Miestas, kelionė, laikas

Parodos fragmentas

Kalbant apie Romualdo Lankausko tapybą, reikia atkreipti dėmesį į kelis jo kūrybos aspektus. Autorius ne tik tapo, kuria objektus, bet ir rašo. Dėl susiklosčiusių aplinkybių jis pirmiausia žinomas savo trumpomis, lakonišku a la Hemingway stiliumi pasižyminčiomis novelėmis. Daugelis R. Lankausko knygų iliustruotos abstrakčiojo ekspresionizmo stilistikai priskiriamiems paties menininko tapybos darbais, pastelėmis, piešiniais. Pačiam menininkui abi saviraiškos formos yra vienodai svarbios ir aktualios. Todėl natūralu, kad autonomiškose kompozicijose matomi prozoje aprašyti motyvai. Juos galima apibrėžti trimis žodžiais: „miestas“ (rašytojo tekstų herojus yra mieste gyvenantis inteligentas), „kelionė“ (nuolatiniam judėjimui iš taško A į tašką B suteikta egzistencinė prasmė), „laikas“ (menininkas ir jo veikėjai ypač skaudžiai išgyvena laiko tėkmę ir šio gyvenimo praeinamumą). Tapybinės kompozicijos yra lygiai tokios pat glaustos, kaip ir jų literatūriniai analogai. Ant drobių paviršiaus lyg aiškiai ištarti žodžiai, artikuliuoti sakiniai yra „sumestos“ į linijas ir plokštumas redukuotos grynos spalvos. Po jomis nėra nieko daugiau – tik balta drobė ir menininko jausmai. Kalbama nedaug, bet įtikinamai. Išreiškiamos esminės mintys. Ekspresyvūs potėpiai sugestijuoja važiavimo, žiūrėjimo į peizažą pro keliu greitai riedančio automobilio langą įspūdį. Ryškus koloritas, žaižaruojantys deriniai įkūnija vidinę dramą, mintis apie šio gyvenimo beprasmybę (tai nuolat primena ir darbų pavadinimai: „Prabėgusių metų balandis“, „Refleksijos prisimenant praėjusį rudenį“, „Sapno pabaiga“, „Paskutinė šviesa“).

Parodoje, pavadintoje „Tapyba ir kt.“, ypač įtaigūs pasirodė eksponuoti tie „kt.“ – ekspresyviai ištapytos, geometrizuotos, modernios architektūros statinių maketus, miniatiūrinius dangoraižius, plaukiančius laivus primenančios formos. Iš aštuonių autonomiškų segmentų sudėliota mobili instaliacija taip ir vadinasi – „Menamas miestas“. Kaip pasakojo autorius, tų pavidalų specialiai galvoti nereikėjo. Lentpjūvėje prie Plungės jis pamatė daugybę išmestų medinių išpjovų ir prisikrovė pilną bagažinę. Apsirūpino keleriems metams į priekį. Ištapydamas stengėsi išsaugoti natūralias tekstūras, ekspresyvią tapyseną derinti prie griežtų, dinamiškų, futuristiškai atrodančių konfigūracijų (esą taip galėtų atrodyti gyvenvietės po kelių šimtmečių). Menininko teigimu, atskirus kūrinius žiūrovas gali stumdyti ne tik vizualiai, bet ir fiziškai it kaladėles – taip, kaip jam atrodo priimtiniau. Tapybinę raišką perkelti į trimatį matavimą, suteikti jai Calderio agregatams prilygstančio mobilumo. Atrodo, kad formos užfiksuotos motociklu lekiant į besileidžiančios vakaro saulės spindulių nušviestą didmiestį. Miesto, kelionės, laiko tėkmės nuotaikos čia ypač įtaigios.

Abu R. Lankausko saviraiškos būdus – rašymą ir tapybą – į vieną nedalomą visumą sujungia jo paties ne kartą aprašytai džiazo muzikai ypač būdinga ritmika, hieroglifiškai kaligrafiškomis linijomis išreikštas dzenbudistiškas, meditaciškai improvizacinis pobūdis. Žiūrint į tapybos darbus, ausyse savaime suskamba vieniša trimito melodija, stoišką nusivylimą, pyktį dėl neteisybės išreiškiantys būgnų dūžiai. Autorius atstovauja dar 7-ojo dešimtmečio viduryje susiformavusiai negausiai lietuviškai bitnikų kartai. Vietiniame kontekste tokiems dar priskirčiau Vincą Kisarauską (žvelgiant plačiau, prieš akis pirmiausia iškyla psichodeliškų kaladėlių ir sunkiasvorių Jaspero Johnso vėliavų, virviškai besisukančių linijų ir Georges’o Mathieu sūkurių analogijos, o organiška literatūros ir dailės sinteze ir net išoriniais atributais esama giminystės su Friedrichu Dürrenmattu). Juodu ypač jungia spalvinis mąstymas, iki skausmo spengiančios raudonos, žalios, mėlynos žaižaravimas, nekompromisinis, netgi kategoriškas požiūris į kūrybą, toks darbas, koks atrodo būtinas, o ne koks parankus. Galima dar pridurti, kad R. Lankauskas yra vienas abstrakcionizmo pionierių Lietuvoje, savo parodomis kėlęs anuometinių funkcionierių įtūžį ir baimę. Į kelias dienas trukusias ir pareigūnų reikalavimu skandalingai uždarinėtas parodas publika važiuodavo kaip į nematytą įvykį.

Dailininko kūryboje svarbu ne (tik) galutinis rezultatas. Ne mažiau aktualus yra pats radimosi procesas, kuriuo, kaip ir savaiminiu artefaktų egzistavimo faktu, oponuojama negatyviems socialinio gyvenimo reiškiniams – vartotojiškumui, susvetimėjimui, melui. Kūrėjo ideologiją metaforiškai įkūnytų pats pirmasis tapybinių objektų grupės atstovas – 1979 m. datuojamas ištęstų proporcijų stačiakampio gretasienio formos medinukas su dugne išgręžta skyle. Pastarajame potencialių sovietinio saugumo kratų grėsmės akivaizdoje slėpti „antitarybiniai“ rankraščiai. Grynai tapybiniai uždaviniai lyg šarvas saugo asmeninius išgyvenimus ir nonkonformistinę laikyseną. Dvimatėmis ir erdvinėmis kompozicijomis menininkas deklaruoja atvirą, tikrą, nesumeluotą poziciją, ir tai yra vienas unikaliausių R. Lankausko tapybos bruožų.