Pavasario premjeros

„Var­nų eže­ras“

Ra­šy­to­ja me­dy­je

Ag­nės Mar­cin­ke­vi­čiū­tės fil­mo „Sap­no siū­las“ prem­je­ra už­da­vė ke­lis simp­to­miš­kus klau­si­mus, ku­rie daž­nai per­se­kio­ja po lie­tu­viš­kų fil­mų prem­je­rų. Gal jų ir ne­ver­tė­tų su­reikš­min­ti, ta­čiau įvar­dy­ti, ma­nau, rei­kia. Jei „Skal­vi­jos“ ki­no sa­lė­je au­to­rė ir he­ro­jė ne­bū­tų nuo­lat kar­to­ju­sios žo­džio „fil­mas“, var­gu ar bū­čiau pa­ti­kė­ju­si, kad tai – iš­baig­tas, ki­no prie­mo­nė­mis su­kur­tas ra­šy­to­jos Re­na­tos Še­re­ly­tės por­tre­tas. Grei­čiau – da­lis fil­muo­tos me­džia­gos, iš ku­rios po rim­tos at­ran­kos la­bai ne­daug tu­ri šan­sų lik­ti fil­me. „Sap­no siū­las“ ne­tu­ri aiš­kios dra­ma­tur­gi­nės struk­tū­ros, ki­no iš­raiš­kos prie­mo­nės itin skur­džios, fil­muo­ta me­džia­ga – mo­no­to­niš­ka ir ap­ra­ši­nė­jan­ti tik­ro­vę. Re­ži­sie­rė net ne­ban­do įvar­dy­ti ar ana­li­zuo­ti ko­kių nors pro­ble­mų, ža­din­ti aso­cia­ci­jų. Fil­mas su­si­de­da iš tri­jų il­ges­nių, bet mon­ta­žu iš­skai­dy­tų fil­muo­tos me­džia­gos at­kar­pų. Di­dži­ą­ją „Sap­no siū­lo“ da­lį su­da­ro pa­čios ra­šy­to­jos mo­no­lo­gas. Ga­li­ma nu­jaus­ti, kad ji at­sa­ki­nė­ja į fil­mo au­to­rės klau­si­mus. Ki­tas da­ly­kas, ar do­ku­men­ti­niam fil­mui pa­kan­ka pa­so­din­ti ra­šy­to­ją ži­di­nio ir žy­din­čios va­zo­ne gė­lės fo­ne (nors ga­na re­ak­cin­gais pa­si­sa­ky­mais apie šei­mą ir mo­ters vie­tą pa­si­žy­mė­ju­siai kū­rė­jai tie atri­bu­tai, ma­tyt, bū­ti­ni) ir leis­ti jai kal­bė­ti apie sa­ve? Šiuo at­ve­ju ne­la­bai, nes kal­bė­da­ma apie sa­ve Še­re­ly­tė ne­si­gi­li­na nei į sa­ve, nei į kū­ry­bos pa­slap­tis, nei at­sa­ko į klau­si­mą, ko­dėl ji ra­šo, kas jai svar­bu, tie­siog slys­ta pa­vir­šiu­mi (ma­čiau daug fil­mų apie ra­šy­to­jus, bet kad ku­ris nors iš jų rim­tai sa­ky­tų fra­zes, pa­na­šias į „ma­no kū­ry­ba pas­ku­ti­niais me­tais ta­po žais­min­ges­nė“, ne­te­ko gir­dė­ti) ar­ba pa­sa­ko­ja sa­vo biog­ra­fi­ją. Pa­sa­ko­ja sklan­džiai, gal net per­ne­lyg sklan­džiai, kar­tais pa­si­gro­žė­da­ma sa­vi­mi. Ži­no­ma, kuk­lu­mas šiais lai­kais ne­bė­ra do­ry­bė, ta­čiau ir šiek tiek cha­riz­mos sėk­min­gai ku­ria­mam įvaiz­džiui taip pat ne­pa­kenk­tų. Ra­šy­to­jos gy­ve­ni­me bū­ta skaus­min­gų da­ly­kų, nuo jų ir pra­si­de­da Še­re­ly­tės mo­no­lo­gas. Pa­sa­ko­ji­mas apie vai­kys­tes kla­jo­nes ir ma­mos mir­tį tik­rai ne­vien­pras­miš­kas, gal net šiur­pus, juo­lab kad, ma­tyt, ne vis­kas ir pa­sa­ky­ta, bet re­ži­sie­rė ne­pa­lie­ka erd­vės ap­mąs­ty­mams ir iš­kart nu­ve­da į ka­pi­nes, kur ra­šy­to­ja su šei­ma tvar­ko anks­ti mi­ru­sios ma­mos ka­pą. Lie­tu­viš­kos ka­pi­nės vi­sa­da dvel­kia idi­li­ja, že­mės il­ge­siu ir su­si­tai­ky­mu, bet tai jau ma­no in­ter­pre­ta­ci­ja.

