Vis­kas tuš­ty­bė

Ge­gu­žės 18 d. tarp­tau­ti­nio te­at­ro fes­ti­va­lio „Nau­jo­sios dra­mos ak­ci­ja ’07“ ati­da­ry­me Na­cio­na­li­nia­me dra­mos te­at­re bus pa­ro­dy­tas gar­sios bel­gų te­at­ro gru­pės „Ne­ed­com­pa­ny“ spek­tak­lis „Vis­kas tuš­ty­bė“, su­kur­tas pa­gal vo­kie­čių ra­šy­to­jos Clai­re Goll (Cla­ra Aich­mann) me­mu­a­rus. Jų au­to­rę įkū­ni­ja „Ne­ed­com­pa­ny“ žvaigž­dė ir vie­na iš­ki­liau­sių šiuo­lai­ki­nių fla­man­dų te­at­ro ak­to­rių Vi­via­ne De Mu­ynck. Pa­tei­kia­me ištrau­kų iš spek­tak­lio teks­to.

Ne­be­tu­riu jo­kių iliu­zi­jų. Ne­be­pai­nio­ju li­te­ra­tū­ri­nių ver­ty­bių su žmo­giš­ko­mis, ga­liu šal­tu žvilgs­niu ap­rėp­ti sa­vo epo­chą ir vi­sus pa­žįs­ta­mus. Vi­sus vy­rus, vi­sus ge­ni­jus, ku­riuos pa­ži­no­jau: Jo­y­ce’ą, Mal­raux, Eins­tei­ną, Hen­ry Mil­le­rį, Pi­cas­so, Cha­gal­lą, Ma­ja­kov­skį, Rai­ne­rį Ma­ria Ril­ke, Hen­ry de Mon­her­la­ną, Coc­te­au, Da­li, Jun­gą, Ar­taud, Leh­mbruc­ką, Bran­cu­si... Vie­nus my­lė­jau, ki­ti man at­ro­dė ne­pa­ken­čia­mi, kai ku­riems li­kau vi­siš­kai abe­jin­ga. Man jie at­ro­dė šal­ti, fa­na­tiš­ki, už­da­ri. Im­kim Ja­me­są Jo­y­ce’ą. Vi­siš­kai už­si­sklen­dęs. Vien žie­vė be sy­vų, be ši­lu­mos, kaip džio­vin­tas vai­sius. Žmo­giš­ku po­žiū­riu – ap­gai­lė­ti­na kū­ri­ni­jos ne­sėk­mė, ne­svar­bu, kad vie­nas di­džiau­sių li­te­ra­tū­ros ge­ni­jų. Ne­ken­čiau jo, nors ir ma­žiau ne­gu mo­ti­nos. Ne­ken­čiu jos ne­pai­sant to, kad iš­gy­ve­no siau­bin­gą ago­ni­ją kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je.

Vis dar gir­džiu ją šau­kiant: „Tu ko­mi­kė, is­te­ri­kė! Nu­plak­siu ta­ve dil­gė­lėm, nu­rau­siu au­sis, pa­ka­bin­siu už plau­kų, už­da­ry­siu į san­dė­liu­ką, tin­gi­nio pan­ti, ma­ža me­la­ge, va­gi­le, šni­pe...“ Iki pat ves­tu­vių die­nos ken­tė­jau jos kan­ki­ni­mus ir ti­ro­ni­ją. Dėl to ne­ta­pau švel­ni.

