Teatro peizažas

David Harrower

Šiųmetinė „Naujosios dramos akcija“ inicijavo garsaus škotų dramaturgo Davido Harrowerio pjesės „Juodvarnis“, pagal kurią pjesę stato režisierius Jonas Vaitkus, skaitymą. Parodytas spektaklio eskizas paliko gerą įspūdį dėl kelių priežasčių. Pirma, pjesės perskaitymas sudėliojo pagrindinius dramaturginius akcentus, kurie paaiškino autoriaus sumanymą, antra, labai tiksliai nusakė personažų dramaturginės raidos kryptis.

Pagrindinius vaidmenis atliko Aldona Vilutytė ir Vladas Bagdonas. Scenoje vyko dviejų kadaise išsiskyrusių žmonių – vidutinio amžiaus vyro ir jaunutės merginos – dialogas. Tai – antras jų susitikimas, jo metu jie kalba apie pirmąjį, įvykusį tada, kai mergina dar net nebuvo paauglė. Nors pjesės pabaigoje netikėtai pasirodanti dvylikametė pranašauja naujos istorijos intrigą, kūrinys teigia, kad meilė niekada nepraeina, net po ilgo išsiskyrimo įmanoma išlikti kartu.

Skaitymo metu visą energetinį krūvį iš pradžių laikė Aldona Vilutytė – kartais net atrodė, kad ji per daug gestikuliuoja rankomis, jos emocijos pernelyg buitinės. Bet netrukus aktorė parodė sugebanti subtiliai analizuoti medžiagą, valdyti teksto dramaturgiją, puikiai jausti partnerį ir, svarbiausia, nenukrypti nuo režisūrinės linijos. Vilutytė – puiki moteriškos psichologijos žinovė. „Juodvarnyje“ jos kuriama trisdešimtmetė Una visokia: lipšni, kenčianti, mylinti, bukagalvė, pasipūtusi, bet kartu – labai moteriška, nebijanti savo asmeninės patirties natūraliai sujungti su veikėjos. Regime vientisą ir pagrįstą vaidmenį. Neįmanoma nepastebėti, kad savarankiško darbo į parodytą „Juodvarnį“ Vilutytė įdėjo daugiausia. Vidinis aktorės pasiruošimas ir noras vaidinti – regimi ir sveikintini.

Nors spektaklis dar nebaigtas (vien skaitymu jo taip pat jau nepavadinsi), jame tiksliai matyti režisūrinė Vaitkaus ranka. Sudėti prasminiai intonacijų taškai, keliais gūsiais, tam tikrais potėpiais nusakomas dviejų žmonių išsiskyrimo neįmanomumas. Iš karto galima atskirti Vaitkaus mąstymo kultūrą, juo labiau kad jo kūrybinėje biografijoje jau yra panašių kūrinių. Vienas jų – Mike’o Culleno „Anna Weiss“, kuriame vaidino tas pats aktorius – Vladas Bagdonas. Po fundamentalių Eimunto Nekrošiaus kūrinių, kuriuose Bagdonas kuria vienus iš didžiausių vaidmenų, Vaitkaus pastatymuose jis tarytum „nuleistas nuo koturnų“: jam patikimi prasigėrusių, manijų kamuojamų vyrų vaidmenys, kurie talentingam aktoriui prigyja taip pat organiškai, kaip ir dramaturgijos klasikų personažai.

Bagdonui – tikrajam pjesės „juodvarniui“ – medžiaga sava vien todėl, kad jis ja gyvena tarsi realia. Aktorius laisvas pataisyti ir vieną kitą kalbos klaidą, jis jaučia ritminius posūkius, savo intonacijomis tarsi „užmina“ ant vėluojančio partnerio (dažnai pradeda kalbėti, dar nebaigus skaityti remarkos). Elgiasi su tekstu ir veikėju taip, kaip jaučia esant reikalinga būtent tą akimirką. Bagdono aktorinė jėga plūsta iš raiškaus balso, sugebėjimo intonuoti tekstą, tikslių gestų. Scenoje jis niekada nesiilsi, nors veiksmas ir suteiktų tam galimybių. Bagdonas – jautrus psichologas, todėl psichologinės dramos tampa neatskiriamos nuo jo tapatybės. Neabejoju, kad naujas duetas – Vilutytė ir Bagdonas – taps kito sezono intriga. Netikėta partnerystė ir labai įdomus rezultatas.

