Muzika po Šiaurės dangumi

Giedrė Muralytė Eriksonė ir Stein Skjervold

Nors Šiaurės šalių gyventojai laikomi „šaltais“ žmonėmis, gegužės 29 d. Vilniaus Rotušėje, atrodytų, atsiskleidė kitos jų savybės. Pačiuose dainų žodžiuose slėpėsi aiškiai juntami vidiniai jausmų šuorai – nuo dangiškų idiliškos meilės slenksčių iki požeminių stingdančios mirties slėpinių.

Būdamas Berlyne, Carlas Wilhelmas Eugenas Stenhammaras (1871–1927) susižavėjo romantine vokiečių muzika (Richardo Wagnerio, Antono Brucknerio), bet kiek vėliau vėl sugrįžo prie skandinavų kompozitorių (Carlo Nielseno, Jeano Sibelijaus) stilistikos. Pirmojoje jo dainoje „Rylos daina“ („En Positivvisa“, op. 8 Nr. 4) vokiečiams būdinga gana griežta ritmika, fortepijono partijoje (Giedrė Muralytė Eriksonė) perteikiama vienodu rylos sukimusi, susipina su Steino Skjervoldo (baritonas, Norvegija) išdainuota romantinio atspalvio melodija. Visa tai susilydė į emocingą, griežto, bet ramaus ritmo apsuptą muzikos tėkmę, įtaigiai atskleidusią šviesią, svajingą dainos nuotaiką.

Dar dvejose C.W.E. Stenhammaro dainose „Floris ir Blanzeflorė“ („Florez och Blanzeflor“, op. 3) ir „Tu mylėjai mane“ („Du hade mig kür“, op. 7, Nr. 7) taip pat akivaizdūs romantizmo stilistikos atspindžiai: laisva ir nevaržoma melodika, plastiška dinamika, rubato. Šis elementas, mano manymu, galėjo būti išraiškingesnis – dainos labai emocingos, o jų atlikimas nebuvo laisvas, netgi kiek suvaržytas. J. Sibelijų (1865–1957) XX a. I pusės ir vidurio muzikos kritikas Lucienas Rebatet apibūdino kaip „nuobodžiausią iš muzikų“, o šiandien šis kompozitorius vertinamas kaip vienas didžiausių XX a. pradžios simfonistų (išlaikęs tonalumą). Šį vakarą skambėjo ne jo plačiai žinomos simfonijos, o trys dainos – „Sapnas“ („Drömmer“, op. 13, nr. 5, žodžiai J. L. Runeberg), „Pliauska, besisupanti ant vandens“ („Spånet på vannet“, op. 17, nr. 7, žodžiai L. Calamnius) bei „Mergaitė grįžo iš pasimatymo su mylimuoju“ („Frickan kom ifrån sin älsklings möte“, op. 37, nr. 5, žodžiai J.L. Runeberg). Iš kitų šio vakaro dainų kūriniai išsiskyrė ypač aiškiu, labai skaidriu kompozitoriui būdingu tonalumu ir itin didele romantikos doze (labai ryški ir daininga fortepijono partija). Dainas sujungia rami nuotaika, nors paskutinėje daugiau dramatizmo. J. Sibelijaus dainos suteikė galimybę ryškiau (ir gana sėkmingai) atsiskleisti pianistei, nes fortepijono partijos pakankamai sudėtingos, taigi pianistė ne akompanuoja, o yra lygiavertė dainininko partnerė.

Trumputė, labai dramatiškos nuotaikos Christiano Sindingo daina „Tu negali dainuoti“ („Du kanst ja doch nich singen“, op. 26, nr. 10) – bene lakoniškiausia koncerto daina, susidedanti iš vieno posmo: „Tu negali išdainuoti / Kas dega tavo širdyje. / Tu negali išreikšti to melodija.“ Kitose šio kompozitoriaus dainose pabrėžtos romantiškos, dainingos vokalo ir fortepijono partijos – ypač skaidriai suskambo „Lopšinė“ („Wiegenlied“), jos harmonija pripildė koncertų salę šviesių, labai švelnių tonų. Vienintelė koncerto metu skambėjusi Edvardo Griego (1843–1907) daina „Pavergtas kalnų“ („Den Bergtekne“, op. 32), pasakojanti apie gūdžius miškus, taip pat persmelkta romantinių intonacijų ir paslaptingumo.

Einojuhani Rautavaaros (1928) dainos sudarė nemenką kontrastą visai koncerto programai. Jo kompozicijos daugiau reprezentavo XX a. atonalumą. Taip suskambo „Penki sonetai apie Orfėją“ („Fünf Sonette an Orpheus“ R.M. Rilke’s tekstais: „Stovėjo medis“, „Ji buvo dar beveik mergaitė“, „Dievas tai gali padaryti“, „O, jūs mylintys“ ir „Nestatykit paminklo“). Šios dainos įnešė įvairovės, naujumo, nes iki tol vyravo romantiškumu persmelkta muzika. Itin ryškiai atsiskleidė vokalas, emocionaliai perteikęs labai daug skirtingų jausmų, o akompanimentas visa tai apgaubė nors ir ramia, bet kažkaip keistai bauginančia vidinės įtampos, nerimo atmosfera.

Ture’s Rangströmo (1884–1947) penkių dainų ciklas „Karaliaus Eriko dainos“ („Ur kung Eriks visor“: „Daina apie tai, kaip aš vakarojau Upsaloje“, „Daina apie mane ir juokdarį Herkulį“, „Daina Karinai, kada ji šoko“, „Daina Karinai iš kalėjimo“ ir „Paskutinė karaliaus Eriko daina“) išsiskyrė nuotaikų įvairove. Visas dainas, nors ir labai skirtingų, įtaigiai perteiktų charakterių, jungė bendras aštrus ir šaltas fortepijono garsynas, kurį papildė tarsi nevilties, tarsi tuštumos šešėlių kamuojamo S. Skjervoldo vokalas.

Štai ir visa šio vakaro Šiaurės padangė. Su daug romantikos, keletu permatomų impresionizmo štrichų ir itin raiškiomis neromantinėmis kompozicijomis. Ludwigui van Beethovenui muzika buvo „visa pasaulio filosofija“, tegu taip ir išlieka. Tegu ji būna nuostabi, nepakartojama ir vienintelė, o Léopoldo II žodžiai „Muzika – tai brangiai kainuojantis triukšmas“ pasidaro suprantami tik gerąja prasme.