Gra­fi­ka esa­muo­ju lai­ku

„Koks po­psas“, – gal­vo­jau gurkš­no­da­ma vy­ną Kau­ne, Ry­šių is­to­ri­jos mu­zie­ju­je vy­ku­sio­je „Pre­sent ti­me / Esa­ma­sis lai­kas“ spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je, pa­vir­tu­sio­je leng­vu per­for­man­su. Šią min­tį nu­ly­dė­jo šyp­se­na, nes ne vis­kas, kas ge­rai, yra po­pu­lia­ru, ta­čiau ir ne vis­kas, kas po­pu­lia­ru, yra blo­gai. Kad gra­fi­kos bie­na­lė „Now art now fu­tu­re“ yra „ge­rai“, ži­nau jau se­no­kai, nes tu­rė­jau ma­lo­nu­mo sek­ti jos įvy­kius nuo pat pir­mų­jų ren­gi­nių 2005-ųjų ge­gu­žę. Pa­ti bie­na­lė vyks ki­tais me­tais, o pra­ėju­sios sa­vai­tės ren­gi­ny­je „Pre­sent ti­me“ bu­vo duo­tas star­tas pa­si­ruo­ši­mams. Ka­dan­gi vi­si ži­no­me, jog me­ni­nin­kai su­skum­ba ruoš­tis ren­gi­niams tik pas­ku­ti­nė­mis mi­nu­tė­mis, bie­na­lės or­ga­ni­za­to­riai (me­ni­nin­kė Jū­ra­tė Re­ke­vi­čiū­tė ir Klai­pė­dos kul­tū­rų ko­mu­ni­ka­ci­jų cen­tras) nu­spren­dė ska­tin­ti kur­ti jau da­bar. Pa­pras­tas, lo­giš­kas ir pa­tei­si­na­mas žings­nis – iki pat 2008-ųjų ge­gu­žės vyks kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės ir gra­fi­kos pro­fe­sio­na­lams, ir no­rin­tiems su­si­pa­žin­ti su gra­fi­kos me­no prin­ci­pais, kū­ry­bi­nės me­ni­nin­kų „ko­vos“, vaiz­do ir gar­so pro­jek­tai, pa­ro­dų ati­da­ry­mai.

Spė­ju, kad ne­ga­lin­tys ne­or­ga­ni­zuo­ti bie­na­lės ren­gė­jai il­gai­niui „Now art now fu­tu­re“ pa­vers ne­nu­trūks­tan­čiu ren­gi­niu. Tai džiu­gu, nes iki šiol jų or­ga­ni­zuo­ti pro­jek­tai – įdo­mūs, nau­din­gi ir tik­rai rei­ka­lin­gi. Keis­ta, kad vi­si šie api­bū­di­ni­mai tin­ka ir me­ni­niam (kū­ri­nių ko­ky­bės, kon­cep­ci­jos), ir po­pu­lia­ria­jam (edu­ka­ci­niam, so­cia­li­niam, net pra­mo­gi­niam) bie­na­lės as­pek­tams.

Yra tik vie­na „bė­da“ – apie en­tu­ziaz­mo ir idė­jų ku­pi­nus bie­na­lės ren­gi­nius vi­sa­da sun­ku ra­šy­ti, nes vis­ko la­bai jau daug. To­dėl ir pa­mi­nė­jau žo­dį pop, ku­ris aso­ci­juo­ja­si su Da Vin­čio ko­du, ra­šy­mu be lie­tu­viš­kų žen­klų, re­klamš­či­kų ir in­ter­nau­tų žar­go­nu, pla­čio­mis šyp­se­no­mis ir šir­du­tė­mis ant pur­vi­nų au­to­bu­so lan­gų. Vi­sa tai įtrau­kia, nes yra kas­die­ny­bės da­lis, – ta, ku­ri nė­ra bui­tis, nuo­bo­du­lys ir abe­jin­gu­mas. Tik vie­na „smul­kme­na“ – „Now art now fu­tu­re“ pro­jek­tai nė­ra pa­vir­šu­ti­niš­ki. „Gy­ve­na­me, ku­ria­me, jau­čia­me, var­to­ja­me glaus­tes­nėj erd­vėj ir di­des­niu tem­pu nei va­kar. Pa­ki­to in­di­vi­do ir vi­suo­me­nės san­ty­kis. Pa­ki­to mo­ra­li­nių ver­ty­bių ska­lė. Kiek­vie­nas tu­ri ga­li­my­bę skleis­ti ži­nią. Vie­no­dų po­žy­mių gau­soj svar­biau­sios ver­ty­bės – ta­len­tas ir in­di­vi­du­a­lu­mas“, – skel­bia pro­jek­to kū­rė­jai. Ir jie ga­na kryp­tin­gai įgy­ven­di­na iš­si­kel­tus tiks­lus po­pu­lia­rin­ti gra­fi­kos me­ną, pro­vo­kuo­ti vi­suo­me­nę, žiū­ro­vus, kū­rė­jus nau­jai, „ne­val­diš­kai“ su­vok­ti mo­der­nias kul­tū­ros idė­jas. Tiks­lai nė­ra itin ori­gi­na­lūs. Daž­nas kul­tū­ri­nis pro­jek­tas de­kla­ruo­ja pa­na­šias pro­gra­mas, ta­čiau or­ga­ni­za­to­riai vis dar re­tai at­si­pa­lai­duo­ja ir apie me­ną kal­ba su pla­čio­mis šyp­se­no­mis, at­vi­rai ir pa­pras­tai kvies­da­mi drau­gau­ti ir tie­siog džiaug­tis.

