Scenos aristokratas Laimonas Noreika (1926–2007)

Ir štai apie Laimoną jau tenka ieškoti tikslesnių žodžių, kurie atitiktų praradimo apibendrintą jo asmenybės vaizdinį, ypač jeigu apie tai ruošies rašyti. Turėtų būti tik keli žodžiai, kuriuos reikėtų rašyti taip, lyg juos iškaltum paminklo akmenyje. Viską prisiminus, sutraukus, sudėjus į vieną vietą, užtektų atmintyje iškalti tik du žodžius: SCENOS ARISTOKRATAS.

Toks dabar išlieka išgrynintas Laimono vaizdas scenoje, filmuose, pagaliau – buityje. Ką bedarytų, ką bekalbėtų, ką bevaidintų, net ir vadinamuosius neigiamus veikėjus, visada jame persišvietė tas ypatingas asmenybės bruožas, jį išskiriantis net ir paskutinėmis gyvenimo dienomis. Aktorius, kuris suvaidino daugybę vaidmenų, niekur ir niekada gyvenime nevaidino „artisto“, prie jo nelipo pavydas, šiaip visokios nešvankybės, intrigos, tokios dažnos šiandieninėje mūsų kūrybos brolių aplinkoje.

Taip galiu drąsiai sakyti, su Laimonu nuvažiavęs šimtus kilometrų plentais, vieškeliais, kaimo keliukais, nežinau kiek sykių buvome kartu įvairiose salėse, mažose kaimo mokyklėlėse, vakaronėse, net užstalėse tęsdavosi poezijos deklamavimai. Dabar jau nepaklausiu, kur ir kada buvome, bet visa tai liks labai kruopščiai surašyta tokiose mažose Laimono užrašų knygelėse. Jas atsivertęs tiksliai pasakydavo, kiek poezijos vakarų buvome kartu, kur ir kada, kiek kartų mano eiles skaitė vienas. Tokių bendrų ir pavienių renginių priskaičiuodavo, berods, apie pustrečio šimto, o gal ir daugiau.

Tose knygelėse bei dideliuose užrašų sąsiuviniuose išlieka ne vien mano gana nemaža gyvenimo dalis, kurią, nori ar nenori, ištrina laikas, atmintis, bet ir mūsų teatro, poezijos, meno, jo kūrėjų, pagaliau – publikos istorija, o tai bus kada nors autentiškas šaltinis norintiems suprasti, kas mes buvome, ką ir kaip jautėme, ką mums reiškė menas, kūryba, kalba, tauta, pavienės asmenybės. Paskelbta tik dalis tų unikalių sąsiuvinių.

Visa tai dažniausiai buvo rašoma tuoj pat, neatšalus įspūdžiams, vidurnaktį grįžus iš tolimos kelionės, po spektaklio, literatūrinės vakaronės. Apie jį kalbama daugiausia kaip apie teatro, kino artistą, poezijos skaitovą, bet dar yra ir kitas Laimonas – mūsų meno, kultūros metraštininkas ir, drįstu sakyti, – rašytojas. Kokios ten tikslios žinomų ar mažai žinomų žmonių charakteristikos, neslepiant įvairių nemalonių jų „trūkumų“, nesusipratimų! Bet visa papasakota taip supratingai, sakyčiau, inteligentiškai, kad neįmanoma užsigauti.

Tačiau tai kada nors bus perskaityta po kelių testamentinių dešimtmečių, nes ne viską Laimonas norėjo skelbti. Ten nebus nieko nešvaraus, jokių sąskaitų suvedinėjimų, savo asmenybės sureikšminimo, kaip dabar įprasta panašaus pobūdžio memuaruose. Jis turėjo kažkokį monsinjoro Kazimiero Vasiliausko bruožą, net apie didžiausią netaktą sugebėdavo pasakyti kažkaip paprastai, neužgauliai, ką imdavai suprasti kitą dieną, po savaitės ar net per gyvenimą. Kaip žinau, jie vienas kitą labai gerbė, nors pagal dogmatinius tikėjimo kanonus, regis, taip neturėjo būti.

Praleistas laikas su Laimonu, jaučiu, gerokai pakeitė ir mano gyvenimą. Pirmiausia iš jo išmokau būti viešumoje, scenoje, priimti žmones tokius, kokie jie yra, gerbti jų poezijos „nesupratimą“, pajusti aukštųjų poezijos registrų veikimą poezijos literatūriniuose renginiuose dar anais laikais, kai patirdavai, kaip poezija žmones išlaisvina, kaip jie jaučia tai, ko kartais negali paaiškinti žodžiais. Tai vėliau pamačiau Sąjūdžio mitinguose, su kuriais, beje, visa tai netrukus baigėsi, nutrūko.

Tačiau reikia pasakyti, kad Laimonas kaip niekur nieko, rodos, iš paskutinių jėgų ir toliau važiavo, deklamavo, kalbėjo, nebodamas įsigalėjusio cinizmo, pragmatizmo kaip vienas iš nedaugelio išlikusių mūsų kultūros ir meno aristokratų, niekam neužleidžiančių savo dvasinės kunigaikštystės valdų. Tik tokių žmonių portretai ir išlieka ateinančioms kartoms.

Užbaigsiu keliais persimestais žodžiais Laimono 80 metų jubiliejuje. Tarp mūsų yra 10 metų skirtumas. Tada jam padariau „pastabą“, kodėl jis nepalaukia, kol ir man bus tiek metų ir tada švęstume kartu. Tada jis man atsakė: „Gerai...“

Ir štai jis, peržengęs tų metų ribą, laukia manęs.

Marcelijus Martinaitis