Ne­no­riu nie­ko gra­žin­ti nei pro­vo­kuo­ti. No­riu pa­pa­sa­ko­ti sa­vo pa­tir­tį, tai, kuo esu tik­ra. Bet nuo sa­vęs ir nuo lai­ko ne­pa­bėg­si. Prieš tris­de­šimt me­tų į sa­vo raš­tus įlie­da­vau dau­giau aist­ros, prieš pen­kias­de­šimt – dau­giau vil­ties ar nai­vu­mo. Šian­dien ži­nau, kad nei iš žmo­gaus, nei iš jo is­to­ri­jos nė­ra ko ti­kė­tis. Ta­čiau am­žius anaip­tol ne­nu­švie­čia gy­ve­ni­mo epi­zo­dų, prie­šin­gai – dar la­biau juos per­krau­na. Aš­tuo­nias­de­šimt pen­ke­rių jau žvel­gi į gy­ve­ni­mą pro abu žiū­ro­no ga­lus. Su­tin­ki žmo­gų, jis tam­pa drau­gu ar mei­lu­žiu, o po ke­le­rių me­tų su­si­pa­žįs­ti su jo sū­nu­mi – jis ga­lė­tų bū­ti tė­vas to, ku­rį pa­ži­no­jai.

Kaip mo­te­ris, vi­sai ne­tu­riu ak­to­rės ga­bu­mų, per­ga­lių pa­sie­kiau tik at­si­tik­ti­nai. Vy­rai vi­sa­da pul­da­vo man po ko­jom, nors jo­kių stra­te­gi­jų ne­nau­do­jau. Iš­gy­ve­nau dau­gy­bę nuo­ty­kių, dau­gy­bę san­ty­kių, ta­čiau pir­mą­jį or­gaz­mą pa­ty­riau sep­ty­nias­de­šimt še­še­rių. Rei­kė­jo su­lauk­ti to­kio am­žiaus, kad dvi­de­šimt­me­tis jau­nuo­lis pa­ro­dy­tų man, jog mo­te­ris ga­li my­lė­tis ne tik pa­klūs­tan­čio pa­ti­nui gy­vū­no po­za. Ne­si­skun­džiu. Nie­kas, net aš pa­ti, ne­ga­li su­pras­ti vi­sų ma­no džiaugs­mų nei skaus­mų. Iš­gy­ven­tų aki­mir­kų tu­ri­nys pa­ma­žu pa­si­kei­tė. Jas už­den­gė nau­ja pras­mė, ku­rią su­vo­kiu da­bar. To­kia ma­no tie­sa. Ne­no­riu ap­si­mes­ti, kad man ne aš­tuo­nias­de­šimt pen­ke­ri. Ne­no­rė­čiau dar kar­tą nu­gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ir jau už nie­ką pa­sau­ly­je ne­no­rė­čiau vėl bū­ti vai­kas.

Be­prot­na­my­je, ku­rį va­di­nau „sa­vo na­mais“, vis­kas bu­vo pre­ten­zin­gai bjau­ru. Ma­no kam­ba­ry­je ant nuo­sta­bių ki­li­mų iš­ri­kiuo­ti bran­giau­si bal­dai. Pui­ki tri­aukš­tė kok­li­nė kros­nis bu­vo tik puoš­me­na. Ne­ga­lė­jau jos už­kur­ti, ne­tu­rė­jau tei­sės sė­dė­ti ant kė­džių nei nau­do­tis praus­tu­ve. Kai vie­šė­da­vo mo­ti­nos se­se­rys, jos kiek­vie­ną kar­tą at­ei­da­vo pa­si­gė­rė­ti pra­ban­ga, ku­rio­je gy­ve­nau. At­ver­da­vo spin­tą ir šūk­čio­jo, ža­vė­jo­si ma­no dra­bu­žiais. Vi­si kos­tiu­mai, vi­si dra­bu­žiai – ant pa­ka­bų, su­ka­bin­tų per vie­no­dą at­stu­mą: de­šimt cen­ti­met­rų, nei dau­giau, nei ma­žiau. Vis­kas su­tvar­ky­ta, lo­giš­ka, ne­pri­ekaiš­tin­ga. Draus­mė ir auk­lė­ji­mas – vo­kiš­ki. Vai­kai, tar­nai, me­ni­nin­kai – vi­si blo­gi, suk­čiai, tin­gi­niai. Tė­vų ir darb­da­vių pa­rei­ga – juos tai­sy­ti, plak­ti ar­ba ma­rin­ti ba­du. Taip jie mo­ko­mi tap­ti ge­res­ni. Be­je, ma­no mo­ti­na tu­rė­jo vi­są bo­ta­gų, laz­dų bei pin­tų bo­ta­gė­lių ko­lek­ci­ją ir il­gai rink­da­vo­si in­stru­men­tą. Po to skam­bė­da­vo kal­ba, liaup­si­nan­ti įran­kį, ku­riuo mo­suo­da­vo man prieš no­sį: „Štai bo­ta­gas, ku­rio gi­jos plo­nos ir tvir­tai su­pin­tos. Jo smū­gių ne­iš­vengs nė vie­nas ta­vo odos mi­li­met­ras. O gal šis bo­ta­gė­lis... Kar­klo vy­te­lė per vi­du­rį su­stip­ri­na smū­gius, jie ge­riau kim­ba...“

