Kinas

Žudiko suprasti nereikia

Nauji filmai: „Zodiakas“

Živilė Pipinytė

iliustracija

Šeštasis Davido Fincherio filmas „Zodiakas“ („Zodiac“, JAV, 2007) turi daug bendra su ankstesniais režisieriaus filmais. Artimos jam ir prievartos bei žiaurumo temos, ir požiūris į šių dienų pasaulio problemas, ir akivaizdus žmogaus bejėgiškumas jų akivaizdoje. Tačiau „Zodiakas“ greičiausiai nuvils šio naujųjų laikų klasiko gerbėjus. Ir visai be reikalo, nes, drįstu spėti, „Zodiakas“ bando įvardyti būsimo dešimtmečio kino stilių, kaip kad „Septyni“ kadaise tiksliai suformulavo dešimtojo dešimtmečio kino posūkį į barokišką prievartos ir nevilties vaizdingumą. Tačiau filmas nuolat slysta iš patogių apibūdinimų rėmų, tad jį persakyti kartu ir paprasta, ir sunku. Tai, kad „Zodiakas“ pasakoja apie vieną garsiausių ir, deja, iki šiol neįvardytą Amerikos serijinių žudikų bei sugriautus jį siekusių sugauti žmonių likimus, neatskleidžia Fincherio sumanymo esmės. Matyt, nuvils ir tai, kad šįkart Fincheris nepasirinko savo barokiško, vaizdingo, labirintiško stiliaus, nors „Zodiako“ herojų labirintai tokie pat painūs ir grėsmingi. Trikdo ir tai, kad režisierius atsisako aiškios, akivaizdžios, puikiai sukonstruotos filmo koncepcijos, nes iki šiol kiekvienas jo filmas (pradedant virtuoziškais „Septyniais“) buvo savotiška vienos ar kitos koncepcijos iliustracija. „Zodiako“ labirintas yra kasdienybės rutina, o kasdienybė savaime yra nekonceptuali. Be abejo, pirmiausia jis nutolsta nuo filmo apie žudiką maniaką tradicijų, kai svarbu ne tik pamatyti piktadarį, bet ir įminti jo mįslę bei nubausti.

Zodiaku pramintas maniakas pradėjo žudyti 1969 m. ir žudė daugiau nei dešimtmetį. Filmas ir prasideda dviejų kraupių jo nusikaltimų epizodais: nuošalioje gatvelėje žudikas mašinoje sušaudo porą, kitą jis žiauriai kankina idiliško ežero pakrantėje. Tai – bene vienintelės „kruvinos“ filmo scenos. Toliau matome Zodiako pastangas užmegzti ryšius su vienu San Francisko dienraščiu (Zodiakas rašo laiškus, kupinus keistų kriptogramų), keistą žudiko žaidimą su žiniasklaida ir bandymus ja manipuliuoti.

Vienas pirmųjų to žaidimo liudininkų buvo „San Francisco Chronicle“ piešėjas Robertas Graysmithas, jo knygos ir tapo filmo scenarijaus pagrindu. Kartu su meistriškai Jake’o Gyllenhaalo suvaidintu Graysmithu į žudiko paieškas po truputį įsitraukia dienraščio tiriamosios žurnalistikos žvaigždė Paulas Avery (gal net dar meistriškesnis Robertas Downey jaun.) bei du policininkai – Davidas Toschi (Mark Ruffalo) ir Billas Armstrongas (Anthony Edwards). Beje, Toschi savaime yra policijos legenda ir ne kartą įkvėpė Holivudo žvaigždes – Steve’o McQueeno Bulitą, Clinto Eastwoodo purvinąjį Harį, Michaelio Douglaso „San Francisko gatvių“ policininką. Šie vyrai visiškai pasineria į žudiko paieškas tikėdamiesi rasti nusikaltėlį. Tačiau nei dedukcijos metodai, nei kriptogramų ar laiškų grafologinė analizė, nei kitokie tyrimai jų nė per žingsnį nepriartina prie tikslo. Bandymai suvokti žudiko logiką, rasti nusikaltimų paaiškinimus, suprasti Zodiako žaidimo taisykles visiškai nepavyksta. Kiekvienas kelias, kuriuo bando eiti tyrėjai, baigiasi aklagatviu. Tai slegia, vienus stumia į nusivylimą, kitus – į narkotikus ir alkoholį.

Fincheris pasirenka Graysmitho požiūrį. Žudiko paieškos tampa jo gyvenimo tikslu ir prasme. Vienišas tėvas atsisako net šanso būti kartu su jį mylinčia moterimi, ramiai gyventi su ja ir vaikais. Tyrimas jį įtraukia tarsi daug stipresnė priklausomybė. Fincheris tai rodo itin meistriškai, beveik be žodžių atskleisdamas Graysmitho permainas: pastebimai ima trauktis jo gyvenimiškoji erdvė, net kadrą vis labiau užpildo tamsa, nuolat cituojami ir rodomi policijos dokumentai, ataskaitos, liudininkų parodymai. Faktai ir nieko daugiau. Bet jie stipresni už tą gyvenimą, kuris neberūpi Graysmithui. Galima net įtarti, kad jį persekiojantis noras pažvelgti žudikui į akis yra tik pasiteisinimas, tik melas sau pačiam. Tikroji priežastis – tokia pat mįslė, kaip ir Zodiakas.

Faktai diktuoja ir vizualinį filmo stilių. Harris Savidisas filmuoja pabrėžtinai „sausai“, bet tai dar labiau pabrėžia depresyvią „Zodiako“ atmosferą. Graysmitho pasaulyje ir negali būti jokio barokiškumo. Čia yra tik banalybė, rutina, nenugalima laiko tėkmė, kuri ištrina įkalčius ir pasmerkia nebūčiai hipotezes. Tai taip pat vienas Fincherio atradimų: jis bando sugrąžinti praėjusį laiką, fenomenaliai tiksliai atkuria menkiausias 7-ojo dešimtmečio interjerų, visur skambančios muzikos ar drabužių detales, bet kartu išlieka neįtikėtinai asketiškas, atsisako įprastų retro žaidimų su žiūrovų nostalgija. Į pabaigą „Zodiakas“ vis labiau priartėja prie savotiškos meditacijos. Manau, kad šį įspūdį sukelia ne tik kelis dešimtmečius apimanti pasakojimo tėkmė ar Savidiso kamera, bet ir tai, kad žiūrovas yra tiesiog priverstas tapti ir liudytoju, ir tyrėju. Kaip ir Graysmithas, jis priešinasi viską nugalinčiai laiko ir gyvenimo banalybės tėkmei, tikėdamas, kad tiesa dar būtinai atsivers prieš akis.