjeros šis lengvas ir malonus filmas turi daug šansų tapti netikėtu vasaros hitu.

Viskas „Oušeno tryliktuke“ yra didinga ir persmelkta retrostiliaus ironijos. Siužetas tvirtai suręstas ir pilnas netikėtų posūkių. Personažų pavardės Denis Oušenas (Ocean), Rastis Rajanas (Ryan), Fenderis Roudsas (Roads) sukelia prisiminimus apie elegantiškus B klasės filmų herojus kvadratiniais žandikauliais, supamus įdomių moterų vainikėlių. Gyvi dialogai prismaigstyti šmaikščių aliuzijų į moterų numylėtinio Clooney ir tėvelio Pitto reputaciją. Tai – prabangiai įpakuotas lengvas ir malonus kinas. Jis atakuoja jausmus, bet aplenkia protus.

Keista net prisiminti, kad pirmąkart Soderberghas buvo Kanuose prieš aštuoniolika metų ir gavo ten „Auksinę palmės šakelę“ už pilno metražo debiutą „Seksas, melas ir vaizdajuostės“. Šis nerimastingas, dialogų prisodrintas seksualinės neurozės dienoraštis buvo nufilmuotas už varganus 1,2 milijoną dolerių, bet vėliau tapo pripažinta naujosios amerikiečių nepriklausomo kino mokyklos pradžia. Režisierius juokauja, esą taip atsitiko todėl, kad filmas uždirbo didžiulius pinigus.

Po to Soderberghas dešimt metų kūrė nelygius filmus, iki tol, kol sukūrė „Oskarus“ ir pelną bei meninį pasisekimą jam atnešusius filmus „Narkotikų kelias“ („Traffic“) bei „Erina Brokovič“. Šios sėkmės pagrindu sukurta serija apie Oušeną yra dalis šėtoniško pakto, kurį Soderberghas pasirašė su Holivudu. Ciklas šiam atnešė daugiau kaip milijardo dolerių pelną. Tačiau už tokią sėkmę rimti, sumanymų nestokojantys kino kūrėjai turi užmokėti didelę kainą.

„Oušeno tryliktukas“ – vienas paskutiniųjų filmų, sukurtų Soderbergho ir Clooney prieš septynerius metus įkurtoje nepriklausomoje kompanijoje „Section Eight“, kurią globojo „Warner“. Įkūrėjai savo misiją įvardijo taip: „Norime prisidėti, kad būti kuriami filmai, panašūs į tuos, kurie buvo sukurti mūsų mėgstamiausios epochos – 1965–1975 m. laikais.“ Pavyzdys jiems buvo „Visi prezidento žmonės“ („All the President’s Men“, rež. Alan J. Pakula, 1976) ir „Tinklas“ („Network“, rež. Sidney Lumet, 1976). Clooney ir Soderberghas be didesnio triukšmo pernai uždarė „Section Eight“, aiškindamiesi didžiuliu darbo krūviu ir kampanijos politika. „Section Eight“ verslo modelis buvo paprastas. Soderbergho ir Clooney firma gamino protingus ir ambicingus mažo biudžeto filmus, tokius kaip „Soliaris“. Jie taip pat prodiusavo ir kitų ambicingų režisierių filmus, gindami juos nuo studijos įsikišimo. Nė vienas „Section Eight“ pagamintų filmų nekainavo brangiau nei 50 milijonų dolerių. Pagal Holivudo standartus – tai kuklus biudžetas. Prie šių filmų nepriskirtina „Oušeno“ serija. Būtent jos pelnas leido finansuoti rizikingus kino projektus, tokius kaip „Sirijana“ ar „Labanakt ir sudie“. Clooney yra sakęs, kad už vieną kino hitą galima „nupirkti porą „Soliarių“.

Pusiausvyra buvo pažeista prieš porą metų, kai pasirodė antrasis Oušeno serijos filmas „Oušeno dvyliktukas“. Jis kainavo 110 milijonų dolerių – 25 milijonais daugiau už pirmąjį, bet uždirbo mažiau. Ir kritikams, ir žiūrovams nepatiko, kad Soderberghas kontrabanda perkėlė į kino hitą nekonvencionalų europietišką stilių. Tik tiek, jei kalbėsime apie Trojos arklį.

Šalutinis politinis „Section Eight“ prodiusuotos romantinės komedijos „Slinda gandai“ („Rumor Has It“, 2005) su Jennifer Aniston ir Kevinu Costneriu efektas prodiuseriui tapo kankyne. „Warner“ Soderberghą spaudė atleisti jo draugą – scenaristą ir režisierių Tedą Griffiną. Buvo siūloma jį keisti Robu Reineriu. Soderbergho elgesys visiškai neatitiko jo laisvamaniškos reputacijos, nes jis elgėsi kaip senamadiškas, visur besikišantis studijos vadovas. Be visa ko, filmas sužlugo. Vėliau, interviu „New York Times“, Soderberghas aiškino, kad tai buvo didelė pamoka, palikusi po savęs daug sugriautų likimų: „Galima pasakyti, kad kai esi didelės firmos prodiuseris, negali turėti labiau išlavinto skonio. Sunku rasti komercinį projektą, po kurio neliktų moralinių pagirių.“

Svarbu tai, kad „Section Eight“ planas, kurio pagrindas – brangių, bet intelektualiai neįdomių kino hitų ir asmeniškesnių, kritikos pripažintų ir subtilesnių filmų pusiausvyra, nepasiteisina. Meniška psichologinė Soderbergho mokslinės fantastikos drama „Soliaris“ nesulaukė kritikų pritarimo ir uždirbo mažiau nei vieną trečdalį 47 milijonų filmo biudžeto. Soderberghas sakė: „Bandžiau jį sukurti už menkesnius pinigus, nors pagal prodiuserių standartus jis ir taip nebuvo brangus. Dabar, kai žvelgiu atgal, suprantu, kad šis filmas buvo skirtas nedidelei žiūrovų grupei.“

Dauguma eksperimentinių Soderbergho kino projektų buvo sutikta panašiai šaltai. Jo netradiciška komedija „Visu grožiu“ („Full Frontal“), nepaisant žvaigždžių Julios Roberts ir Catherine Keener, JAV žiūrėta taip silpnai, kad net nebuvo platinama Anglijoje. 2006 m. filmas „Gerasis vokietis“ – tai paskutinė komercinė ir meninė Clooney ir Soderbergho nesėkmė. Šis techniškai tobulas, tačiau šiek tiek bespalvis 5-ojo dešimtmečio film noir pagarbinimas, be abejo, buvo protingesnis ir gilesnis už visus ankstesnius Oušeno serijos filmus. Regis, žiūrovai ir kritikai labiau mėgsta Soderberghą – publikos linksmintoją, nei Soderberghą – ambicingą kūrėją.

Soderberghas išlieka stilingas, novatoriškas režisierius. Tačiau „Oušeno tryliktukas“ – tai neįtikėtinai tuščias, neįdomus filmas, sukurtas žmogaus, kuris sugrąžino amerikiečių kinui sugebėjimą mąstyti. Soderberghas yra sėkmės auka. Jis ir Clooney nesikėsino susprogdinti Holivudo iš vidaus, bet Holivudas juos susprogdino pats. Jie kovojo su pagrindine srove, bet, regis, pralaimėjo.

Parengė Kora Ročkienė