Vis dar jau­čiu gė­din­gą bo­ta­go su­kel­to or­gaz­mo ma­lo­nu­mą. Jau­čiu jos ant­au­sius, su­duo­tus at­ga­lia žie­duo­ta ran­ka ir le­di­nį mui­li­ną van­de­nį, ku­riuo vers­da­vo praus­tis, kai man bū­da­vo mė­ne­si­nės. Kar­tą, kai ji vėl no­rė­jo už­si­pul­ti, įsi­ki­šo ma­no bro­lis. Ji iš­kart ėmė šauk­ti, su­bū­rė mo­čiu­tės va­do­vau­ja­mą šei­mos ta­ry­bą. Tė­vui ne­pa­vy­ko įterp­ti nei žo­džio. „Sū­nus gra­si­na ta­vo žmo­nai pei­liu, o tu jį tei­si­ni?“ Varg­šas bro­lis bu­vo pa­skelb­tas nu­si­kal­tė­liu, nu­plak­tas, jam ne­duo­ta val­gy­ti ir pa­gra­sin­ta pa­tai­sos na­mais. Po tri­jų die­nų jo kan­try­bė trū­ko. Jis pa­bė­go, pa­čia­me skur­džiau­sia­me kvar­ta­le iš­si­nuo­mo­jo kam­ba­rį ir at­su­ko du­jas. Ki­tą die­ną jį ra­do ne­gy­vą. Jam bu­vo še­šio­li­ka. Mo­ti­na ne­pa­ro­dė jo­kio su­si­jau­di­ni­mo, ne­bent dėl są­skai­tos už du­jas. Ne­pai­sant vis­ko, ji bu­vo la­bai gra­ži, ir man yra te­kę ją my­lė­ti. Ji pa­ver­tė ma­ne ypač jaut­ria. Nuo ma­žų die­nų vos pa­si­jun­tu lai­min­ga, iš­si­gąs­tu, kad bū­siu nu­baus­ta. Net sap­nuo­se.

Šie siau­bin­gi da­ly­kai iš­si­sklai­dė. Na­mus, ku­riuo­se gy­ve­nau, su­grio­vė bom­bos, nie­ko iš jų ne­be­li­ko. Se­nu­tė, ku­ria vir­to ma­no mo­ti­na, at­si­dū­rė kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je ir pa­te­ko į du­jų ka­me­rą. Lai­mei, už tai jai ne­bu­vo pa­teik­ta są­skai­ta. Be­je, ji jau bu­vo pa­ty­ru­si žai­bo smū­gį – ta­da, kai su­ži­no­jo, kad duk­tė tu­ri kū­ną ir ly­tį. Pa­ti to dar be­veik ne­su­vo­kiau: kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau į ma­ne at­si­ki­šu­sią vy­ro var­pą, ne­su­pra­tau, kas de­da­si. „Ar tau skau­da? – pa­klau­siau. – Ką tu­riu da­ry­ti?“ Ne­il­gai tru­kus pa­ju­tau, kad vė­luo­ja mė­ne­si­nės, o dar po ku­rio lai­ko ėmė py­kin­ti. Bu­vau nėš­čia. Taip, aš tu­riu duk­rą.

