Akimirksnis nuoširdumo abejingoje amžinybėje

Andrė Pabarčiūtė

„Kiek daug ponų, kokie visi gražūs...“, – kalbėjo „Liūdnos pasakos“ senutė Juozapota. Stabtelėk ir tu minutėlei, apsidairyk, aplink pilna žmonių. Vieni, kažkur vis skubėdami, taip niekad niekur ir nesuspėja. Tuo tarpu kiti, pėdinantys demonstratyviai lėtu, oriu žingsniu, pasirodo besą preciziškai punktualūs! Nuskurę valkatos, „suponėję“ egoistai, „gerieji“ tiesos ieškotojai, varguomenė, intelektualai, perdėtai džentelmeniška „grietinėlė“... Galybė skirtingų žmonių, net ir didžiausios priešybės, turi kažką bendra – slepia savo tikrąjį veidą. Neišeina į viešumą be kaukės, kruopščiai maskuojančios nerodytinas kitiems emocijas.

Kadaise trečiojoje savo klavesino pjesių knygoje „Les folies françoises, ou Les dominos“ („Prancūziškasis pamišimas, arba Domino“, 1722) François Couperinas savo dvylika kaukių – domino – meistriškai nutapė skirtingomis spalvomis. Tačiau jo domino, priešingai nei šių dienų kaukės, ne paslėpė, o išryškino tam tikras žmogiškas savybes (pavyzdžiui, pjesės „Narsa su ugnies raudonumo domino“, „Koketiškumas su įvairiais domino“ ir kt.). Būtent panašaus skaidrumo, subtilumo ir elegancijos, tik gerokai kitaip, siekia džiazo dainininkė, pianistė ir kompozitorė Andrė Pabarčiūtė. Nuplėšdama nuo veidų abejingas kaukes ji nori parodyti, kad jausmų, emocijų skalė yra neapsakomai plati. Ir kiekvienos personos – valkatos ar „elito“ – gyvenimas nėra vien baltas arba juodas, jame yra spalvų ir atspalvių bedugnė. Ji įsitikinusi, kad pasaulis, nors ir sudėtingas, vis dėlto yra gražus todėl, kad įteikė žmogui neįkainojamą dovaną – gebėjimą jausti ir dalytis jausmais su kitais. Pasitelkusi muzikos galią, Andrė leidžiasi į klaidžią kelionę po vidinį žmogaus pasaulį, o savo atradimus įprasmina improvizacijų ir multimedijos projekte „Vidiniai veidai“ (vykusiame gegužės 22 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje), atskleidžiančiame tikruosius veidus – be suvaidintų jausmų, be apsimestinių emocijų. Be kaukių. Tokius, kokie yra.

Išraiškingas A. Pabarčiūtės balsas kaskart skambėjo tarsi iš vis kitos žmogaus jausmų paletės – nuo šviesios ramybės iki juodžiausios stingdančios baimės. Idėjos autorė atliko savo kūrybos dainas; čia pat, instrumentų ir vaizdo fone, jos susipynė su improvizacija ir šokiu. Buvo panaudotos, sakyčiau, ligetiškos (György Ligeti), šnebeliškos (Dieter Schnebel) – t.y. antrojo avangardo pasiūlytos ekspresyvios vokalo formos – šaukimas, šnabždėjimas, gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai, atodūsiai, sustiprinę kartais apgaubiančią baimės, nejaukumo atmosferą. Suskambėjo aido principu arti–toli formuojamas garsas, susidarė įspūdis, kad viskas vyksta labai didelėje erdvėje. Aido efekto panaudojimas kažkuo man priminė jaukią Mindaugo Urbaičio „Meilės dainą ir išsiskyrimą“, atklydusią iš pasąmonės balsų ir vėluojančių sistemų.

Buvo aišku, kas tokiuose „be kaukės“ garsuose ir sąmonės malūnuose lieka iš kadaise buvusio suprantamo žodinio teksto. Pastarojo liko daugiau prisiminimai, nes erdvę užpildė garsažodžiai, fonemos, sudraskyto teksto gabalai, panaudoti kaip priemonė dabarties draskomiems jausmams išreikšti. Tarp šiurkščių, duslių sąmonės garsų (š, dž, p ir pan.) kartais praslysdavo giedri ir šilti pliūpsniai (i, j, l ir kt.). Kartkartėmis iš pasąmonės gelmių išnirdavo, deja, tik angliškai tariamų žodžių – „jausmas“, „sapnas“, „meilė“... apkabinimai. Ekrane dominavo gamta, kurią šiandien užgožia bejausmiai dangoraižiai ir laidoja šaltos autostrados. Andriaus Seliutos (multimedija) sprendimas nupiešti nuolatos besimainančias keturias sferas (žemę, vandenį, orą ir ugnį) ir kartu išryškinti trapų smulkmenų grožį, kurio kasdien skubantis žmogus nepastebi, pasiteisino vykusiai pavartojus vaizdo metonimiją (stambūs švelnaus pienės pūko, krištolinio skaidrumo vandens lašo, ryškiai žalio augalo lapo planai). Gerai, kad šie idiliški, gražūs vaizdai ne visuomet akompanavo A. Pabarčiūtės emocijoms. Pavyzdžiui, giedras, šviesus dangus ekrane skambėjo nerimo, baimės ir įtampos vokalu; arba atvirkščiai – skambesio ramybė smigo į ekrano ugnį ar juodus debesis...

„Vidiniai veidai“ tęsia ankstesnio A. Pabarčiūtės projekto „The Trip, or Inner Emigration“ („Vidinė emigracija“) idėją – jis pasakoja istoriją apie beprotiškame pasaulyje pasimetusį žmogų. Neišvengiamą sumaištį įprasmino labai skirtingi instrumentai – akordeonas, saksofonas (Vygintas Kisevičius), varpai, mušamieji (Bernardas Janauskas), dėl elektronikos skambėję ypač įtaigiai. Visa tai tarsi lipdė foną ir galimybę atsiskleisti tikriems, nesuvaidintiems išgyvenimams, kuriuos nuoširdžiai išdainavo A. Pabarčiūtė.

Užkrečiantis Andrės nuoširdumas norintiems jį priimti ir nebijantiems išgirsti save bent trumpam galėjo padėti ištrūkti iš kasdienybės ir pažvelgti į viską kitaip – vidumi. Kai kuriems gal tik to ir tereikėjo – žvilgtelėti į gyvenimą iš kitos perspektyvos, ir liūdna pasaka, kurią mums kasdien vis iš naujo nenuilsdamas kartoja pasaulis, nebeatrodys tokia neišvengiama ir vis ta pati.