Pirmo laipsnio susitikimai su kinu

Wong Kar-wai

Jubiliejinis Kanų kino festivalis vis dar tęsiasi žiniasklaidoje. Suprantama, kad visų čia parodytų filmų aptarimai ir susitikimai su jų autoriais netilpo į festivaliui skirtus spaudos puslapius. Supažindiname skaitytojus su festivalio svečių interviu fragmentais, parengtais pagal prancūzų dienraštį „Le Monde“ ir rusų savaitinį žurnalą „Ogoniok“.

Wong Kar-wai kino naktys

Šiųmetį Kanų kino festivalį atidarė Wong Kar-wai filmas „Mano šilauogių naktys“ („My Blueberry Nights“). Tai pirmasis JAV anglų kalba ir su anglakalbiais aktoriais kurtas Honkongo režisieriaus filmas.

Man regis, Jūs kuriate moterišką kiną – filmų herojai tarsi atsiskyrė nuo realaus pasaulio ir gyvena vidinį gyvenimą. Jūs tiek daug dėmesio skiriate jausmams, kad atrodo, jog ir pats nuolat juos išgyvenate...

Nenoriu jūsų nuvilti, bet žiaurių išdavysčių ir karčių išsiskyrimų man išgyventi neteko. Esu taikus šeimos žmogus – man mieliau aistros ekrane, bet ne savo namuose. Tačiau prisipažinsiu, kad turiu vieną silpnybę: esu labai smalsus. Vaikštinėju gatvėmis, sustoju priešais svetimus langus ir stebiu. Tai kaip kine, gal net ir geriau. Būna, kad kambariuose pilna žmonių ir galima išgirsti daug smagių dialogų. Bet kartais kambariai tušti ir per užuolaidas gali pamatyti interjero detales. Jos man tokios pats svarbios, kaip ir gyventojai. Baldai, interjeras ir jo detalės padeda tiksliau apibūdinti charakterius ir net įsivaizduoti gyventojų išvaizdą.

Kodėl Džeremio kavinę Niujorke pavadinote rusiškai „Kliuč“? Ir kodėl būtent rusė mergina užgauna jo širdį?

Atvirai sakant, ypatingų asociacijų nebuvo. Niujorkas man primena senąjį Babiloną, kultūrų, kalbų maišatį. Tad kodėl nepavadinus kavinės rusiškai? O rusės man kažkuo primena mūsų, Azijos merginas, jos tylios, susimąsčiusios, įdėmios. Kažkuo romantiška, kad Džeremio širdį užgauna būtent tokia herojė.

Ar vaikystėje vaikščiojote į kiną?

Į kiną pradėjau vaikščioti, kai man buvo penkeri, pirmąkart nuvedė mama. Neįsiminiau nė vieno filmo ar režisieriaus, vaikai dažniausiai to neįsimena. Juos domina veidai. Mano motiną traukė kino žvaigždės. Honkongas buvo britų kolonija, čia atveždavo daug europietiškų filmų. Regis, būdamas penkerių pasižiūrėjau visą Fellini, bet, žinoma, man tai nepadarė įspūdžio. Pamenu, kad man tai buvo tiesiog itališkos meilės istorijos.

Režisieriai skundžiasi, kad televizija ištvirkino žiūrovus, pripratino žiūrėti filmus kaip namų užsiėmimų foną... Ar Jūs turite omenyje tuos psichologijos pasikeitimus?

Šių dienų žiūrovai visiškai neturi kantrybės, jiems visko reikia kuo greičiau. Kai buvau jaunas, mano karta buvo pasyvesnė. Bet dabar žiūrovai turi savo nuomonę. Jie turi ką pasakyti. Dabar kinematografą kontroliuoja ne režisierius ar prodiuseris, bet žiūrovai.

Ar stengiatės suspėti sukurti filmą laiku, kad jo atmosfera neišsisklaidytų?

Esu iš prigimties lėtas žmogus, todėl filmuodamas neskubu. Jei reikia pertraukos, kad perrašyčiau scenarijų ar pailsėčiau, net nesusimąstydamas nutraukiu darbą. Galiu grįžti prie filmo po savaitės, o kartais – ir po trijų mėnesių.

