Gotai, apokalipsė, šių dienų kultūra

Eglė Nedzinskaitė. „Paklydusio vaizdo paieškos“

Gegužės pabaigoje Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros bakalaurai apsigynė savo diplominius darbus. Į akis ypač krenta daugumą kūrinių jungiantis bruožas – tai pesimistinės nuotaikos, mirties motyvai ir slogutis. Emigracija, netikrumas dėl ateities, nepasitenkinimas esamomis sąlygomis skatina grėsmės nuojautas, o tai tampa meninių strategijų dalimi.

Vienas ryškiausių šios kartos tapybos bruožų – nedidelio formato paveikslai, kurių pasirinkimą dažniausiai lemia intymus turinys (tai būdinga ir šiek tiek vyresniems – A. Zakarauskui ar A. Bagdžiūnaitei). Pavyzdžiui, Eglės Nedzinskaitės paveikslai – intravertiški (tarsi pastabos sau) ir fragmentiški: paveikslų motyvai yra tarsi vieno, didesnio vaizdo detalė: jos žvilgsnis koncentruojasi ties švarko kišene, kulkų paliktomis skylėmis kūne, smulkiais vabalais ant vandens paviršiaus ir pan. Kiti jos kolegos renkasi tapymo, kaip kolekcionavimo, strategijas: Adomas Danusevičius tapo pavienius banalius daiktus ir siekia objektyvumo, Živilė Avižienytė – apatinius drabužius kaip fetišo objektus, Jolita Rožanskaitė – užguitus vaikus. Jie renkasi tiesioginio tikrovės rodymo strategijas.

Fragmentiški motyvai, intymus jų turinys arba, kaip pasakytų Kostas Bogdanas, „šnabždesiai“, tapo viena populiariausių paveikslinių strategijų, todėl pradeda pernelyg kartotis. Tačiau atrandamos ir išnaudojamos įvairios paveikslų eksponavimo strategijos – pavyzdžiui, E. Nedzinskaitės vienas darbas retai būna savarankiškas. Jis reikalauja sugretinimo su kitais paveikslais. Eglė iš jau nutapytų darbų konstruoja vis naujas istorijas ir žaidimo taisykles, nors paveikslą kuria dažniausiai neturėdama visos istorijos. Vieną iš jos sukonstruotų istorijų – „Paklydusio vaizdo paieškos“ – perskaityti sunku: pasakojimas pernelyg užslaptintas, siužetinė linija plėtojama intuityviai, nelinijiškai, mintis nutrūksta. Žiūrovas lieka anapus autorės nustatytų žaidimo taisyklių, kitaip tariant, suvedžiotas. Tokią strategiją autorė renkasi sąmoningai. Trūkinėjanti mintis jos pasakojamoje istorijoje yra išprovokuota nūdienos žmogui būdingos pasaulėjautos, tai – sužeistos, pasauliu nusivylusios vaizduotės padarinys. Sugretindama nutapytą portretą su paveikslais, kuriuose vaizduojamos smulkios tikrovės detalės, ji tarsi teigia, kad žmogus jai toks pat negyvas, kaip ir kitas objektas, kad ji siekia nuasmeninti žmogų, pabrėždama smurtinį civilizacijos pobūdį. Kurdama ir vėl iš naujo perkurdama žaidimo taisykles tarp pačių darbų, ji tarsi teigia ir visuomenės susvetimėjimą. Menas pasaulio nepadaro geresnio – tokią mintį siūlo Eglės darbai. Todėl nestebina ir tai, kokią vietą ji pasirenka kūriniams eksponuoti: apleistas palėpių erdves ir kitokius užkaborius. Taip ji akcentuoja savo darbų nereikalingumą.

Kristina Ališauskaitė. „Košmaras“

Tuo tarpu Kristinos Ališauskaitės kūrinys „Košmaras“ veikia tik akistatoje su žiūrovu, nes tik tokiu būdu atsikrato savo blogos energijos. Kūrinį sudaro 44 juodi ir balti (raudona spalva nutapytos tik lūpos) nedidelio formato darbai, sukurti gerai žinomo ekranizuoto komikso „Sin City“ stilistika (komikse vaizduojama nespalvota kriminalinio pasaulio vizija ir kruvini jo personažai). Jeigu Kristinos darbai nepersekiotų žiūrovo savo pasikartojančiu turiniu (44 kartus pavaizduotas tas pats veidas, tik skirtingomis pozomis), stebinčiu, bet tiesiogiai nežiūrinčiu merginos žvilgsniu bei nepasižymėtų skleidžiama niūria nuotaika, šie darbai būtų įprasti hedonistiniai autoportretai, pavyzdžiui, „pati sau mūza“. Ryškiai raudonos merginos lūpos nespalvotame fone veikia žiūrovą kaip dirbtinis masalas. Suvokėjas jaučiasi stebimas, nors akys tiesiogiai į jį nežiūri – žvilgsnis nusuktas į šoną. Kristinos darbas sukelia pamirštą archajišką jutimą, kad esi stebimas kaip auka. Anot autorės, šio kūrinio atsiradimo pagrindas – sapnas. Tokiu būdu autorė tarsi bando pabusti iš savo sapno, išsilaisvinti iš apsėdimo, tiesiog perduodama jį žiūrovui. Kūrinio eksponavimo principas, turintis nuorodų į kortų išdėstymo tvarką pasjanse, byloja apie tai, kad autorė žaidžia ne tik su žiūrovu, bet ir pati su savimi.

Eglė Karpavičiūtė. Be pavadinimo

Viena tapybiškiausių šiųmetės bakalaurų laidos tapytoja Eglė Karpavičiūtė pasirinktą temą ir motyvus maksimaliai išnaudoja pasitelkusi tapybines ir koliažines priemones. Eglė tarsi suvokia, kokios grėsmingos civilizacijai technologijos, tiksliau – elektra. Be jos žmonijos jausena ir pasaulėvaizdis prarastų naujų technologijų sukurtas struktūras. Paveiksluose ji teigia pasaulio, kurį palaiko technologijos, trapumą. Mirties grėsmės nuojautos Eglei atsiskleidžia tuo momentu, kai gęsta, nyksta (elektros) šviesa TV ar kino ekrane. Jos paveikslų motyvai – nykstantis šviesos blyksnis ant motociklininko šalmo, veidų deformacijos ir pan. (pastarasis motyvas primena senosios kartos televizoriaus monitoriaus perduodamo vaizdo pobūdį, kai prieš užgęstant ekranui vaizdas išsikraipo, pvz., veidai nenatūraliai ištįsta). Paveiksluose Eglė derina skirtingas aliejinio dažo faktūras – pavyzdžiui, supriešindama aptapytos priklijuotos medžiagos (marlės) fragmentus su aliejinio dažo faktūra, sukuria tarpusavyje sugretinto dirbtinio ir gyvo paviršiaus įspūdį.

Pesimistinės nuotaikos gali būti aptinkamos ir kitų specialybių studentų darbuose. Abejoju, ar kūryba jauniesiems tapytojams yra būdas kovoti su tikrove ar suvedinėti sąskaitas su juos supančiu pasauliu. Manau, jie pragmatiški ir realistai. Jų prioritetas – problemų artikuliavimas ir aktualizavimas, o teisę spręsti jaunieji autoriai palieka žiūrovams.