Išlaikant keistumo dvasią

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje iki birželio 12 d. eksponuojama Alfonso Čepausko paroda „Ekslibrisai, mažoji metalo plastika, akmens miniatiūros“. Parodoje daugiausia rodoma ekslibrisų, mažiau – metalo ir akmens miniatiūrų, dar keli stendai skirti menininko sudarytiems leidiniams – ekslibrisų parodų katalogams, personalinių parodų knygelėms ir t.t.

Parodoje galima išvysti ir prieš kelis dešimtmečius, ir pastaraisiais metais sukurtų darbų, atskleidžiančių menininko stiliaus ir technikos raidą. Svarbiausias parodos akcentas – ekslibrisai. Tai pagrindinė A. Čepausko kūrybos sritis: jis yra sukūręs arti 1000 šių mažosios grafikos raižinių, dalyvavęs daugelyje tarptautinių ekslibriso parodų ir konkursų, kur jo darbai apdovanoti ne viena premija. Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios Čepauskas buvo Vilniaus ekslibrisininkų klubo pirmininkas.

Šiandien ekslibrisų parodos galerijose gana retos, dažniau jas galima išvysti bibliotekose. Kita vertus, biblioteka – labai tinkama šiam žanrui erdvė, nes savo prigimtimi jis artimai susijęs su knyga. Ekslibriso ištakos – knygos ženklas, žymintis jos savininką. Nedidelis tiražuojamas lapelis su jame įrašytu savininko vardu ir piešiniu būdavo klijuojamas vidinėje knygos viršelio pusėje. XX a. viduryje ekslibrisas tapo savarankišku mažosios grafikos kūriniu. Lietuvoje šį žanrą itin populiarino menininkas Vincas Kisarauskas; ypač aktualus ekslibrisas buvo sovietiniu laikotarpiu – išsiųstas paštu pasiekdavo tarptautines parodas Vakaruose, tokiu būdu leisdamas menininkams palaikyti ryšius su tarptautiniu meno kontekstu ir atstovauti Lietuvai.

Alfonso Čepausko ekslibrisai išsiskiria ypatingu išradingumu ir siurrealistine dvasia. Vaizdą menininkas dėlioja iš įvairiausių detalių – maksimalios išraiškos jis pasiekia sujungdamas pačius įvairiausius asmens, kuriam skirtas ekslibrisas, kontekstus. V. Kisarauskas yra rašęs, kad A. Čepausko kūriniuose „susipina ir savitai jungiasi keistų fantazijų, neįprastų situacijų reminiscencijos ir sausos, kietos šiuolaikinės technikos, mašininio pasaulio formos. Čia šalia realaus daikto, gyvio ar augalo atsiranda stilizuotos žmonių figūros, galvos, rankos, kas lyg ir turėtų suminkštinti ir geraširdiško humoro atšvaitais sušildyti tą nei realų, nei nerealų pasaulį.“ Dažnai ekslibrisuose susipina ne vien formos, ne vien stilizuoti ir realistiški pavidalai, bet ir įvairūs kultūrų klodai – šalia lietuvių liaudies motyvų, ornamentų ar veikėjų atsiranda personažų iš modernios literatūros, krikščionybės simbolių, nuorodų į dailės ir architektūros kūrinius. Įspūdingi ekslibrisai skirti Brigitai Lizinski – neapibrėžtoje erdvėje sklendžiantis viduramžiškas Sebastiano Branto „Kvailių laivas“, kupinas keisčiausių personažų; Klemensui Kupriūnui – liaudiškos grafikos stiliumi sukurtas kresno valstietiško pavidalo Don Kichotas; Lietuvos rašytojams (In memoriam) – pieta kaimo trobelės fone.

Nors ir mėgstantis įvairias detales, menininkas nepameta visumos vaizdo – formalūs ir prasminiai akcentai skirti išryškinti pagrindinei, žmogaus, figūrai, aplink kurią paklusniu ritmu gula detalizuotos plokštumos. Asmuo, kuriam dedikuojamas ekslibrisas, neabejotinai yra Čepausko ekslibriso centras. „Kiekvienu konkrečiu atveju, – rašo Danutė Zovienė, – jis ieško jungiamosios gijos tarp žmogaus, kuriam skiriamas ekslibrisas, ir jo santykio su knyga, biblioteka ar kitu žmogumi, palaikančiu šį ryšį.“

Žmogaus figūra – taip pat ir svarbiausias skulptūrinių Čepausko miniatiūrų objektas. Kaip ir ekslibrisuose, ji – kupina formos transformacijų, tai šen, tai ten išlendančių keisčiausių detalių. Menininkas renkasi tokius personažus, kurių figūros geriausiai tinka netikėtiems judesiams – tai šokėjai, cirkininkai, sportininkai ir, žinoma, tie, kurių pavidalas taip pat negali būti konvencionalus – angelai ir šventieji. Atskirą grupę, liudijančią menininko simpatiją gyvajai gamtai, sudaro gyvūnai. Dalis jų – iš metalo, kiti, pavadinti „interpretacijomis raudonosios kiaulės metams“, – iš akmens. Akmeninės kiaulės linksmos ir nepretenzingos, veikiausiai, kad būtų išlaikyta keistumo dvasia, į jų tarpą įsimaišęs akmeninis vėžlys.