Taš­kas ir kam­ba­rys

Li­da Du­baus­kie­nė. „Kolona“. 2005–2006 m.

Ste­bė­da­ma Li­dos Du­baus­kie­nės per­so­na­li­nę pa­ro­dą „• ir kam­ba­rys“, dar te­be­vyks­tan­čią ga­le­ri­jo­je „Kai­rė–de­ši­nė“, veik ne­abe­jo­ju, kad ji ta­po įsi­min­ti­nu įvy­kiu ne tik man. Vi­si Li­dos me­ni­niai pri­sis­ta­ty­mai yra įsi­min­ti­ni. Pernai jos dar­bai ste­bi­no di­džio­sio­se ŠMC sa­lė­se lie­tu­vių skulp­tū­ros ir gra­fi­kos pa­ro­do­je. „• ir kam­ba­rys“ – pas­ta­rai­siais me­tais Li­dos su­kur­tų es­tam­pų se­ri­ja – pa­trau­kia dė­me­sį dėl ke­lių prie­žas­čių.

Ga­le­ri­jo­je ro­do­ma Du­baus­kie­nės kū­ry­ba – ne­siu­že­tiš­ka, prie­šin­gai nei jos ar­ti­mų ko­le­gių E. Kuc­kai­tės ar L. Šal­čiū­tės. Tai for­muo­ja spe­ci­fi­nį kū­ri­nių „skai­ty­mo“ ir ty­ri­nė­ji­mo prin­ci­pą, ne­pri­klau­san­tį nuo dai­lė­je tra­di­ciš­kai (te­be)po­pu­lia­rių kon­teks­tų (kul­tū­ri­nio, po­li­ti­nio, so­cia­li­nio, etc.). Li­da ne­kves­tio­nuo­ja, ne­ty­ri­nė­ja, ne­ak­tu­a­li­zuo­ja, ne­mo­ra­li­zuo­ja ir ne­te­ma­ti­zuo­ja. Ty­ri­nė­da­ma at­ski­rus eks­po­zi­ci­jos „ga­ba­lus“, re­giu sub­ti­lius, meist­riš­kai at­lik­tus vaiz­dus, iš ku­rių ne­sklin­da nei mo­ra­lė, nei „sti­liaus pa­ieš­kos“, nei ki­ti pa­na­na­šūs, Li­dos dar­bams net ne­rei­ka­lin­gi da­ly­kai.

Ta­čiau me­ni­nin­kės pa­ro­dai duo­ta te­ma ga­lu­ti­nai ne­nu­trau­kia tra­paus kon­kre­ty­bės siū­lo. Erd­vė­je („kam­ba­ry­je“) ju­dąs ob­jek­tas („taš­kas“) – tai, kas vi­so la­bo mes­te­li san­tū­rią užuo­mi­ną, bet ne­įsprau­džia žiū­ro­vo į aiš­kiai ar­ti­ku­liuo­ja­mos pro­ble­mos kam­pą. Pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas vei­kiau virs­ta lais­vai in­ter­pre­tuo­ja­ma, griež­tų ri­bo­žen­klių ne­nu­brė­žian­čia po­te­me. Svar­biau­sia pa­ro­dos „• ir kam­ba­rys“ pa­veiks­lais per­tei­kia­ma ži­nia yra pa­ti gra­fi­ka su jai bū­din­gais tech­no­lo­gi­niais niu­an­sais, rei­ka­lau­jan­čiais ir pro­fe­sio­na­lu­mo, ir pa­tir­ties, ir kruopš­tu­mo, ir ta­len­to, ir su­ge­bė­ji­mo ta­len­tą nu­kreip­ti tei­sin­ga kryp­ti­mi. Tur­būt ir ne­ži­nan­čiam gra­fi­kos tech­ni­nių sub­ti­lu­mų aki­vaiz­dus me­džia­gos po­jū­tis, to­bu­las kla­si­ki­nių gra­fi­kos tech­ni­kų val­dy­mas.

Li­dos dar­bai vie­nu me­tu ba­lan­suo­ja ties vie­šu­mo ir pri­va­tu­mo, at­vi­ru­mo ir ka­me­riš­ku­mo ri­ba. Dėl to grei­čiau­siai „kal­tas“ dvi­da­lis eks­po­zi­ci­jos kon­tars­tas. Ta­čiau tai ne­truk­do in­ten­sy­viai dar­bų ko­mu­ni­ka­ci­jai su žiū­ro­vu. Itin as­me­niš­ki, sai­kin­gai mis­ti­fi­kuo­ti juo­di es­tam­pų kvad­ra­tai ak­ty­viai vei­kia sa­vo bu­vi­mu, spe­ci­fi­niu iš(si)dės­ty­mu sie­nų plokš­tu­mo­se. Ki­to­kie gre­ti­mo­je sa­lė­je ka­ban­tys di­de­lio for­ma­to dar­bai (per­nai ro­dy­ti pa­ro­do­je „Erd­vė, plokš­tu­ma, kū­nas“), pa­jė­gūs drą­siai pre­ten­duo­ti į aukš­čiau­sio ly­gio gra­fi­kos me­no pa­ro­das, ku­rios au­to­rei iš tie­sų nė­ra di­džiau­sia sie­kia­my­bė.

Šiek tiek ži­nant Li­dos kū­ry­bą, ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad nau­ja, ypač po ne­trum­po lai­ko tar­po su­reng­ta, per­so­na­li­nė pa­ro­da nė­ra są­ly­ga pa­ro­dy­ti ką nors ra­di­ka­liai ki­to­kio nei anks­tes­nė gra­fi­ka. Li­da iš­ti­ki­ma nuo­sek­laus ir tiks­lin­go dar­bo su­for­mu­luo­tai, meist­riš­kai įval­dy­tai sa­vo me­ni­nei sis­te­mai.

Vi­sa eks­po­zi­ci­ja su­da­ro sklan­džios kal­bos įspū­dį. Ne­pai­sant skir­tin­gų pa­veiks­lų dy­džių, tech­ni­kos ar la­biau­siai į akis krin­tan­čio kon­tras­to tarp dvie­jo­se ga­le­ri­jos sa­lė­se esan­čių skir­tin­gų dar­bų se­ri­jų, eks­po­zi­ci­ja at­vi­rai by­lo­ja apie ge­rą erd­vės pa­jau­ti­mą, ge­bė­ji­mą ją val­dy­ti. Ryš­kė­ja mo­kė­ji­mas iš at­ski­rų kū­ri­nių su­kur­ti tai, kas for­muo­ja ben­drą, itin pa­vei­kią pa­ro­dos nuo­tai­ką.