Ant­ras fil­mo sluoks­nis yra Še­re­ly­tės ir jos šei­mos ap­si­lan­ky­mas pas gi­mi­nes kai­me. Spė­ju, kad se­no­ji mo­te­ris yra te­ta, kad ke­liuo­se kad­ruo­se pa­si­ro­do ra­šy­to­jos bro­lis ir tė­vas. Ek­ra­ne jie, ma­tyt, api­ben­drin­tai tu­ri sim­bo­li­zuo­ti kai­miš­kas kū­rė­jos šak­nis. Iš ma­ši­nos trau­kia­mos lauk­tu­vės, ra­šy­to­ja li­pa į me­dį, ro­do sa­vo kam­ba­rį, nu­kli­juo­tą iš se­nų žur­na­lo „Ki­nas“ nu­me­rių iš­kirp­to­mis žvaigž­džių fo­to­gra­fi­jo­mis, ren­ka­si vež­tis į Vil­nių vai­kys­tė­je skai­ty­tas kny­gas ir ve­da prie dar vie­no ka­po. Ja­me gu­li kaž­koks ko­mu­nis­tas, jo ka­pą Še­re­ly­tei te­ko pri­žiū­rė­ti vai­kys­tė­je, da­bar jis vi­sai už­žė­lęs. Žiū­rė­da­ma į tą ka­pą ra­šy­to­ja pri­si­me­na vie­ną sa­vo ro­ma­ną.

Tre­čio­ji fil­mo da­lis yra fil­muo­ta jos Vil­niaus na­muo­se bei kie­me. Ga­li­ma pa­ma­ty­ti my­li­mą šu­nį, vai­kus ir dar­bo kam­ba­rį, įkiš­ti gal­vą į mie­ga­mą­jį, iš­girs­ti ra­šy­to­jos ap­mąs­ty­mų apie šei­mą, vai­kus, vy­rą. Pas­ta­ra­sis tik ke­lis kar­tus šmėkš­te­li kad­re, nors iš pa­sa­ko­ji­mų ga­li­ma su­pras­ti, kad jis yra pir­ma­sis kū­ry­bos ver­tin­to­jas ir pa­ta­rė­jas. Žo­džiu, mums lei­džia­ma įsi­ti­kin­ti, kad ra­šy­to­ja nie­kur ne­bė­ga nuo bui­ties, at­virkš­čiai, sten­gia­si ją pa­da­ry­ti kuo jau­kes­nę. Jei fil­mo tiks­las – pa­ro­dy­ti, kad ra­šy­to­jos taip pat va­lo dul­kes, vis­kas ge­rai. Ta­čiau, kaip su­pra­tau, tiks­lai bu­vo daug am­bi­cin­ges­ni.

