Sfera

Laima Kerienė. „Išsilikę tekstai“. 2007 m. Bronza, medis I. Matulionienės nuotr.

Nuo šių metų LDS kūrybos namuose Palangoje vėl pradėjus rengti simpoziumus, į bronzos liejybai skirtą tarptautinį mažosios metalo plastikos simpoziumą „Sfera“ susirinko įvairių dailės sričių atstovai. Dalyvavo metalo dailininkai Harvi Varkki, Adolfas Šaulys (iš Estijos), Vytautas Matulionis, Laima Kerienė, meninio metalo bakalauro studijas Telšiuose baigusi, dabar VDA magistrantė Neringa Poškutė, medalininkai Petras Gintalas, Antanas Olbutas, skulptoriai Valdas Bubelevičius, Rimantas Eidėjus, Svajūnas Jurkus, tapytojas Tomas Vaičaitis, tekstilininkė Jurgita Eidėjienė. Simpoziumo organizatorė ir Užupio galerijoje, tapusioje pastoviu ir mūsų meninio metalo prieglobsčiu, surengtos parodos kuratorė L. Kerienė rašo: „Mažosios plastikos problemos tapo dažnu diskusijų objektu. Sfera – ne tik geometrinė figūra, bet ir minčių erdvė. Kokia ji, menininkų įkūnyta bronzoje?..“

Užgniaužus jausmus sieloj lieka randas – tokią metaforą sugestijuoja „žaizdos“ kraštus suspaudusių dailininko pirštų pėdsakai ir asociacijas su gyvu kūnu kelianti rausva po liejimo nenuvalytos bronzos spalva L. Kerienės kūrinyje „Randas“. Bronzos liejyba, leidžianti perkelti į metalą iš plastilino padaryto dirbinio lipdybos ekspresiją, tinka mintims tiesiogiai išreikšti. Taip pat ir nestabilumo, pažeidžiamumo pajautai, kokią sukelia V. Bubelevičiaus „Rūpintojėliais“ pavadintos viena ant kitos balansuojančios groteskiškos (apatinis „rūpintojėlis“ bando rymoti ant madingos transporto priemonės – keturračio) figūros. Liejyba leidžia padaryti erdvinę kompoziciją, kurioje vizualiai sunkiasvorė forma lengvėdama stiebiasi aukštyn, brėžia erdvėje „ištirpstančią“ kreivę – P. Gintalas, kurdamas zoomorfinį pavidalą „Modifikuotas“, įkvėpimo pasisėmė iš prie lango augančios pušies šakos. „Grubaus“ medžiagiškumo ir taisyklingo ovalo formos sugretinimas yra meninės priemonės, kurias kompozicijoje „Laikinas“ naudoja T. Vaičaitis, beje, nurodantis, kad kūrinys skirtas ir imti į rankas – pasitelkti lytėjimo pojūtį. Silueto aptakumo, šešėliuotumo blizgiame paviršiuje išraiškingumu grindžiama A. Olbuto figūrėlė „Renkanti gintarą“.

Tai, kas išlieta iš bronzos, išlieka ilgam. V. Matulionio kūrinio „In memoriam Rimas B.“ pavidale regiu vizualines užuominas į mirusio kūno būstą – sarkofagą – arba dvasios buveinę – bažnyčią. Šio sakralaus būsto stogas nuklotas metalo dailininko Rimo Burneikos, kūrusio emalio technika, padarytais vadinamosios emalio spalvų paletės (emalio gabalėliai, kuriuos dailininkai išdega bandydami spalvas) kvadratėliais. „Amžinumo“ kultūrinę konotaciją turi ir L. Kerienės „Išlikę tekstai“ – iš medžio padirbinta atversta knyga, kurioje ant bronzos „skiaučių“ parašytos Senojo Testamento psalmių citatos, pasak dailininkės, atliepiančios šių laikų žmogaus patirtis.

Nemažai simpoziumo dalyvių pasinaudojo liejybos teikiama galimybe nukopijuoti tikrovės daikto formą, faktūrą. A. Šaulys, visad paradoksaliai keliantis socialinius klausimus, simpoziume sumanė kūrinį „Sfera: maisto pramonė / Palangos duona I, II, III“. Duonos riekelių, viena kurių padengta metaliniais „juodaisiais ikrais“, kita – „medumi“ iš gintaro ir kanifolijos, muliažai – tai asociacijų apie vaikystėje Palangoje valgytą itin skanią duoną ir apie kičinį dabartinį Palangos kurorto įvaizdį pynė. Esto H. Varkki kūrinio be pavadinimo prototipu tapo iš žūklės parsinešta apniurkyta, į savosios rūšies padaro grožio etaloną negalinti pretenduoti stinta – dailininkas prilipdė jai maldai sudėtas rankutes, ir žuvelė puikuojasi tapusi meno kūriniu. N. Poškutės iš geležies ir bronzos padirbintuose „hypermaxima“ gabaritų papuošaluose (segė plaukams, kaklo papuošalas) – pusiau perpjauto apelsino „muliažai“ su nesunkiai atpažįstama apelsino žievės tekstūra.

Beliktų paminėti S. Jurkų, „Senojo miesto legendos“ pasakojimui pasitelkusį krikščioniškosios ikonografijos motyvų gausą. Ir R. Eidėjų, gana tiesmukiškai ironizuojantį giliamintiška veido išraiška pridengiamą minčių lėkštumą („Šiukšlės galvoje“), ir skulptūroje jėgas bandančios J. Eidėjienės mitologinę bičių deivę „Austėją“.

Pristatydama simpoziumo dalyvių kūrinius parodoje „Sfera“ vengiau rašyti vertinančiais sakiniais. Suprantama, kad kūriniai yra skirtingo meninio lygio, kad parodos „koncepcijos“ irgi neišgalvosi. Simpoziumo tikslas – mažosios plastikos bronzos liejybos technika įgūdžių brandinimas, ir L. Kerienė jau galvoja apie būsimą simpoziumą.