At­ėjo lai­kas vis­ką pa­lik­ti – vy­rą, sa­vo die­no­raš­tį, vai­ką, mei­lu­žį. Man bu­vo dvi­de­šimt tre­ji, pir­mą kar­tą pa­si­ju­tau lais­va. Jei tą­dien ne­bū­čiau įsė­du­si trau­ki­nin į Ciu­ri­chą, ne­bū­čiau su­ti­ku­si vi­sų žmo­nių, ku­rie at­ve­dė pas Yva­ną Gol­lį. Ne­nu­jau­čiau, kad grei­tai ma­no gy­ve­ni­mas pa­si­keis. Jo „Re­qui­em Eu­ro­pos mi­ru­siems“: per­skai­čiu­si iš­kart su­pra­tau, kad su­si­dū­riau su ge­ni­jum. Te­be­ma­tau jau­ną vy­rą karš­čiuo­jan­čio­mis aki­mis, ku­ris vie­ną die­ną įpuo­la į ma­no kam­ba­rį, puo­la ant ke­lių ir su­šun­ka: „Jūs – ma­no li­ki­mas!“. Ta­da pa­gal­vo­jau: „Bet jūs – ne ma­no“. Bu­vo ap­si­ren­gęs kaip vė­liau reng­sis Ber­tol­das Brech­tas: ka­riš­ku švar­ku ir ke­pu­re su sna­pe­liu, – at­ro­dė taip, lyg jo de­rė­tų veng­ti. Ža­vė­jau­si, bet jo įkarš­tis ma­ne bau­gi­no. Na­muo­se už­si­ra­kin­da­vau, nes po sau­lė­ly­džio ap­siaus­da­vo ma­no bu­tą ir kai­šio­da­vo po du­ri­mis la­pe­lius, iš­mar­gin­tus aud­rin­go­mis ei­lė­mis. Vi­sa­da my­lė­jau Pran­cū­zi­ją ir jos po­etus.

Žvaigž­de tam­pa­ma to ne­pa­ste­bint. Esi jau­nas, pra­de­di ra­šy­ti, ta­vo kū­ri­nius iš­spaus­di­na. Ne­gal­vo­ji, kad skai­tys ir stip­rūs, ir sil­pni, naš­lės, naš­lai­čiai ar pa­mi­šė­liai. Įsi­vaiz­duo­ji ide­a­lius skai­ty­to­jus – drau­gus, pa­žįs­ta­mus. No­rė­jau pa­tik­ti Yva­nui. Kai pa­ma­čiau ant kios­kų iš­kli­juo­tus pla­ka­tus, di­de­lė­mis rai­dė­mis anon­suo­jan­čius ma­no straips­nį, bu­vau su­ža­vė­ta, ju­tau pil­nat­vę. Ja­me pa­si­sa­kiau prieš ka­rą, vo­kie­čių bar­ba­riš­ku­mą. Nė min­tis ne­ki­lo, kad ma­ne pri­skirs prie agi­ta­to­rių ir bol­še­vi­kų. Rū­pė­jo tik ma­lo­niai pa­ku­ten­ta sa­vi­mei­lė. Bu­vau jau­na. No­rė­jom kąs­ti gy­ve­ni­mą kaip obuo­lį...