Štai čia ir iš­ky­la re­ži­sū­ros pro­ble­ma. Do­ku­men­ti­nio fil­mo-por­tre­to re­ži­sie­rius iš tik­ro­vės tu­ri at­rink­ti tai, kas ge­riau­siai api­bū­di­na fil­mo he­ro­jų, at­sklei­džia ar pa­aiš­ki­na jo kū­ry­bos ypa­tu­mus, gy­ve­na­mo­jo lai­ko pro­ble­mas... Ga­lė­čiau iš­var­dy­ti ir dau­giau po­žy­mių, bet, ma­nau, juos vi­si ži­no. Do­ku­men­ti­nio ki­no re­ži­sie­rius daž­nai pro­vo­kuo­ja sa­vo he­ro­jų (pri­si­min­ki­me kad ir kla­si­ką Hen­ri­ką Šab­le­vi­čių), ver­čia jį jaus­tis ne­pa­to­giai, bet tik tam, kad at­si­ver­tų tie­sa apie žmo­gų, kū­rė­ją, apie mus. Mar­cin­ke­vi­čiū­tė pa­si­ten­ki­na tuo, kad pri­ver­čia ra­šy­to­ją įlip­ti į vai­kys­tės me­dį. Vi­sa ki­ta tel­pa į pa­ra­di­nio, ofi­cia­laus, šiek tiek pa­re­tu­šuo­to me­ni­nin­ko por­tre­to ka­te­go­ri­ją. Žo­dis „fil­mas“ čia ne­la­bai tin­ka. Ta­čiau „Sap­no siū­lo“ au­to­riai ir he­ro­jė, re­gis, dėl to ne­jau­čia jo­kio dis­kom­for­to. Jį pa­jun­ta žiū­ro­vai. Ir kri­ti­kai, ku­rie pa­si­ža­dė­jo pa­ra­šy­ti apie „Sap­no siū­lą“. Be­je, pas­ta­rų­jų dis­kom­for­tą dar la­biau pa­gi­li­na be­vil­tiš­kas gar­so ta­ke­lis – po­pu­lia­rių me­lo­di­jų po­pu­ri, ly­din­ti be­veik kiek­vie­ną kad­rą. Tik ne­sa­ky­ki­te, kad tos dai­nos at­spin­di lai­ką, jos tie­siog įky­riai skam­ba pa­sa­ko­ji­mo fo­ne. Keis­ta ma­ty­ti to­kį mė­gė­jiš­ką dar­bą, nes Mar­cin­ke­vi­čiū­tė su­kū­rė ga­na pa­vy­ku­sį fil­mą apie Jur­gį Kun­či­ną ir ne­la­bai pa­vy­ku­sį apie re­ži­sie­rių Rai­mon­dą Va­ba­lą, tad pa­tir­ties lyg ir tu­rė­tų pa­kak­ti. Sa­ky­tum, blo­gą įta­ką da­ro mū­sų te­le­vi­zi­jos, taip pat daž­nai ro­dan­čios skam­biai fil­mais pa­va­din­tus „pus­fab­ri­ka­čius“, bet kaip ta­da va­din­ti per LTV2 ro­do­mus aukš­čiau­sios pra­bos Da­lios Ku­ta­vi­čie­nės ir Juo­zo Ja­vai­čio „Lai­ko por­tre­tus“, kaž­ko­dėl net ne­pre­ten­duo­jan­čius į fil­mo ran­gą?

Bi­jau, kad klau­si­mai: „Kas yra do­ku­men­ti­nis fil­mas?“, „Kas yra re­ži­sie­rius?“ jau pa­smerk­ti. Pro­fe­si­niai kri­te­ri­jai trau­kia­si lyg šag­re­nės oda. Ne­se­niai vie­nas jau­nuo­lis nuo­šir­džiai nu­ste­bo iš­gir­dęs, kad no­rint su­kur­ti do­ku­men­ti­nį fil­mą ne­už­ten­ka fik­suo­ti tai, kas vyks­ta prie­šais ka­me­ros ob­jek­ty­vą. Aš taip pat nu­ste­bau, gal net la­biau už jį, nes ma­niau, kad tai – vi­siems ži­no­ma ak­sio­ma.