Kartą Jūs pasakėte, kad Azijos žiūrovai kiekvieną filmą priima ironiškai, tarsi komediją. Amerikoje kiekviename filme mato trilerį, o europiečiai mėgsta melodramas. O kaip Jūs matote savo filmus?

Kaip dailininkas, kuris nupiešė popieriuje kažką reta ir sėkminga, ir yra patenkintas savo piešiniu.

Ką nupiešėte šįkart?

Mano piešinys skirtas stipriems jausmams – meilei, skausmui, vienatvei. Jis apie žmonių priklausomybę: nuo alkoholio, azartinių žaidimų ir, svarbiausia, nuo meilės. Kartais žmonės gyvena po vienu stogu, bet yra svetimi vienas kitam. Kaip kad Elizabet ir ją palikęs mylimasis. Ir atvirkščiai, žmonės, kuriuos skiria milžiniški atstumai, sugeba tiksliai pajusti vienas kito būseną. Užsinorėjau pasiaiškinti šį fenomeną. Stengiausi jausmų dramą perteikti literatūriškai – dialogais ir dainomis, vizualiai – padedamas Norah Jones ir Jude’o Law, sodriomis mėlyna ir violetine spalva (jomis nuspalvinti vakarai), netikėtais kadrais, kuriuose pavaizduotas mėlynių pyragas, sodri mėlynų ir raudonų uogų masė, virš kurios tirpsta mažos baltų ledų salelės...

Hana Schygulla

Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkote dainininkę Norah Jones?

Atsitiktinai. Bet taip jums atsakys kiekvienas režisierius... Aš paaiškinsiu. Jos kažkoks ypač mįslingas balsas. Tokį davė gamta. Kai pradėjau rašyti scenarijų, prasidėjo kažkas panašaus į haliucinacijas – nuolat girdėjau tą balsą. Yra žmonių, kurie užburia judesiu, žvilgsniu, šypsena. Magija slypi Norah balse. Jei klausaisi tik jo ir prieš akis nematai trapios tamsiaplaukės merginos, atrodo, kad balso užtenka norint suprasti viską apie žmogų. Norah mano filme nedainuoja, bet jos monologai melodingi kaip dainos.

Visą filmą Jūsų herojai tarsi yra ištikti komos būsenos. Jie nuolat užmiega. Nesupratau, ar jiems ta meilė tokia sunki, ar visa ta istorija yra nereali, tik sapnas?

Turint galvoje, kad didžiąją laiko dalį praleidau ne filmavimo aikštelėje, o studijoje ir laboratorijoje, dirbdamas prie kiekvieno kadro, montuodamas, derindamas garsą ir šviesas, realybė man tikrai susimaišė su iliuzija. Kai kurios detalės kadre taip smarkiai padidintos, kad jau nebesuprasi, ar tai daiktas, ar tiesiog spalvų dėmės. Koks skirtumas, ar mano filmas realus, ar ne? Beprasmiška stengtis atsakyti į šį klausimą, kaip ir į tą, ar kinas apskritai yra realus.

Hanos Schygullos sugrįžimas

Pastaraisiais metais gana retai vaidinanti filmuose Rainerio Wernerio Fassbinderio ir kitų 7-ojo bei 8-ojo dešimtmečių kino maištininkų filmų aktorė Hana Schygulla šiemet Kanuose pristatė vieną festivalio favoritų – turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatih Akino filmą „Iš kitos pusės“ („Auf der anderen Seite“), kuriame ji suvaidino motiną. 1983 m. už vaidmenį Marco Ferreri filme „Pjeros istorija“ Schygulla pelnė geriausios Kanų aktorės prizą.

Kaip susipažinote su Fatih Akinu?

