Lemoni Sniketas perspėja

„Neįtikėtinos Lemoni Sniketo istorijos“

Nacionalinė televizija bene pirmoji pradėjo agurkų sezoną – neliko „Elito kino“, LTV2 pirmadieniais kartoja čekų filmų retrospektyvą (birželio 4 d. 22.10 yra proga dar kartą pasižiūrėti garsiąją Jano Kadaro ir Elmaro Kloso „Parduotuvę aikštėje“), sekmadieniais – kino klasiką (3 d. 19 val. nuostabaus komiko Busterio Keatono 1923 m. „Svetingumo įstatymas“). Gal šios televizijos programuotojai ir teisūs – per tokius afrikietiškus karščius geriau gerti alų ir skandintis ežeruose. Kino klasika – tik ištvermingiausiems. Tačiau mano daugiabutyje nuolat darbuojasi kabelinių televizijų darbininkai – kaimynai, regis, masiškai nori žiūrėti nelietuviškas televizijas. Prisipažinsiu, ir pats retai įsijungiu lietuviškus kanalus, išvien rodančius gyvenimo būdo, stiliaus ir nekrofilijos laidas. Negi lietuviškosios skirtos tik gūdžios provincijos gyventojams? Kita vertus, ar kas abejoja įvairių dainų dešimtukų ar duetų konkursų tikslinės auditorijos provincialumu? Nacionalinės premijos laureatų „kapustnikas“ per LNK duetų konkurso finalą geriausiai atskleidžia vadinamojo „elito“ pasąmonę, jo kompleksus. Žiniasklaidos spaudimas tuos vargšus žmones verčia nuolat kažkuo išsiskirti, rodyti intelekto ir humoro turtus, grožėtis savimi ir kitais į juos panašiais. Paprastas gyvenimas, sąžiningas darbas pamažu vis labiau netenka prasmės – tauta laukia šou, įvykio, reginio.

Amerikiečiai filmuose jau seniai pasakoja apie žmones, kuriems tenka rinktis tarp „būti“ ir „atrodyti“. LNK „Snobo kinas“ (7 d. 22.40) parodys subtilaus ironisto ir postmodernisto Tomo DiCillo absurdišką komediją „Mėnesienos dėžutė“ (1996). Filmo herojus – griežtai save kontroliuojantis inžinierius Alas (John Turturro) – pastebi pirmuosius artėjančios senatvės ženklus. Tačiau tikras šokas jį ištinka tada, kai vyriškį išmeta iš darbo. Išsinuomotu automobiliu Alas vyksta ieškoti ežero, kur vaikystėje pasijuto laimingas. Ežeras maudyti nebetinkamas, bet jo pakrantėje Alas sutinka ekscentrišką Vaikį, padrąsinantį jį elgtis spontaniškai. „Mėnesienos dėžutė“ moko, kaip išsilaisvinti iš viduriniosios klasės konvencijų ir džiaugtis nenumatytais gyvenimo aspektais. Ironiška, bet šis autorinis filmas nuaustas iš holivudinių konvencijų, kurių svarbiausia – kelio filmo žanras.

Panaši mintis apie būtinybę gyventi savo gyvenimą nuskamba ir Carlo Carlei filme „Flukas“ (BTV, 5 d. 21.20). Filmo herojus verslininkas Tomas (Matthew Modine) tai suvokia tik po mirties reinkarnavęsis į šunį. Būdamas žmogus jis nedaug dėmesio skyrė žmonai ir sūnui. Dabar šuo Flukas stengiasi būti kuo arčiau jų. Kelias į namus bus sudėtingas. Pažvelgti į gyvenimą šuns žvilgsniu kartais visai sveika. Girdėjau, kad Krzysztofas Kieślowskis, atėjęs į namus, kuriame gyvena šuo, atsiguldavo ant žemės šalia jo. Kontaktas užsimegzdavo bematant.

Pasikeitimai, virtimai kitu – mėgstama kino tema nuo pat Melieso laikų. Briano Gilberto filmo „Kito kailyje“ (TV3, 3 d. 11.20) herojai tėvas ir sūnus taip pat išgyvena keistą metamorfozę – sūnus atsiduria tėvo kūne, ir atvirkščiai. Beje, kartais žiūrėdamas į mūsų politikus, ypač kai jie lyg prasikaltę mokinukai susodinami į „Spaudos klubo“ suolus, pradedu įtarti, kad ir jie su kažkuo susikeitė savo kailiais, atsiprašau, kūnais.