Šviesaus veido, ramaus žvilgsnio Irina Lavrinovič, nedrąsiai, nuleidusi galvą, skaitė pjesės remarkas. Ji buvo ta, apie kurią sakoma: „mergaitė, dar net ne paauglė“. Kartais net atrodė, kad režisūrinis jos portretas yra lyg tapybos darbas, kad jai ir kalbėti nereikia, grožis ir moteriškas spindesys įkūnijo visą spalvų gamą. Bet netikėtai finale ji prabilo kaip reali būtybė, ir akimirksniu virto galbūt nauja „juodvarnio“ auka...

Davidas Haroweris, prisilietęs prie keturiasdešimtmečio vyro ir dvylikametės mergaitės meilės temos, pratęsia „kažkada“ prasidėjusią dramą, bet jos nepabaigia. Finalas lieka grėsmingai atviras visiems veikėjams ir žiūrovams.

* * *

Kad Audronis Liuga sukūrė tvirtą meninę „Naujosios dramos akcijos ’07“ programą, įrodė ir kitos dienos renginys – „Skalvijos“ kino centre parodytas Josefo Nadjo ir VladimiroTarasovo spektaklio „Paskutinis peizažas“ videofilmas. Lietuvoje Nadjo sukurti darbai („Abakuko komentarai“, „Voicekas“, „Atsitraukimas“) iki šiol rodyti tik teatro erdvėje – scenoje-dėžutėje. „Paskutinis peizažas“ pribloškė universalumu. Tai darbas, kurį galima rodyti ir kaip išbaigtą spektaklį, ir kaip visiškai naują kūrinį, gimusį tik pasitelkus kino kamerą. Kamera susiejo šokį, garsus, dailę, gamtą, gyvūnus – visa ekrane jungėsi, liejosi, vėl išsiskirdavo… Iš metamorfozių, susitapatinimų užauginamas toks platus asociacijų laukas, kad į „Paskutinį peizažą“ sutelpa ne tik „namų“ sąvoka, bet visa žmogaus būtis.

Josefo Nadjo paakiai labiau įdubę, veidas labiau pablyškęs, o šiaip – jis visiškai nepasikeitęs. Savo spektakliuose visada dėvintis juodą eilutę ir baltus marškinius, „Paskutiniame peizaže“ vilki taip pat. Tai yra jo kelionė ir būtent ji jam svarbi. Savo tapatybės ieškantis menininkas primena japonų poezijos talpumą, vieno štricho prasmių gamą. Tuštumos ir vienatvės apsupty Nadjis sušoka gyvenimą įprasminantį šokį. Molyje stingstantis kūnas ir veidas prilyginamas iškankintai, perdžiūvusiai žemės plutai. Williamo Faulknerio kūrinys „Kai aš gulėjau mirties patale“ galėtų būti maža „Paskutinio peizažo“ dalimi.

Nadjis piešia ne tik rankomis (kartais abiem iš karto), bet ir nosimi, jo kūnas erdvėje miklesnis už kiekvieną teptuką. Gal todėl vitališkos jėgos pagautas jis sugeba plokštumoje kurti vizualius stebuklus. Jis moka taip paskaičiuoti energiją, kad skirtingu metu pildamas dažus gali išpiešti vienodus paukščius, akimirksniu nutapyti ne tik savo namų peizažą, bet ir vėją jame.

Šiandien Nadjis tapo anapusybės tyrinėtoju. Už šokio, teatro, vaizdo egzistuojanti erdvė yra pati sodriausia. Jis tarytum pasitelkęs rentgeną rodo žiūrovui skaidrų, pilną meilės ir vilties pasaulį. Jo net nostalgija šviesi. O muzikiniai garsai – kaip teniso kamuoliukai, kuriuos reikia pagauti. Ir jis juos gaudo: realiai ir savo šokančiu kūnu.

Vladimiras Tarasovas čia – ištikimas Nadjo bendražygis. Kuriant anapusybės meną, perkusija labai svarbi. Ji tampa neatskiriama vaizdo dalimi, kadangi kamuoliukų garsai, įvairios šluotelės, „grodamos“ ant Nadjo aprašytų lentų, sudaro kūrinio polifoniškumą. Šiems dviem menininkams net nereikia jokių režisierių – jie kuria meną, kuris negali būti nepastebėtas.

Audronis Liuga pademonstravo „Naujosios dramos akcijos“ meninės programos vientisumą ir tobulumą. Akademiniu požiūriu Lietuvoje kol kas jokie festivaliai tokių programų neparengė, o jos civilizuota, nieko per jėgą nebrukanti reklama – taip pat įrodymas, kad rimti reiškiniai gali gyventi savo gyvenimą.