Fil­mo pa­ža­das

Vai­kų ki­nas Lie­tu­vo­je nie­kad ne­bu­vo tik vai­kų ki­nas. So­viet­me­čiu ne vie­nas kū­rė­jas (Arū­nas Žeb­riū­nas, Al­gir­das Ara­mi­nas, Ro­mas Li­lei­kis...) sta­ty­da­vo fil­mus apie vai­kus no­rė­da­mi iš­veng­ti cen­zū­ros ir ide­o­lo­gi­nio už­si­an­ga­ža­vi­mo. Pa­sa­ko­da­mi apie vai­kų pa­sau­lį, jie ga­lė­jo iš­veng­ti ir va­di­na­mo­jo so­cia­lis­ti­nio re­a­liz­mo dog­mų, pa­si­ner­ti į fan­ta­zi­jos pa­sau­lį, to­bu­lin­ti po­eti­nio ki­no iš­raiš­kos prie­mo­nes. Vil­nius Žeb­riū­no fil­muo­se „Gra­žuo­lė“, „An­drius“ ar „Sek­lio Ka­lio nuo­ty­kiai“, Ro­mo Li­lei­kio fil­me „Aš esu“ – tai ma­giš­ka te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je ga­li vyk­ti pa­pras­ti ste­buk­lai ir kas­die­nės dra­mos. Ap­skri­tai vai­kys­tė lie­tu­viš­kuo­se fil­muo­se bu­vo ta­pu­si ta ma­giš­ka te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je vis­kas įma­no­ma ir įti­kė­ti­na. Kar­tu fil­mai lei­do re­ži­sie­riams ir pra­bil­ti apie svar­bius da­ly­kus – mei­lę, gro­žį, tie­są, mir­tį, apie slenks­tį, ski­rian­tį vai­kų ir su­au­gu­sių­jų pa­sau­lius. Slenks­tis daž­nai tuo­se fil­muo­se bu­vo ta­pa­ti­na­mas su me­lu, pri­si­tai­ky­mu, ru­ti­na. Sa­vo­tiš­ku tar­pi­nin­ku tarp su­au­gu­sių­jų ir vai­kų pa­sau­lio juo­se tap­da­vo keis­tuo­liai – di­de­li vai­kai, me­tę iš­šū­kį iš vir­šaus nu­sta­ty­tai tvar­kai, bet kar­tu ir at­sklei­džian­tys ma­žie­siems fil­mų he­ro­jams svar­bias tie­sas. Lie­tu­vių vai­kų fil­mų pa­sau­lis bu­vo gra­žus, kar­tais pa­ky­lė­tas, kar­tais ko­miš­kas (Al­gi­man­to Pui­pos „Elek­tro­ni­nė se­ne­lė“). Ta­čiau ja­me ne­sti­go ir tra­giz­mo. Ir pa­ky­lė­to, kai su­si­tin­ka­ma su mir­ti­mi (Žeb­riū­no „Pas­ku­ti­nis šū­vis“, R. Li­lei­kio „Aš esu“), ir sa­vęs, sa­vo ri­bų su­vo­ki­mo, ku­ris taip pat kar­tais tam­pa iš­ban­dy­mu (Žeb­riū­no „Pas­ku­ti­nė va­sa­ros die­na“, „Gra­žuo­lė“).

