Kinas

Pirmosios meilės receptas

rodo TV

iliustracija
„Skyrybos“

„Jauną, nekantriai pirmosios meilės laukiantį vyrą sujunk su jauna moterimi, kuri ilgesingai laukia to paties. Kad būtų aštriau, pridėk gundančią gudrutę. Įmaišyk neramų draugą. Paskui pridėk ekscentrišką aktorių marginalą. Pagardink Jimo Morrisono esencija. Dar įmesk išprotėjusią kambario draugę. Pridėk žiupsnelį sunerimusių tėvų. Pabaigai įpilk šiek tiek jaunatviško įspūdžių troškulio.“ Ne, man stogas dar nepavažiavo. Tiesiog pacitavau Kriso Isacssono debiutinio filmo „Pirmoji meilė“ (LNK, 23 d. 11.05) pristatymą. Kaip jau, matyt, supratote, tai romantiška komedija apie du Niujorko studentus, amžiną konfliktą tarp tikros meilės ir pagundos neprisiimti jokių įsipareigojimų. Televizijų programų sudarytojai, kaip susitarę, šį ilgą savaitgalį nusprendė paskirti būtent tokio pobūdžio filmams. Receptas tiktų ir Tony Goldwyno filmui „Tokia kaip ir tu“ (TV3, 23 d. 11.30), kurios herojė – draugo (Greg Kinnear) pamesta pokalbių šou prodiuserė Džeinė (Ashley Judd) – lygindama bulių, šunų ir kitokių patinų elgesį su vyrų, sukuria originalią teoriją, ir dar daug savaitgalio filmų. Atkreipsiu dėmesį į vieną rečiau rodomų. Tai – 1994 m. Normano Jewisono sukurta „Vien tik tu“ (TV3, 24 d. 14.50). Filmo herojė Fait giliai tiki likimu. Ji yra įsitikinusi, kad jai skirtas vyriškis yra paslaptingas nepažįstamasis, kurio vardą atsitiktinai išgirdo vaikystėje. Fait rengiasi vestuvėms, bet neatsispiria pagundai nors kartą pamatyti tą, kuris jai skirtas iš tikrųjų. Kelionė bus kupina įvairių nutikimų ir siurprizų, tačiau didžiausias laukia Fait ir žiūrovų filmo pabaigoje. Romantiško nuotykio fonas yra nuostabiai didžiojo švedų operatoriaus Sveno Nykvisto nufilmuota Italija.

Romantinė komedija – tokia pat užkrečiama kaip sloga, tad nekeista, kad net garsusis amerikietis Jamesas Ivory, dažniausiai kuriantis stilingus filmus apie XX a. pradžios britus, neatsispyrė šiai pagundai ir 2003 m. Prancūzijoje sukūrė filmą „Skyrybos“ (TV3, 25 d. 21.30). ...Jauna kalifornietė Izabelė (Kate Hudson) atvyksta į Paryžių aplankyti savo kūdikio besilaukiančios sesers Roksanos (Naomi Watts). Roksaną metė jos vyras – prancūzų aristokratas (Melvil Poupaud), bet Izabelė užmezga romaną su aristokrato dėde diplomatu Edgaru (Thierry Lhermitte). Netrukus atvyksta ir merginų tėvai (Stockard Channing ir Samas Waterstonas).

Nors filmo veiksmas perkelia į šių dienų Paryžių, Ivory neišvengė mėgstamos savo kostiuminių filmų temos – dviejų kultūrų susidūrimo. Tačiau lenkų kritikę Grażyną Aratą Ivory filmas papiktino tuo, kad esą „šabloniškai iliustruoja mitus apie prancūzišką meilę, amoralumą, šventeiviškumą, nepamiršdamas prancūzų virtuvės ir elegantiškumo“.