Kai Gol­lis jau sir­go, ku­rį lai­ką ap­si­sto­jo­me var­ga­na­me vieš­bu­ty­je, ap­šil­do­ma­me pro grin­dy­se pra­muš­tą sky­lę. Kva­pą gniau­žian­čio gro­žio gam­to­vaiz­dis, ban­gų iš­skob­ta uo­la, jos krin­ta at­gal į jū­rą švy­tin­čių bran­gak­me­nių kas­ka­do­mis. O šal­tis! Prieš du­ris – snie­go sie­na. Pra­muš­ta. Vi­sa tai bu­vo Ka­na­do­je. Ten Yva­ną ap­sė­do ra­šy­mo karš­ti­nė. Bu­vom vi­sai ša­lia Ame­ri­kos, o per­si­kė­lę tar­si į vi­du­ram­žius. Ten gy­ve­no žve­jų gen­tis, iš­nau­do­ja­ma dva­si­nin­ki­jos ir di­džių­jų Ame­ri­kos įmo­nių, ku­rios su­pirk­da­vo žu­vį už ke­lis gra­šius. Už de­šimt cen­tų Yva­nas nu­pirk­da­vo vi­są men­kę, ke­pi­mui iš­pjau­da­vo tik ke­pe­nis, o vi­sa ki­ta iš­mes­da­vo. Žie­mą žmo­nės ba­da­vo, nes val­tys ne­ga­lė­jo iš­plauk­ti į už­ša­lu­sią jū­rą. Ta­čiau kai pa­skli­do ži­nia apie Gol­lio li­gą, vi­sos kai­mo mo­te­rys at­neš­da­vo man tai mor­ką, tai svo­gū­ną ar po­rą, kad iš­vir­čiau jam dar­žo­vių sul­ti­nio. Ten su­si­pa­ži­nau su mo­te­ri­mi, pa­lei­du­sia į pa­sau­lį dvi­de­šimt ke­tu­ris vai­kus. „Try­li­ka – ka­pi­nė­se, – pa­sa­kė ji. – Bu­vo džio­vi­nin­kai.“

Vie­ną die­ną į pa­plū­di­mį ban­gos iš­me­tė ryk­lį. Vi­sas kai­mas, net mo­te­rys ir vai­kai, puo­lė prie jū­ros, ne­ši­ni kas­tu­vais, že­ber­klais, ša­kė­mis. Vy­ras pri­siar­ti­na prie gy­vū­no ir įsprau­džia į nas­rus mal­ką. Ryk­lys iš­ver­čia akis kaip par­šas. Trys ei­lės jo dan­tų traš­ki­na me­džio žie­vę, į ša­lis žy­ra pju­ve­nos. Ne­jau­kio­je ty­lo­je žve­jai ryk­lį spar­do, akė­ja ša­kė­mis. Pa­bai­sa ne­no­ri mir­ti. Rei­kia jį pa­skers­ti. Ta­da žve­jai iš­plė­šia jo šir­dį, su­ka­po­ja ir svie­džia ga­ba­lė­lius vai­kams, o šie šauk­da­mi, spieg­da­mi try­pia kru­vi­nas drais­ka­nas. Tas re­gi­nys tik­riau­siai ne­su­pran­ta­mas, ne­pa­tei­si­na­mas – skir­tas tam, kad žmo­gus be jo­kio pa­aiš­ki­ni­mo ga­lų ga­le su­si­dur­tų akis į akį su sa­vim. Tarp žiū­ro­vų ir re­gi­nio – pra­ra­ja: tai bu­vo vien šūks­niai, gar­ga­lia­vi­mas, ono­ma­to­pė­jos, mur­me­sys, ges­tai – pa­na­šu į skan­da­lą su­kė­lu­sius va­ka­rė­lius Vol­te­ro ka­ba­re­te. Kaip Hu­go Ba­lo fo­ne­ti­nių ei­lių re­či­ta­liai: pa­vo­jaus si­re­na, skel­bian­ti, kad in­te­lek­tas skęs­ta.

„Kad pa­kęs­tum gy­ve­ni­mą, o juo la­biau – ma­no laik­me­tį, rei­ka­lin­ga iro­ni­ja.“