Iš­oriš­kai nau­jas Ine­sos Kur­klie­ty­tės fil­mas „Var­nų eže­ras“, ku­rio prem­je­ra įvy­ko šį tre­čia­die­nį, tu­ri su anks­tes­ne lie­tu­vių ki­no tra­di­ci­ja daug ben­dra. Nuo pat pir­mų­jų kad­rų žiū­ro­vai pa­nar­di­na­mi į in­ten­sy­vią, de­ta­lių pri­sod­rin­tą, bet kar­tu ir ga­na keis­tą veiks­mo erd­vę. Tai – sa­vo­tiš­kų lie­tu­viš­kų fa­ve­lų kvar­ta­las. Že­mi keis­tų for­mų ir iš keis­tų me­džia­gų su­ręs­ti na­mu­kai, siau­ros gat­ve­lės – ta­kai, ku­rio­mis keis­tu mo­pe­du va­ži­nė­ja­si du ber­niu­kai (vie­nas jų – už­riš­to­mis aki­mis), van­dens pom­pa, prie ku­rios tie­siog gat­vė­je žai­džia mer­gai­tės. Tai – pa­ri­bio te­ri­to­ri­ja. Ša­lia yra ka­ri­nis ae­ro­dro­mas, už­akęs, pa­ma­žu pel­ke virs­tan­tis eže­ras ir nie­kie­no te­ri­to­ri­ja, ku­rią fil­mo per­so­na­žai – ke­tu­ri ber­niu­kai – lai­ko sa­va. Nie­kie­no že­mė, ma­tyt, ka­dai­se bu­vo grės­min­ga: su­griau­tos be­to­no kon­struk­ci­jos, dau­gy­bė šiukš­lių, po­že­mi­niai tu­ne­liai šiek tiek pri­me­na An­dre­jaus Tar­kov­skio „Stal­ke­rį“. Tai – ber­niu­kų žai­di­mų vie­ta, ir ji ge­riau­siai at­spin­di jų vi­dų. Ber­niu­kai pri­me­na anks­tes­nių fil­mų he­ro­jus la­biau iš­oriš­kai, pir­miau­sia į tra­di­ci­ją ape­liuo­ja jų iš­raiš­kin­gi, net šiek tiek bo­he­miš­ki dra­bu­žiai ir šu­kuo­se­nos. Bet šie ber­niu­kai ne­pa­sa­ko­ja vie­ni ki­tiems is­to­ri­jų, ne­fan­ta­zuo­ja, kaip tai da­ry­da­vo anks­tes­nių fil­mų per­so­na­žai. Jie pra­var­džiuo­ja­si, mu­ša­si, ty­čio­ja­si vie­ni iš ki­tų. Re­gis, jie su­si­vie­ni­ja tik ta­da, kai rei­kia kaž­ką su­dau­žy­ti, su­nai­kin­ti, su­griau­ti. Vie­na žen­kliau­sių fil­mo sce­nų, kai ber­niu­kai dau­žo be­to­no lui­tus: iš vi­sų jė­gų tren­kia juos į že­mę, tar­da­mi mies­tų ir ša­lių pa­va­di­ni­mus. Dar at­krei­piau dė­me­sį, kad jie ne­kal­ba riš­liais sa­ki­niais. Gal toks bu­vo re­ži­sie­rės su­ma­ny­mas? Tie­sa, ke­lis kar­tus fil­me jie iš­ta­ria tar­si ko­kią prie­sai­ką: „Pa­sau­lis yra jėga“, bet tas ri­tu­a­las ne­tu­ri nie­ko ben­dra su jų veiks­mais. Ber­niu­kų prie­šu tam­pa jų te­ri­to­ri­jo­je pa­si­ro­dęs val­ka­ta (Va­len­ti­nas Ma­sals­kis) su var­niu­ku. Vai­kai me­ta į jo ur­vą dū­mi­nę „šaš­kę“, at­ima jo pal­tą, ku­rio vi­di­nė pu­sė ap­siū­ta dau­gy­be fo­to­gra­fi­jų, ir pa­si­mė­gau­da­mi nai­ki­na jas, vakare jie dau­žo val­ka­tos užuo­vė­jos lan­gus... Ta­da įvyks­ta vie­nin­te­lė (bet smar­kiai „pri­temp­ta“) fil­mo kul­mi­na­ci­ja: ber­niu­kui Do­mi­ny­kui pa­si­da­ro gai­la val­ka­tos, jis ap­si­ver­kia ir at­si­pra­šo, o val­ka­ta nu­spren­džia pa­lik­ti ne­sve­tin­gą nie­kie­no že­mę ir vyk­ti Pa­ry­žiun. Su juo iš­si­skir­si­me prie ae­ro­dro­mo var­tų.

Ae­ro­dro­mas, ku­ria­me tū­pia į me­ta­li­nius paukš­čius pa­na­šūs lėk­tu­vai ir pir­myn at­gal žings­niuo­ja ener­gin­gas be­si­plaiks­tan­čiais il­gais plau­kais Tau­ro Či­žo La­kū­nas, ma­nau, bu­vo su­ma­ny­tas kaip sva­jo­nių erd­vė, nie­kie­no že­mės ir na­mų te­ri­to­ri­jos an­ti­te­zė. Ta­čiau kar­tą ten pa­te­kę vai­kai (su­dūž­ta pa­mėk­liš­ka Do­mi­ny­ko skrai­dyk­lė, ir la­kū­nas at­si­ve­ža vi­sus į tvo­ra ap­sup­tą te­ri­to­ri­ją) tik pa­si­šlais­to po lėk­tu­vą: vie­nas pa­su­ka­lio­ja vai­rą ir pa­aik­čio­ja, kiek čia daug prie­tai­sų, ki­tas – pa­šo­ki­nė­ja. Vos pa­ste­bė­ję val­ka­tą, pa­si­ė­mu­sį vie­no jų dvi­ra­tį, jie iš­kart bė­ga jam iš pas­kos. Tuš­čiai la­kū­nas už­si­de­gęs brai­žo tik­ros, nes ga­lin­čios skris­ti, skrai­dyk­lės brė­ži­nį – jo jau nie­kas ne­klau­so. Vai­kai jau to­li.