Mįslių nepristigs ir Lee Tamahori filmo „Voratinklis“ (LTV, 28 d. 21.10) herojui – policijos psichologui ir detektyvui bei populiarių knygų autoriui Aleksui Krosui, kurį suvaidino nuostabusis Morganas Freemanas. Jam ne pirmą kartą tenka panašus vaidmuo. Šįkart Freemano herojus rengiasi išeiti į pensiją. Tačiau pagrobėjas palieka nusikaltimo įkaltį jo pašto dėžutėje, tad kyla įtarimas, jog nusikaltėlio tikslas – priversti Krosą išgarsinti ir įamžinti nusikaltimą.

Lee Tamahori neseniai sukūrė vieną filmą apie Džeimso Bondo nuotykius, tačiau šį sekmadienį dar žiūrėsime Guy Hamiltono 1964 m. „Auksapirštį“ (LTV, 24 d. 21 val.). Trečiame serijos filme agentas 007 susikauna su vienu gudriausių nusikaltėlių. Goldfingeris (Gert Frobe) planuoja apiplėšti garsiausią JAV saugyklą. Bondas turi pasitelkti visus savo sugebėjimus, kad būtų išvengta pasaulinės ekonominės krizės. Beje, viena šiame filme ištartų Bondo frazių pateko į beprasmiškiausių visų laikų kino dialogų sąrašą. Kaip visada rimtu veidu susidorojęs su banditais, Bondas sako: „Jie bent jau nebefinansuos revoliucijos heroino skonio bananais.“ Įdomu, kaip ši frazė skambės per LTV.

Pabaigai – trumpai apie filmus, kurie, žinoma, rodomi nebe pirmą kartą, bet siūlau neatsispirti pagundai vėl juos pasižiūrėti. Prie savo mėgstamiausių visada priskiriu Timo Burtono ankstyvąjį filmą (1990) „Edvardas Žirkliarankis“ (TV3, 24 d. 11.40). Pasakojimas apie keistoje pilyje gyvenantį genialaus mokslininko nebaigtą kūrinį – žmogaus kūno, bet rankomis, kurias baigia žirklės, o ne pirštai, Edvardą (Johnny Depp) – tai ir pasakojimas apie daugelį iš mūsų. Apie tuos, kurie bijo būti kitokie ir todėl slepiasi nuo pasaulio, apie keistą pavidalą įgaunančius talentus, apie laimę būti kartu su kitais ir dvasios ramybę, kai esi toli nuo jų. Postmodernistas Burtonas apverčia aukštyn kojomis savo mėgstamos vokiečių ekspresionizmo srovės pasakojimus apie pabaisas. Kitas, kitoks, svetimas režisieriaus nebaugina. Net atvirkščiai. Todėl ir makabriškos deformuotų erdvių ekspresionistinio stiliaus dekoracijos jo filme tiesiog žavios ir jaukios.

1996 m. sukurtas Walterio Hillo „Paskutinis iš gyvųjų“ (LNK, 23 d. 22.55) sujungia vesterno ir gangsterių filmo tradicijas, nors jo ištakų reikėtų ieškoti japonų klasiko Akiros Kurosavos filme „Asmens sargybinis“ („Yojimbo“, 1961), beje, įkvėpusiame ne vieną kino kūrėją. Veiksmas nukelia į 3-iąjį dešimtmetį, mažą Teksaso miestelį, tapusį italų ir airių mafijų mūšių vieta. Susišaudymai vyksta abiejų gaujų papirkto šerifo (Bruce Dern) akyse. Airiai visais būdais stengiasi išstumti konkurentus italus. Vieną dieną šiame gyvatyne pasirodo „raitelis iš niekur“, kažkoks Džonas Smitas (Bruce Willis). Jis tvirtina, kad vyksta į Meksiką ir apsistojo mieste tik vienai nakčiai. Tačiau vietiniams gangsteriams jis kelia įtarimą. Jie nusprendžia pamokyti atvykėlį ir sudaužo jo automobilį. Tada viskas ir prasideda...

Jūsų – Jonas Ūbis