Su­dė­tin­ga at­skir­ti, kas fu­tu­ris­tai, kas eks­pre­sio­nis­tai, brui­tis­tai, kri­is­tai, vo­je­lis­tai, pri­mi­ty­vis­tai, vi­ta­lis­tai, muv­men­tis­tai, ko­lia­žis­tai... Me­ni­nin­kai ne­bu­vo me­no ga­min­to­jai. Res­to­ra­nuo­se jie pie­šė ant stal­tie­sių, o kai nu­kraus­ty­da­vo sta­lą, jie ne­bėg­da­vo įrė­min­ti sa­vo es­ki­zų. Mes bu­vom de­biu­tan­tai. Mū­sų po­zi­ci­jos ir pro­vo­ka­ci­jos pa­na­šios į po­el­gį ber­niu­ko, ku­ris me­ta ak­me­nį į jam ne­gra­žų fa­sa­dą. Žo­dis „da­da“? Tai tik šūks­nis. Pa­pras­čiau­sia prie alaus bo­ka­lo iš­sa­ky­ta vil­tis, šūks­nis, mai­vy­ma­sis vė­liau ta­po pras­mė­mis per­krau­ta de­kla­ra­ci­ja. Kai Je­a­nas-Han­sas Ar­pas sa­kė: „Aš esu Da­da“, tai reiš­kė: „Man nu­si­spjaut“ ar­ba „Pa­li­kit ma­ne ra­my­bė­je, ne­no­riu aiš­kin­tis“. Šian­dien žmo­nės go­džiai ko­lek­cio­nuo­ja pam­fle­tus, da­dais­tų laik­raš­čius, o mes per­skai­tę juos mes­da­vom į nu­te­ka­mą­jį grio­vį. Fe­ti­ši­zuo­ta pra­ei­tis pri­me­ta sa­ve net tiems, ku­rie ją pa­tys iš­gy­ve­no. Ar­pas net sa­vo pie­ši­nius mes­da­vo į šiukš­ly­ną. Vie­ną die­ną, kai daug pri­pie­šė, at­rin­ko ke­lis, ku­riuos no­rė­jo su­nai­kin­ti. Ima pir­mą la­pą, kruopš­čiai plė­šo ir me­ta skiau­tes že­mėn. Stai­ga, žiū­rė­da­mas į ant grin­dų nu­kri­tu­sias skiau­tes, pa­ste­bi, kad jos pui­kiai de­ra. Tai bu­vo vie­nas svar­biau­sių am­žiaus at­ra­di­mų: at­si­tik­ti­nu­mas. Ar­pas su­kli­ja­vo po­pie­riaus skiau­tes tiks­liai taip, kaip jos nu­kri­to, ir pa­va­di­no kū­ri­nį „Pa­gal at­si­tik­ti­nu­mo dės­nį“.

(...)

Pir­mą sa­vo ei­lių kny­gą nu­siun­čiau Ril­kei, ku­riuo ža­vė­jau­si nuo jau­nys­tės. Gol­lis šim­tą­jį kar­tą siū­lė­si ma­ne ves­ti. Jau bu­vau tai pa­ty­ru­si, ne­no­rė­jau sa­vęs pan­čio­ti. Iš­va­žia­vau. Ap­lan­ky­ti Ril­ke’s. Ril­ke bu­vo es­te­tas. Kaip es­te­tas ren­gė­si, gy­ve­no, my­lė­da­vo­si. Net jo bu­tas dvel­kė iš­skir­ti­niu po­eto ra­fi­nuo­tu­mu. Di­de­li mil­ži­niš­ko dar­bo kam­ba­rio lan­gai iš­ėjo į ga­li­nį baž­ny­čios mū­rą. Vi­sas sie­nas den­gė kny­gų len­ty­nos su stik­lais, kad ap­sau­go­tų bran­giai įriš­tas kny­gas ir stik­li­nių žvė­rių žvė­ry­ną. Kam­pe sto­vė­jo ra­šo­ma­sis sta­las, prie ku­rio jis dirb­da­vo sto­vė­da­mas. Nors per sa­vo viešna­gę nė kar­to ne­ma­čiau jo dir­bant. Bu­vau jau­na, ne­no­rė­jau gaiš­ti lai­ko.