„Var­nų eže­ras“ ap­ver­čia se­ną tra­di­ci­ją aukš­tyn ko­jom: ma­giš­ka te­ri­to­ri­ja re­du­kuo­ta iki šiukš­lė­mis ap­vers­tos nie­kie­no že­mės, keis­tuo­lis, at­ve­ri­ąs vai­kams su­au­gu­sių­jų pa­sau­lio pa­slap­tis, – iki nuo­lat „plast­ma­siu­kus“ keiks­no­jan­čio ne­visp­ro­čio val­ka­tos, o sva­jo­nė pa­si­ro­do ne to­kia ir rei­ka­lin­ga. Bū­tų įdo­mu pa­ma­ty­ti re­ži­sie­rės po­žiū­rį, ras­ti fil­me jos tie­sio­gi­nių ar­ba ne­tie­sio­gi­nių ap­mąs­ty­mų. Ta­čiau ke­tu­rių ber­niu­kų nuo­ty­kis sap­nuo­se ir tik­ro­vė­je ne­įvyks­ta. Ma­nau, kad pir­miau­sia dėl to rei­kė­tų kal­tin­ti fil­mo dra­ma­tur­gi­ją. Tiks­liau, jos ne­bu­vi­mą. Nė­ra aiš­kaus siu­že­to, nė­ra kon­flik­to, nė­ra mo­ty­vuo­tų per­so­na­žų veiks­mų, to­dėl va­lan­dos truk­mės fil­mas at­ro­do daug il­ges­nis, nei yra iš tik­rų­jų. Fil­mo įžan­go­je iš da­lies ban­do­ma pa­aiš­kin­ti tik ber­niu­ko Do­mi­ny­ko el­ge­sį: vie­ni­ša jo mo­ti­na (Ri­man­tė Kri­la­vi­čiū­tė) yra tik­ra pa­sa­kų žie­žu­la, nuo ku­rios bėgs kiek­vie­nas. Ki­tų vai­kų el­ge­sys ne­mo­ty­vuo­ja­mas nie­kuo, pa­vyz­džiui, ko­dėl vie­nas ber­niu­kų iš pra­džių yra vi­są­laik už­riš­to­mis aki­mis. Fil­mas ju­da nuo vie­nos sce­nos, kur vai­kai kaž­ką griau­na, bė­gio­ja, va­ži­nė­ja­si, mu­ša­si ar ste­bi gam­tą bei lėk­tu­vus ir gar­siai, smar­kiai mai­vy­da­mie­si ta­ria pa­vie­nius (ma­tyt, jiems obs­ce­niš­kai skam­ban­čius) žo­džius ar pan., iki ki­tos, kur taip pat, tar­ki­me, kaž­kas vyks­ta. Ta­čiau tos sce­nos ne tik vi­siš­kai ne­ru­tu­lio­ja gal kar­tais ir nu­ma­no­mo siu­že­to, bet ir ne­at­sklei­džia vai­kų vi­daus, jų bai­mių ir troš­ki­mų, ne­gi­li­na nu­ma­no­mo kon­flik­to tarp ber­niu­kų ir val­ka­tos. Įta­riu, kad fil­mo kon­flik­tas tu­rė­jo bū­ti tra­di­ciš­kes­nis – tarp ber­niu­kų tik­ro­vės ir jų sva­jo­nių, bet pa­aiš­kė­jo, kad jo­kių sva­jo­nių nė­ra. Tų at­ski­rų sce­nų vie­no­du­mą ban­do­ma ni­ve­liuo­ti įtai­giais pei­za­žais, pui­kiai va­ri­juo­ja­mu kad­ro ap­švie­ti­mu, tie­siog gra­žiais, kar­tais net at­vi­rai po­etiš­kais kad­rais, kaip kad tas, kur ber­niu­kai ne­ša lau­ki­nių žo­lių pri­au­gu­sio eže­ro kran­tais iš val­ka­tos at­im­tą pal­tą tar­si ka­liau­sę. Ope­ra­to­rius Dmit­ri­jus Gri­ba­no­vas nu­si­pel­no pa­čių ge­riau­sių žo­džių, nes jis už­pil­do fil­mo tuš­tu­mas po­etiš­ko­mis pras­mė­mis. Tik jų ne­už­ten­ka. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad fil­mas vai­kams ir apie vai­kus, net su di­džiau­sio­mis iš­ly­go­mis kū­rė­jo ta­len­to ori­gi­na­lu­mui, vis dėl­to tu­rė­tų pa­sa­ko­ti riš­lią is­to­ri­ją su įti­ki­na­ma pa­bai­ga. Ant­raip jis liks tik bū­si­mo fil­mo pa­ža­das.

Ži­vi­lė Pi­pi­ny­tė