Torūnėje – Dalios Jokubauskaitės „Bestuburiada“

Vienas svarbiausių Rytų Europos tarptautinių teatro festivalių „Kontakt“ Torūnėje į tarptautinę programą šiemet įtraukė du lietuviškus spektaklius: Eimunto Nekrošiaus „Faustą“ ir Lietuvos teatro žemėlapyje neseniai pasirodžiusios Dalios Jokubauskaitės spektaklį „Bestuburiada“. Kadangi dalis lenkų teatro kritikų laikosi nuomonės, kad Lietuvoje vangiai bręsta naujoji režisierių karta, Jokubauskaitės misija šiame festivalyje – ne tik pristatyti spektaklį, bet ir atstovauti naujajai Lietuvos režisierių kartai.

Simboliška, kad šiemet Lietuvai festivalyje atstovauja dviejų nepriklausomų organizacijų – „Meno forto“ ir „Menų spaustuvės“ – sukurti spektakliai. Abi organizacijos įsikūrusios kaimynystėje Vilniaus senamiestyje, buvusios spaustuvės pastatų komplekse, abi šiuo metu rekonstruoja patalpas ir užsiima scenos menais. Didesnį plotą buvusios spaustuvės komplekse užimanti „Menų spaustuvė“ nuo 2007-ųjų sausio neturi nė vienos erdvės, kurioje galėtų vykti renginiai, nes šiuo metu visos 3700 m2 ploto patalpos rekonstruojamos. Tad pereinamuoju laikotarpiu dalis „Menų spaustuvės“ veiklos, repeticijos ir kai kurie spektakliai vyksta geranoriškų kaimynų – „Meno forto“ – salėse.

„Meno forte“ gegužės mėnesį rodytas ir į Torūnę keliaujantis „Menų spaustuvės“ jaunųjų scenos menininkų programai „Atvira erdvė“ sukurtas spektaklis „Bestuburiada“ pagal vokiečių dramaturgės Ingrid Lausund pjesę. Šį spektaklį stebėję Vilniuje viešintys Europos meno vadybininkai liko juo sužavėti, taip pat kaip ir 2006 m. tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu juo susidomėję Torūnės festivalio atstovai. Savitai ir įdomiai konstruojanti savo spektaklius režisierė Dalia Jokubauskaitė „Bestuburiadą“ kūrė kartu su choreografe Jekaterina Deineko, aktoriais Aleksu Kazanavičiumi, Rasa Marazaite, Kristina Mauruševičiūte, Luku Petrausku, Loreta Raškevičiūte, Donatu Pauliukoniu, scenografe Marija Rubavičiūte.

„Bestuburiada“ kalba apie penkis vienos įmonės darbuotojus, susiduriančius su absurdiškomis kasdienėmis situacijomis, kuriose jie bando prisitaikyti ir išlikti. Tai bandymas perkelti į sceną problemas ir savijautą tų žmonių, kurie dienas leidžia biuruose, įbauginti darbdavių, mėginantys prisitaikyti ir pamažu prarandantys savo dvasinį stuburą. Apmaudu, kad Lietuvos žiūrovams šis spektaklis rodytas tik kelis kartus – dėl užsitęsusios „Menų spaustuvės“ patalpų rekonstrukcijos ir nepriklausomiems scenos menininkams pasirodyti skirtų erdvių trūkumo šis ir panašūs spektakliai vis dar tebelaukia pažinties su daugeliu Lietuvos teatro mylėtojų.

„Menų spaustuvės“ inf.