Kaip ir dauguma jaunų vokiečių kinematografininkų, jis pažįsta Fassbinderio kūrybą. Akinas nėra didelis Fassbinderio gerbėjas, bet jis yra antikonformistas, kūrybingas žmogus. Mes susitikome Belgrade. Buvau jį mačiusi per televizorių. Tada pasakiau sau, kad jis primena jauną Fassbinderį, tik gal nėra toks sudėtingas. Po susitikimo Belgrade susirašinėjome elektroniniu paštu. Jis užsiminė apie scenarijų, kurio herojė – dukters ieškanti motina. O paskui tai pavirto filmu apie mirtį. Fatih Akinas būtent tada tapo tėvu ir kūdikio gimimas savaip atsispindi filmo siužete. Pagrindinis Akino filmų gamybos partneris ir artimas draugas Andresas Thielis mirė besirengiant filmuoti. Fatih scenarijus – vienas stipriausių, kokį kada nors buvau skaičiusi. Negalima visąlaik galvoti apie mirtį, bet filmas sukelia troškimą turėti savus memento mori. Jų akivaizdoje gyvenimas tampa intensyvesnis.

Kai Jūsų herojė Siuzana pasirodo ekrane, apie ją žinome nedaug.

Fatih parašė jos ir kitų filmo personažų biografijas. Tai – 1968-ųjų kūdikis, vėliau ji tapo archeologe, keliavo po Artimuosius Rytus, čia sutiko savo vyrą, su kuriuo vėliau išsiskyrė. Ji turėjo dukterį, kurią auklėjo arba atvirkščiai. Tai – mūsų kartos problema: mes tikėjome, kad auklėjimas reiškia deformavimą. Siuzanos dukra nesugeba rinktis ir nenori suaugti. Pati Siuzana įstrigo daug menkesniame gyvenime nei tas, apie kurį svajojo. Ji norėtų išsipainioti iš apsnūdimo ir pakilti naujam skrydžiui.

Ar gerai pažįstate Turkiją?

Ne. Tiesa, daugiau nei prieš dešimt metų filmavausi Erdeno Kiralio filme „Žydroji tremtis“. Šalis pasikeitė. Europa vis labiau sensta, o ten tiek daug jaunų žmonių, viskas virte verda. Visada maniau, kad būtų gerai kartu kurti.

Vokietijoje yra jaunų kinematografininkų grupė – Fatih Akinas, Christophas Hochhaüsleris, Christianas Petzoldas… Ar Jums jie neprimena 8-ojo dešimtmečio kūrėjų?

Ne, bet ta grupė buvo nevienalytė. Wenderso, Fassbinderio, Kluge’s filmai labai skirtingi. Dabartinė grupė taip pat nevientisa. Jie labai gerai motyvuoti ir naudojasi privilegija kurti pigesnius filmus skaitmenine technika. Jie nelabai domisi estetika ir mieliau ima iš gyvenimo tai, kas pakliūva po ranka, mieliau reflektuoja gyvenimą, o ne meną. Mes buvome dar postbrechtiška karta, norėjome šiek tiek sukeistinti tikrovę, išvengti visiško susitapatinimo. Dabar jauniesiems svarbiausia rasti savo vietą.

Julianne Moore

Ar Jums nebuvo kliūčių rasti savo vietą tarp jų?

Nežinau. Ilgą laiką neužsiėmiau kinu, nes turėjau kitų rūpesčių. Dabar vėl pradėjau filmuotis ir turiu daug pasiūlymų. Pastebėjau vieną tendenciją. Dabar madinga tai, kas linksta į negražumą, bjaurumą. Gal tai reakcija į reklamas. Kai buvau maža, norėjau bendrauti su vyresniais žmonėmis, kad suprasčiau, kaip jie gyveno. Tai man ir suteikė pasitikėjimo kuriant šį filmą.

Ryžtinga ir trapi Julianne Moore

Keturiasdešimt šešerių Julianne Moore dažnai tenka garsių moterų vaidmenys. Kanų „Režisierių savaitėje“ šiemet buvo parodytas Tomo Kalino filmas „Savage Grace“, čia Moore suvaidino Barbarą Daly. Viena gražiausių Niujorko moterų, amerikiečių milijonieriaus Brookso Baekelando žmona buvo apdovanota ypatinga charizma. Po to, kai vyras ją paliko, Daly apsėdo mintys apie savižudybę. Ji beprotiškai mylėjo savo sūnų – narkomaną ir homoseksualą, 1972 m. tapusį motinos žudiku.