Kartais troškimas būti kažkuo kitu yra toks didelis, kad realybė tarsi susidrumsčia to žmogaus akyse. Robo Walkerio filmo „Cirkas“ (TV3, 3 d. 23.30) herojus yra smulkus sukčius Leo (John Hannah). Kartu su gražuole žmona Lili (Famke Janssen) jis svajoja pabėgti nuo pilko gyvenimo. Leo net apsiima nužudyti gangsterio Julijaus (Peter Stormare) žmoną Gloriją. Tačiau netrukus jis sužino, kad Glorija – visai ne žmona. Daugybei filmo personažų neduoda ramybės vienas klausimas – kuris iš jų sėbrų meluoja, o kuris sako tiesą. Tačiau tiesa yra ta, kad meluoja visi, nes kiekvienas tikisi, kad pavyks apgauti likusius.

„Apsėstoji“

Pagal tikrus faktus sukurto Johno Badhamo filmo „Apsėstoji“ (LTV, 2 d. 23.50) herojė Elena (gražioji Jenna Elfman) yra kaltinama tuo, kad seksualiai persekioja garbingą ir padorų neurochirurgą Deividą. Tačiau moteris yra įsitikinusi, kad jų ryšys – aistringas ir nuoširdus. Kas teisus – savo praeitį slepianti moteris ar puikios reputacijos gydytojas, – turi nustatyti teismas.

Paprastesnę meilės istoriją pasakoja Roberto Greenwaldo filmas „Ties išsiskyrimo riba“ (TV3, 1 d. 0.55). Du filmo herojai – fotografas Styvas (Russell Crowe) ir mokytoja Monika (Salma Hayek) abejoja savo jausmais. Jie myli vienas kitą, bet nuolat balansuoja ties depresijos riba. Kiekvieną kartą, kai herojai bando apie tai rimtai pasikalbėti, tampa aišku, kad Styvas ir Monika negali nei likti kartu, nei išsiskirti. Michaelo Cristoferio pjesės pagrindu filmas buvo sukurtas 1995 m., bet prodiuseriai nesiryžo jo rodyti. Ekranuose jis pasirodė tik po dvejų metų. Kodėl, matyt, taps aišku pasižiūrėjus juostą. Papildomą atrakciją filmas siūlo Russello Crow gerbėjoms – čia aktorius toks jaunas, kerintis ir gražus.

Filmą „Ties išsiskyrimo riba“ žino tik sinefilai. Johno Hugheso 1986 m. juostą „Ferio Biulerio poilsio diena“ (LTV, 3 d. 17.05) JAV kino specialistai priskiria prie istoriškai itin svarbių filmų. Matthew Brodericko suvaidintas paauglys – bakchanalijas Čikagos gatvėse sukėlęs Feris – tapo legenda, o satyriškas režisieriaus žvilgsnis į tam tikrą visuomenės dalį ir jos santykius su savo vaikais sukėlė audringas diskusijas bei garantavo filmui kultinio statusą.

Tokio statuso tikisi ir žemiau cituojamo laiško autorius: „Gerbiamas Pone, man nesmagu apie tai kalbėti, bet filmas, apie kurį Jūs dabar sužinosite, yra ypač nemalonus. Žodis „nemalonus“ reiškia „trejetą gudrių našlaičių, paniurėlį piktadarį ir šiurpą keliančius nelaimingus įvykius“. Šis filmas pasakoja Bodlerų šeimos istoriją. Nors jos nariai yra ypač protingi ir žavūs, jų gyvenimas kupinas kančios ir liūdesio. Per tą vienintelį filmo seansą Jūs turėsite galimybę pamatyti siaubingą gaisrą, žaibų, tikrai rimtą tragediją, didžiulę gyvatę, prastos komedijos fragmentų, žmonių, kurie valgo dėles, ir ... Jimą Carrey.

Būdamas autorius, esu priverstas tęsti tyrinėjimus, susijusius su nelaimingais įvykiais, ištikusiais našlaičius Bodlerus jiems atsidūrus niūriojo grafo Olafo naguose. Tačiau Jūs, Pone, galite paieškoti malonesnių pramogų, pavyzdžiui, pasižiūrėti fondiu sūriui skirtą dokumentinį filmą. Pagarbiai, Lemoni Sniketas.“

Perskaitęs laišką supratau, kad iš pagarbos jo autoriui šįvakar būtinai pasižiūrėsiu Brado Silberlingo filmą „Neįtikėtinos Lemoni Sniketo istorijos“ (TV3, 1 d. 20.15). Nuo brolių Grimmų pasakų vaikų literatūroje egzistuoja ilga tradicija, kurios pagrindas – siaubingi dalykai, ištinkantys idealiai žavius vaikučius. Vienuolika paslaptingojo Lemoni Sniketo (kai kas tvirtina, esą tai Danielio Handlerio slapyvardis) knygų šią tradiciją iškėlė į naujas aukštumas. Sniketo pasakojimai sulaukė skaitytojų ir kritikų palankumo, jam pavyko net nukrapštyti Harį Poterį nuo jo pjedestalo „New York Times“ bestselerių sąraše. Filme pamatysime ir dar kelis Sniketo gerbėjus – Meryl Streep bei Jude’ą Law.

Jūsų – Jonas Ūbis