Spektaklis apie teatro ašaras ir juoką

Neringa Bulotaitė (Magda) G. Brazytės nuotr.

Birželio 14 d. d. Palangos kultūros centre „Ramybė“ Lietuvos vasaros sostinės žiūrovai turės galimybę išvysti garsaus lenkų dramaturgo Andrzejaus Maleszkos veikalo „Jasekas“ premjerą. Spektaklio idėjos autorė ir atlikėja – aktorė Neringa Bulotaitė, režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Gediminas Rimkus-Rimkevičius.

Spektaklį skiriate pajūriui. Čia žmonės mėgsta teatrą, spektaklius vertina reikliai ir visada laukia rimtų kūrinių. Kas paskatino ieškoti naujos teatrinės medžiagos, kurią netrukus pristatysite Žemaitijoje?

Aktorių atostogos gana ilgos, visi teatrai vasarą užsidaro. Bet juk nuo senų laikų egzistavo vasaros teatras – atskiras, savarankiškas, antreprizinis teatras, kai surenkami aktoriai ir būtent vasarai rengiami tam tikri veikalai. Vasarą aš daug laiko praleidžiu Palangoje. Sutikusi daugybę menininkų – rašytojų, režisierių, dailininkų – paprastai klausiu, ką jie veikia. Jie atsako, kad stato smėlio pilis. Kodėl vasarą reikia paversti smėliu, o ne kokiu nors meniniu įspūdžiu? Taip gimė mintis pastatyti spektaklį būtent pajūrio žmonėms.

Kaip atradote Andrzejaus Maleszkos „Jaseką“?

Pjesę perskaičiau garsiame lenkų teatro žurnale „Dialog“. Šį žurnalą skaitau nuolat, ten spausdinamos puikios pjesės. Andrzejus Maleszka – garsus šiuolaikinis lenkų prozininkas, scenaristas, netgi teatro ir kino režisierius. Jis daug dėmesio skiria paauglių gyvenimui. „Jaseko“ veikėjai – vaikas ir jo mama, nors scenoje vaikas nepasirodo. Mane pirmiausia sudomino šio kūrinio tema – teatras, nes pagrindinė kūrinio veikėja – aktorė. Visos aktorinės peripetijos man yra pažįstamos; jos šioje pjesėje puikiai atskleistos, pateiktas tarsi jų kondensatas: čia yra ir ašarų, ir juoko, ir skausmo, ir giedrų emocijų.

Apie ką bus spektaklis?

Pasirinkome „skurdžiojo teatro“ estetiką – lėšų pastatymui nėra labai daug, dekoracijos – minimalios, jos turi tilpti į mano lagaminą, kadangi esu aktorė, kuri vaidins aktorę. Tai yra spektaklis apie aktorę, kuri galbūt dėl savo didelės meilės teatrui paaukoja sūnų. Ji tarytum jo netenka, gyvendama vien tik savo mintimis, idėjomis. Rožinės svajonės sužlugdo jų gyvenimą. Nors iš tikrųjų tai spektaklis apie teatrą, apie meilę teatrui, apie tai, ką gali teatro žmogus iš tikrųjų. Kiek galima paaukoti teatrui? Kiek galima jam atiduoti?

Spektaklis, manau, gyvuos ir sostinėje. Gal tuomet kažkas ir pasikeis, galima bus daugiau akcentuoti tragiškus šio kūrinio motyvus. Šiandien kuriame spektaklį, kuriame ir džiaugsmas, ir liūdesys skleidžiasi greta.

O režisierių „deficito“ laikais nesunku buvo rasti režisierių?

„Jaseke“ paminėtas Kurtas Weillas ir jo „Trijų grašių opera“, kurią Jonas Vaitkus 2001 m. pastatė Klaipėdos muzikiniame teatre. Tai ir paskatino pakviesti šį režisierių. Jis gerai žino medžiagą. „Jasekas“ – pjesė, bet norisi, kad spektaklyje skambėtų gyvos dainos, būtų šokama, todėl labai svarbu režisierius, kuriam visa tai nesvetima. „Jasekas“ skirtas ne tik galvai ir širdžiai, bet ir poilsiui.

Mano herojė apsėsta idėjos sudainuoti vieną iš personažų „Trijų grašių operoje“, tad tai turėtų būti ir beveik muzikinis spektaklis. O Vaitkus puikiai jaučia muziką, moka ją naudoti spektakliuose.

Vaidinate ne pirmame monospektaklyje. Kuo jie Jums svarbūs?

Kol kas savo iniciatyva klibinau tik šitą žanrą. Ateityje, aišku, noriu išbandyti kamerines pjeses, bet patirties monodramaturgijoje jau turiu, pradedu šiek tiek ją išmanyti. Paskutinėje savo knygoje Peteris Brookas taikliai pasakė, kas yra svarbiausia kuriant spektaklį – sukurti bendrą lauką tarp žiūrovo ir aktoriaus. Šis apibrėžimas tinka visų tipų spektakliams. Aš tuo vadovaujuosi pasirinkdama monodramas ir vaidindama monospektaklius. Man svarbu, kad tai, kas man įdomu, sudomintų ir žiūrovą. Kad gimtų žiūrinčiojo ir vaidinančiojo suokalbis. Tai sudėtinga, bet įmanoma, ypač žinant, ko siekiu. Aš arba žiūrovai užmetame vienas ant kito „tinklą“ ir vienas kitą tarsi „pagauname“. Vardan šito ir įdomu kurti monospektaklį. Ir sunku, ir labai įdomu.

Su dailininke Giedre Brazyte susitinkate antrą kartą. Pirmas jūsų bendras darbas buvo „Šaukštaveidė“.

Po „Šaukštaveidės“ susilaukėme pačių kontroversiškiausių nuomonių: vieni peikė arba gyrė mane, kiti – dailininkę. Bet kadangi pažinojome viena kitą ir anksčiau, aš mačiau Giedrės Brazytės ištikimybę, meilę teatrui, abejonių dėl pasirinkimo nekilo. Ji ne tik išsistudijavo medžiagą, bet dalyvauja ir repeticijose. Šiandien tai ne toks dažnas atvejis. Atsidavimas darbui – svarbiausias šios dailininkės bruožas. Dirbant su „Jaseku“ pastebėjau, kad ji mane dar ir „kelia aukštyn.“

Minėjote, kad bus daug muzikos. Kas ją rašo?

Gediminas Rimkus-Rimkevičius daug muzikos perdirbs – tą patį Kurtą Weillį ar, pavyzdžiui, tango. Aš jam sakau, ko man reikia, o jis paima kūrinį, jį perkuria ir man pateikia norimą rezultatą. Man reikia angelų scenos – jis paima jau egzistuojantį motyvą ir aranžuoja jį. Rimkevičiui patinka medžiaga, todėl kuriant spektaklį jis taip pat dalyvauja „pilna koja“.

Ačiū už pokalbį ir kuo geriausios kloties.