Garsėjate tuo, kad mėgstate rinktis rizikingus vaidmenis. Ar į incestą linkusios motinos vaidmuo Jums buvo rizikingas?

Mėgstu iššūkius, ir šis vaidmuo – vienas iš jų. Iš pradžių nepatikėjau, kad tokia istorija galėjo vykti ir kad niekas laiku neįsikišo ir nepadėjo išvengti dramos. Mane jaudina tokios tragedijos, jaučiu silpnybę personažams, kurie elgiasi dviprasmiškai.

Girdėjau, kad 2000-aisiais, prieš filmuodamasi „Hanibale“, kur Jūsų herojė stoja akis į akį su serijiniu žudiku kanibalu, Jūs konsultavotės su savo psichoanalitiku. O kaip dabar?

Tikrai, mane išgąsdino Anthony Hopkinso personažo žiaurumas. Klausiau savęs, kaip galima bendrauti su pabaisa, kokie bus tokio bendravimo padariniai. Bet rengdamasi juostai „Savage Grace“ palikau savo psichoanalitiką ramybėje...

Kokios problemos kyla, kai tenka vaidinti autentišką personažą?

Sutikau daug žmonių, kurie prisiminė Barbarą Daly, – draugų, kuriems atrodė, kad mes panašios; vaikiną, kuris mokėsi mokykloje kartu su jos sūnumi; moterį, kuri buvo jos vyro meilužė. Jie sakė, kad Barbara buvo kerinti, žavi... Bet aš visai nenorėjau jos imituoti. Labiau mėgdžiojau vieną savo draugių. Ji neturi blogųjų Barbaros savybių, bet yra apdovanota panašia charizma, grožiu, protu.

Herojė, kurią suvaidinote Toddo Hayneso filme „Toli nuo rojaus“ (2002), priminė filme vaizduojamo laiko ikonas Doris Day, Dorothy Malone, Laną Turner...

Pirmiausia ji priminė Laną Turner Douglaso Sirko filme „Gyvenimo miražas“, ten buvo toks pat šviesių plaukų perukas. Toddas Haynesas parašė vaidmenį rudaplaukei – tai mano natūrali plaukų spalva, bet aš jį įtikinau, kad rudaplaukėms tada atitekdavo antraplaniai vaidmenys – seksualios gundytojos arba geriausios pagrindinės herojės draugės.

Šįkart teko vaidinti moterį, kurios karjera prasidėjo Holivude. Barbara Daly net filmavosi kartu su Dana Andrews.

Bet Daly nemėgo dirbti, ji nekentė filmavimo aplinkos, buvo visiškai užsiėmusi savo išvaizda. Ji norėjo tapyti, bet niekad nepajudino nė piršto. Ji buvo kilusi iš nelabai pasiturinčios šeimos ir niekad nesiliovė kopti socialiniais laiptais į viršų. Ji puikiai ištekėjo ir visiškai paniro į narcisizmą.

Kokie vaidmenys jums patinka labiausiai?

Man patinka vaidinti moteris, kurios kaunasi, kad kažką nugalėtų, nebūtinai vien dėl spalvingų avantiūrinių paskatų. Nuotykių pasitaiko ir pasakojant apie paprastus likimus, ir kasdienybės kovas. Man mieliau įsigyventi į tai, kas rūpi visoms moterims, nei į Anglijos karalienę. Ir matyti priešais save žmones...

Dažnai Jus įsivaizduoja kaip porceliano lėlę, demonstratyviai rodančią trapų švelnumą ir slepiančią stiprų pasiryžimą. Moterį ties lūžio riba, bet ją įveikiančią. Ar Jus slegia toks įvaizdis?

Priešingai! Šis kontrastas man labai patinka. Jis atspindi labai panašius prieštaravimus tarp mano gyvenimo ir vaidmenų, kurie leidžia išplėsti nuosavas ribas, flirtuoti su tuo, kas draudžiama... Gustave’as Flaubert’as yra tai labai gerai apibrėžęs.

Parengė Kora Ročkienė