Vis­kas, prie ko jis pri­si­lies­da­vo, tap­da­vo fe­je­ri­ja. Mei­lės nak­tį jis pa­vers­da­vo tūks­tan­čio ir vie­nos nak­ties pa­sa­ka, ku­riai ruoš­da­vo­si iš­ti­sas ke­tu­rias die­nas, bet ne­tru­kus pa­ste­bė­jo, kad su ma­ni­mi lai­ky­tis to­kio rit­mo su­dė­tin­ga. O kad iliu­zi­ja bū­tų to­bu­la, pra­šy­da­vo ma­nęs su­šok­ti sep­ty­nių bu­rių šo­kį. Ta­da aš ge­rai šo­kau, o „pas­ku­ti­nė bu­rė“ li­ko mū­sų su­tar­ti­niu žo­de­liu, reiš­kian­čiu pas­ku­ti­nį veiks­mą. Ril­ke: vai­kiš­kas kū­nas su di­džiu­le gal­va, ryš­kiai žyd­ros akys, švie­sūs plau­kai, ruo­nio ūsai ir neg­ro lū­pos, kaip jis pats sa­ky­da­vo. Tarp mū­sų try­li­kos me­tų skir­tu­mas – man jis at­ro­dė mil­ži­niš­kas, juo la­biau, kad Ril­ke bu­vo dau­gy­bės mo­te­rų mei­lu­žis. Ril­ke nie­kuo ne­ri­zi­kuo­da­vo. Net švel­nu­mas jam bu­vo bū­das ap­gaub­ti sa­ve, ap­si­sau­go­ti. Ne­at­si­ver­da­vo, tik kū­rė sa­vo pa­ties skulp­tū­rą am­ži­ny­bei. Net klū­po­da­mas prie­šais ma­ne vie­na aki­mi sa­ve ste­bė­da­vo. Bu­vo nuo­sta­biai dė­me­sin­gas, pa­slau­gus, švel­nus, bet nie­ka­da ne­iš­reiš­kė di­de­lės mei­lės. Jo­kia aist­ra ne­su­ar­dė jo pu­siau­svy­ros. Jis bu­vo stip­riai sa­ve kon­tro­liuo­jan­ti bū­ty­bė, tik ne lo­vo­je, bet šis dės­nis ga­lio­ja vi­siems vy­rams.

Pa­vyz­džiui, Vi­kin­gas Eg­ge­lin­gas. Ve­dęs ame­ri­kie­tę, kas mė­ne­sį už­tai­sy­da­vo jai vai­ką. O kad iš­si­suk­tų iš pa­dė­ties, kas­kart pats vir­ba­lu da­ry­da­vo abor­tą. Tais lai­kais taip bu­vo įpras­ta. Ta­čiau ne­la­bai vik­riai val­dė šį in­stru­men­tą, to­dėl dau­giau ne­gu vie­ną kar­tą ne­pa­tai­kė. Ne vel­tui ta­po abst­rak­čio­jo ki­no pra­di­nin­ku. Jo žmo­na Ma­rion at­vy­ko į Pa­ry­žių ope­ruo­tis, po ran­ka ne­ši­na Mo­dig­lia­ni ta­py­tu Vi­kin­go por­tre­tu. No­rė­jo už jį tūks­tan­čio fran­kų, bet mes su Gol­liu ne­tu­rė­jom nė gra­šio. Kai gy­dy­to­jai ją pra­pjo­vė, vis­ką iš­ėmė. Eg­ge­lin­go smeig­tu­kai pra­kiur­dė jos pil­vą. Li­ko tik rė­tis. Taip žmo­nės ir gy­ve­no – skur­de, pa­že­min­ti. Tai­gi su­ži­no­jus, kad vi­suo­se ki­no klu­buo­se ro­do­mas jo fil­mas „Įstri­ža sim­fo­ni­ja“, o mo­kyk­li­niuo­se va­do­vė­liuo­se Vi­kin­gas Eg­ge­lin­gas pri­sta­to­mas kaip abst­rak­čio­jo ki­no kū­rė­jas, man no­ri­si vis­ką dau­žy­ti. Jį pa­li­ko mir­ti nuo ba­do, šal­čio ir skur­do, jam ne­su­tei­kė są­ly­gų dirb­ti, pa­do­riai gy­ven­ti. Mi­rė 1925 me­tais, ne­pa­ži­nęs nei ra­my­bės, nei sėk­mės. Ap­gai­lė­ti­na.

B. d.

Ver­tė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė