Kultūros sostinė kalnuose

Aną savaitę per Lietuvos radiją išgirdau, kaip vienas veikėjas paklausė: „O ar žinote, kas dabar yra Europos kultūros sostinė?“ Taip klausdamas jis norėjo sukelti abejonę šio titulo ir investicijų į kultūros festivalį prasmingumu. Ir nors įvairios studijos rodo, kad investicijos į kultūrą prikelia miestą naujam gyvenimui, ši abejonė dėsninga mieste, besiruošiančiame tapti kultūros sostine. Vis dėlto suklusau: ar žinome ką nors apie šių metų kultūros sostines? Kad tai yra Liuksemburgas ir Rumunijos miestas Sibiu? Tikriausiai ne visi ir nelabai, nes pagreitėjęs, beveik jau beprotiškas gyvenimo tempas neleidžia ištrūkti iš kasdienybės rato ir domėtis kažkur toli esančių laikinų sostinių reikalais.

Tačiau verta žvilgtelėti, kas ten dedasi, nes šių dviejų miestų kombinacija įdomi – viena sostinė (Liuksemburgas) jau savinasi šį titulą antrą kartą, o kita atstovauja regionui, kuris lieka visų kontekstų antrame plane – tai Vidurio ir Rytų Europa. Šiam regionui atstovavo dar tik dvi kultūros sostinės: Krokuva ir Praha tai išmėgino 2000 m., ir viskas. Rytų Europos miestams sunku įsitvirtinti Europos žemėlapyje net ir tampant kultūros sostinėmis. Pavyzdžiui, oficialiame Didžiosios Britanijos vyriausybės tinklalapyje būsimų Europos kultūros sostinių sąraše nėra nei Vilniaus, nei Talino, nei ko nors kito kiek labiau į rytus. Negaliu sakyti, kad ši valstybė – tai etalonas, bet tai, kad ji gali ignoruoti ištisą regioną, išreiškia tam tikras bendras tendencijas.

Vokiečiai ir rumunai

Todėl net jei ir neketinate vykti į Rumuniją, pakalbėkime apie Sibiu, šiemet turintį progą prisistatyti Europai. Sibiu, arba vokiškai Hermanštatas, įsikūręs geografiniame Rumunijos centre, Transilvanijoje, jame yra apie 155 000 gyventojų, taigi visai nedidelis. Bet Sibiu išsidėstęs iš rytų į vakarus ir iš pietų į šiaurę einančių kelių susikirtimo taške. Miestą 1190 m. įkūrė vokiečių kolonistai, kuriuos į Transilvaniją traukė vengrų valdovų sudarytos palankios prekybos sąlygos, o pastariesiems reikėjo vokiečių, kad apsaugotų kalnų perėjas nuo klajoklių antpuolių.

XIV a. Sibiu jau buvo svarbiausias iš septynių Transilvanijoje vokiečių pastatytų miestų, tad čia įkurtas Saksų universitetas. Humanizmo idėjos labai paveikė miestą, nes saksai priėmė liuteronų tikėjimą, o XVII a. Katalikų bažnyčios pradėta kontrreformacijos kampanija atnešė baroką, smarkiai pakeitusį miesto architektūrą. Visuotiniu to meto supratimu, Sibiu buvo labiausiai į rytus nutolęs Europos miestas, čia taip pat buvo rytinis pašto kelių terminalas. Bet XVIII–XIX a. miestas tapo antruoju, o vėliau pirmuoju svarbiausiu Transilvanijos rumunų miestu ir rumunų Ortodoksų bažnyčios metropolito sostu. Po Pirmojo pasaulinio karo iširus Austrijos–Vengrijos imperijai, Sibiu atiteko Rumunijai. Tuomet čia dar buvo likę daug vokiečių, bet po Antrojo pasaulinio karo įsitvirtinusi komunistų valdžia juos visus apkaltino kolaboravimu su naciais ir daugelį deportavo į Sovietų Sąjungą priverstiniams darbams, todėl vokiečiai ėmė masiškai emigruoti į Vokietiją, kol jų liko apie 2000. Bet nors 95 proc. gyventojų dabar yra rumunai, miesto kultūra yra mažiausiai dvilypė ir galbūt meru čia gali būti išrinktas ir vokietis.

Miesto struktūrą nulėmė reljefas – senamiestis įsikūręs ant kalvos, todėl susiformavo Aukštutinis miestas ir Žemutinis miestas. Tradiciškai Aukštutinis miestas – tai turtingųjų ir prekybos rajonas, o Žemutinis visais laikais užsiėmė gamyba. Čia gatvės yra ilgos ir gana plačios, kaip viduramžiams, o daugybė vartų atveria vidinių kiemų labirintus. Čia yra ir seniausia miesto bažnyčia, pastatyta 1386 metais. O Aukštutinis miestas išsidėstęs aplink tris aikštes, kuriose ir vyksta kultūros sostinės renginiai, čia daugiausia įdomių kultūrinių objektų. Aukštutinio miesto gatvėmis vaikštinėjantį praeivį stipriai veikia į aikštes atsukti mansardų langai: susidaro įspūdis, kad esi nuolat stebimas – tai „Sibiu akys“. Miestiečiai įsitikinę, kad pastaraisiais metais įvykęs „stebuklingas“ miesto atgimimas kaip tik ir lėmė, kad Sibiu tapo Europos kultūros sostine – jiems atrodo, kad savaime suprantama taip įvertinti miesto laimėjimus.

