Pristatyta knyga apie Onutę Narbutaitę

Kai, paskatinta reikšmingesnio įvykio, draugėn susirenka muzikologų bendruomenė, išties pajauti minties kūrybos prisodrintą šventinę atmosferą. O ir gyvas klegesys liudija, kad susirinkti yra dėl ko. Pastaruoju metu Lietuvoje pagausėjo muzikologinių leidinių, aprėpiančių ne tik muzikinės praeities reiškinius, bet ir dabarties muzikos bei mokslo apie ją kūrėjus. Džiugu, kad knygos rašomos ne tik apie mus jau palikusias iškilias asmenybes, kurių nuopelnams, be abejo, būtina atiduoti duoklę, bet ir apie tuos, kurie yra šalia mūsų – ir toliau intensyviai kurdami, nukreipdami mūsų muzikos istoriją viena ar kita kryptimi.

Gegužės 29 d. Vilniaus paveikslų galerijoje buvo pristatyta monografija apie kompozitorės Onutės Narbutaitės kūrybą „Skiautinys mano miestui“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2006), ją parengė muzikologė dr. Audronė Žiūraitytė, su kompozitore artimai pažįstama daugiau nei 20 metų. Atskiruose skyriuose nagrinėjami O. Narbutaitės kūrybos kontekstai, kūrinių semantika, skirtingais aspektais smulkiau aptariami kai kurie opusai. Vertingą knygos dalį – priedus – sudaro pačios O. Narbutaitės tekstai, apmąstymai, laiškų fragmentai, kompozitorės draugės vargonininkės ir muzikologės Jūratės Landsbergytės straipsniai, jų ištraukos, išsamus O. Narbutaitės kūrinių, tekstų sąrašas, diskografija; anglų kalba pateikiamos skyrių santraukos ir apibendrinimas.

Vakaro vedėja muzikologė Vytautė Markeliūnienė pabrėžė knygos, liudijančios originalios menininkės nueitą tam tikrą veiklos etapą, išskirtinumą, ir pradžioje pakvietė pasiklausyti vieno naujesnių O. Narbutaitės opusų – „Pas de deux“ (2006) mecosopranui ir violončelei Jacques’o Prévert’o tekstu, jį atliko Nora Petročenko ir Mindaugas Bačkus (jam, pasiūliusiam atlikėjų sudėtį, kūrinys ir dedikuotas). Šioje subtiliai ekspresyvioje kompozicijoje, perteiktoje jautriai ir įtaigiai, balsas vietomis traktuojamas kaip instrumentas, susipina su violončelės garsu – tarytum specialiai siekiama suniveliuoti tembrus į bendrą judesį.

Vakarą pratęsusios muzikologės Rūta Goštautienė, Gražina Daunoravičienė ir Jūratė Trilupaitienė pasidalijo mintimis apie monografijos pobūdį ir reikšmę bei šiame kontekste paanalizavo A. Žiūraitytės muzikologinę veiklą. R. Goštautienė pabrėžė, kad monografijos autorei būdinga santykio su kūrėja intonacija, asmeniškumo įspaudas, dialogas ne tik su O. Narbutaitės muzika, bet ir su pačia muzikologijos paslaptimi; knygos recenzentės G. Daunoravičienės teigimu, „A. Žiūraitytės darbas – taip pat kūryba, atskleidžianti, kaip ji stebi, vertina, analizuoja O. Narbutaitės muziką. Džiugu, kad ši monografija tapo ne sausu moksliniu tekstu, o įvairiapusiu žvilgsniu į O. Narbutaitės kūrybą ir asmenybę.“ J. Trilupaitienė pabrėžė knygos sudarytojos surastą „aukso vidurį – jungtį tarp skirtingų monografijos žanro tipų“.

Pačios A. Žiūraitytės teigimu, pirmasis impulsas tyrinėti O. Narbutaitės kūrybą kilo, išgirdus ją sukrėtusį „Opus lugubre“ styginių orkestrui (1991), sukurtą po gedulingųjų sausio 13-osios įvykių. „Monografiją pavadinau pagal kūrinį (oratoriją „Centones meae urbi“ dviem solistams, mišriam chorui ir orkestrui, 1997, – red. past.), kuris tapo O. Narbutaitės atpažinimo ženklu, įvertintu Nacionaline premija. Monografijos rašymas apie gyvą autorių turi savo specifiką – yra šiek tiek ir noro įtikti. Norėjau išnaudoti pačios kompozitorės gebėjimą rašyti, kalbėti. Norėjau, kad kiekvienas puslapis skambėtų narbutaitiškai autentiškai.“

Knygos pristatymo pabaigoje nuskambėjo dar vienas O. Narbutaitės kūrinys – „V. Mykolaičio-Putino eilėraštį“ (1990) fortepijonui ir balsui atliko Sergejus Okruško ir Edita Bagdonaitė. V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Birželio naktį“ balsu suskamba tiktai kūrinio pabaigoje, tačiau fortepijono partijoje nuo pat pradžių girdime savotišką jo refleksiją, minties poetiškumą.

K. R.