Vizijos ir iliuzijos

Kaip supranta Sibiu tapimo kultūros sostine reikšmę patys organizatoriai? Jų manymu, „kultūros sostinė“ yra atvira idėja, apsigyvenanti įvairiuose kontekstuose ir pasiduodanti įvairioms interpretacijoms. Sibiu – tik viena šio proceso akimirka, pratęsianti daugiakalbį dialogą. Miestas mėgina į jį įsilieti prakalbindamas įvairias bendruomenes, taip pat svarbu atrasti ne tik save, bet ir Europą – „savo kultūrinės būties širdyje“. Suformuluota kultūros sostinės misija skamba įprastai – atsinaujinti per kultūrą, bet kartu – atšvęsti įsijungimą į Europos erdvę, pritraukti lankytojus iš užsienio ir, žinoma, pagerinti Sibiu įvaizdį Europoje. Taigi, atrodo, nieko gudraus ar specifiško Vidurio Europai čia nesugalvosi.

Formuodami kultūrinę programą festivalio organizatoriai stengiasi ją susieti su miesto struktūra, su jo audiniu, sakydami, kad „Sibiu visada buvo įspūdingų reginių vieta. Sibiu aikštėse visada vyko istoriniai įvykiai, čia yra puikios architektūros, priimami svarbūs sprendimai ir kuriamas menas.“ Tačiau nepamirštama ir miesto kasdienybė: „Miestas taip pat yra įprastų įvykių, eilinių pastatų ir kasdienių sprendimų vieta.“ Programoje siekta jungti šiuos du lygmenis – miesto didybę ir jo įprastą, galbūt niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, ieškant pusiausvyros tarp meninės vizijos ir politinių interesų, tradicinės ir šiuolaikinės kultūros, miesto centro ir priemiesčių, „aukštojo“ meno ir popkultūros ir t.t. Taigi kultūros programa, kaip ir daugelyje kultūros sostinių, grindžiama opozicijomis. Apskritai Sibiu, kaip kultūros sostinės, strategijų aprašymas atrodo lyg nurašytas iš mano čia daug kartų aptarinėto „Palmer/RAE Associates“ atlikto tyrimo.

Kultūros sostinėms būtina europinė dimensija Sibiu skleidžiasi įgyvendinant bendrus projektus, prisimenant Europos istoriją, įtvirtinant jos tapatybę, saugant paveldą ir kuriant bendradarbiavimo tinklus. Jau vien tai, kad Sibiu tapo kultūros sostine, yra miestų bendradarbiavimo rezultatas, mat rumunų miestą pateikti paraišką paskatino Liuksemburgas, vėliau jį palaikęs tose varžybose. Tai nestebina, kai žinai, kad abu miestus sieja sena istorija – vokiečiai į Sibiu atvyko iš ten, kur dabar yra Liuksemburgas. Tad šiemet, pavyzdžiui, siekdamas įprasminti miestų bendradarbiavimą, Liuksemburgo paštas nutarė išleisti specialius Sibiu skirtus ženklus.

Plėtodamas kultūrą Sibiu pamėgino suformuluoti ir „naujojo turizmo koncepciją“. Žinoma, tikimasi, kad daugybę žiūrovų patrauks renginiai atvirame ore. Tačiau Sibiu organizatorių manymu, stambūs renginiai (koncertai, parodos ir t.t.), nors ir sulauktų daug publikos, vis dėlto yra per daug brangus būdas skatinti turizmą. Ir nors vidurinės klasės susidomėjimas miestui būtų naudingas, jam esą nedera užmiršti socialinių pakraščių problemų. Todėl siekiant ekonominio poveikio, imtasi svarbių konceptualių ir infrastruktūrinių pokyčių, kurių tikslai apibūdinami tokiais žodžiais kaip „aukšta kokybė“, „ekologiškas turizmas“, „pasitenkinimas“, nes, kaip teigia organizatoriai, „turistams turi patikti jų viešnagė čia, kad jie norėtų kitiems papasakoti apie miestą“. Apskritai Sibiu labai suinteresuotas turizmo industrijos kūrimu ir turizmo rinkos intensyvinimu. To siekdama miesto savivaldybė propaguoja ne tik kultūrinį palikimą, bet ir kalnų turizmą bei plėtoja su juo susijusią maitinimo ir viešbučių industriją, kuriai turėtų pagelbėti ir dinamiškas kultūrinių renginių kalendorius.

Sibiu norėtų išlaikyti šių metų pagreitį ateityje ir teisėtai klausia, ar vienų metų programos poveikis bent kiek išliks po 2007-ųjų? Šiuo požiūriu Sibiu organizatoriai yra nusiteikę itin optimistiškai, nors kultūros sostinių tyrimai ir rodo, kad sunku mieste išlaikyti sostinės metų meninio gyvenimo tempą. Savo optimizmą jie grindžia įvairiais argumentais. Pavyzdžiui, net jei kai kurie programos renginiai bus gyventojams jau žinomi, juos esą visada galima pristatyti naujame kontekste, bendradarbiaujant įvairioms institucijoms. Sibiu ypač aktualus kultūros vadybos tobulinimo klausimas, nes tai yra apskritai nauja veiklos sritis Rytų Europoje. Šiemet įgijus naujos patirties ir ateityje tikimasi kompleksiškesnės kultūros pasiūlos mieste, taip pat ir „dvasinės naudos“, nes tarp žmonių, gyvenančių skirtinguose miestuose ir šalyse, užsimezgę ryšiai esą sumažins atstumus Europoje. Sibiu reklama Europos spaudoje suaktyvins kultūros turizmą, kuris, kaip teigia organizatoriai, „pritrauks daugybę lankytojų bei ateityje organizuojamų festivalių ir renginių dalyvių, kurių skaičius augs tarsi ridenant sniego kamuolį“. Ir apskritai kultūros sostinės titulas veiks kaip gera reklama turistams ir investuotojams.

Turint omenyje šiuos tikslus, Sibiu itin susirūpinta informacijos sklaida. Todėl kovo mėnesį surengtų kursų „Jaunas savanoris 2007-iesiems“ metu specializuoti instruktoriai du šimtus savanorių mokė komunikavimo technikos ir sudarė sąlygas išmėginti įvairias fotografijos priemones. Taip pat surengta komandinių žaidimų ir akcijų, turėjusių pakelti dalyvių entuziazmą, jų norą dirbti su šių metų projektais ir įsitikinimą, kad jų darbas nulems kultūros metų sėkmę.

Tarp kompiuterinės muzikos ir šachmatų

Kultūros programą, kaip ir visose kultūros sostinėse, sunku aprėpti. Nelengva suvokti jos mastą, ypač kai metai dar nė neįpusėję. Be to, organizatoriai jai nesuteikė jokios konceptualios struktūros. Benaršant po be galo ilgus kiekvieno mėnesio renginių sąrašus, pavyko „užfiksuoti“ kelis mažiau įprastus. Pavyzdžiui, pavasarį vyko „Siberfest 2007“ – kompiuterinės muzikos ir skaitmeninių menų kiberfestivalis, taip pat – „prestižinė“ piešinių, graviūrų ir plakatų paroda „Po Manzu ženklu“, iliustruojanti įvairius italų kultūros ir Rumunijos įstojimo į ES proga rodomo meno aspektus. Tuo pačiu metu Sibiu karininkų būrelis surengė Šachmatų varžybas-festivalį, kuriame turėjo dalyvauti NATO narių kariuomenių atstovai (tarp jų – ir Lietuvos). Tačiau atrodo, kad daugelis stambiausių renginių Sibiu vyksta ir taip, tiesiog šiemet jie įtraukti į kultūros sostinės programą. Pavyzdžiui, gegužės pradžioje į Sibiu grįžo Rumunijos radijo suorganizuotas edukacinės knygos karavanas „Gaudeamus“. Nuo birželio 4 d. čia vyks dalis šeštojo Transilvanijos tarptautinio kino festivalio, kur jau iš anksto laukiama rumunų režisierių Radu Gabrea ir Marjano Vajdos filmo „Gaidžiukas nukirsta galva“ („Cocosul decapitat“) apie Transilvanijos vokiečių bendruomenės likimą. O antrojo „Artmania“ festivalio metu Didžiojoje Sibiu aikštėje koncertuoja įvairios tarptautinės ir vietinės roko muzikos grupės (tarp jų – garsios Rumunijos grupės „Cargo“, „Celelalte Cuvinte“, „Iris“ ir „Vita de Vie“). Panašios kilmės, regis, dar balandžio pabaigoje prasidėjęs devintasis jaunųjų liaudies muzikos solistų festivalis „Vasara, vasara, pavasaris“, propaguojantis ne tik liaudies muziką, bet ir tautinį kostiumą.

Taigi bent man iki šiol negirdėtas miestas pasirodo besąs visai įdomus. Bet kad užsimanyčiau ten nuvykti, dar kažko trūksta – galbūt vakariečių labiau įvaldyto įvaizdžio kūrimo meno. Na ir iliuzijos, kad bent metams miestas tapo tikru įvykių centru, o ne tik turi didesnę renginių programą.

Parengė Agnė Narušytė