Ki­ta prie­žas­tis, dėl ku­rios man la­bai pa­tin­ka šis pro­jek­tas – no­ras ir su­ge­bė­ji­mas dirb­ti įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, neap­si­sto­jant „pres­ti­ži­nė­je“ sos­ti­nė­je. Tai ne tik pras­min­ga ir so­cia­lu, tai ir la­bai įdo­mu. Štai Kau­ne vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je su­reng­to tie­sio­gi­nio in­ter­ne­ti­nio til­to me­tu ga­lė­jo­me ste­bė­ti (ir net šiek tiek gir­dė­ti) Šiau­lių „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je vy­ku­sį Ol­gos Mi­ku­li­nos pa­ro­dos ati­da­ry­mą. Ol­ga – pra­ėju­sių me­tų bie­na­lės he­ro­jė, vie­na iš pen­kio­li­kos mo­te­rų, ku­rias Pa­ne­vė­žio mo­te­rų pa­tai­sos na­muo­se me­ni­nin­kai mo­kė li­no­rai­ži­nio, ofor­to tech­ni­kos, at­spau­dų ga­my­bos. At­si­da­riu­sio­je pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi jau lais­vė­je su­kur­ti Ol­gos gra­fi­kos dar­bai. Pa­čių dar­bų ne­ma­čiau, ta­čiau vi­sai smal­su ste­bė­ti ki­ta­me mies­te vyks­tan­tį ati­da­ry­mą, ku­rio me­tu bu­vo ne­pa­ly­gin­ti dau­giau šyp­se­nų, gė­lių ir kal­bų nei įpras­ta man, Vil­niaus gy­ven­to­jai. Šios tie­sio­gi­nės tran­slia­ci­jos ste­bė­ji­mą (ir da­ly­va­vi­mą jo­je) gra­žiai pa­į­vai­ri­no Ry­šių is­to­ri­jos mu­zie­jaus eks­po­na­tai – įvai­riau­si se­no­vi­niai te­le­fo­nai ir ki­tos ry­šio prie­mo­nės, šian­dien be­vil­tiš­kai lė­tos ir gru­bios, iš­stum­tos mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ir in­ter­ne­to.

Tur­būt vie­na iš pro­jek­to sėk­mės prie­žas­čių yra ta, kad or­ga­ni­za­to­riai su­vo­kia šiuos po­ky­čius bei tie­sio­gi­nę jų įta­ką įvai­riems gy­ve­ni­mo as­pek­tams, o kar­tu ir me­no su­vo­ki­mui bei kū­ry­bai. „Tik­rą drau­go šyp­se­ną kei­čia dvi­taš­kis ir skliaus­te­lis. Ne­sa­ko­me, kad tai blo­gai – tie­siog to­kie esa­mo­jo lai­ko po­žy­miai“, – sa­kė or­ga­ni­za­to­rė ir ku­ra­to­rė J. Re­ke­vi­čiū­tė. Gra­fi­kos bie­na­lei nuo­lat vyk­ti esa­muo­ju lai­ku „pa­dės“ ir pri­sta­ty­tas nau­jas tin­kla­la­pis www.no­wart.eu. Gra­fi­niais žen­klais iš­mar­gin­ta­me tin­kla­la­py­je (ga­lin­čia­me bū­ti ne­blo­gu in­ter­ne­ti­nio me­no pa­vyz­džiu) ne tik pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja – nuo ge­gu­žės 3 d. ja­me nuo­lat tik­si laik­ro­dis, skai­čiuo­jan­tis ir esa­mą­jį lai­ką, ir lai­ką iki pir­mo­sios kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės pra­džios. Be­veik ne­abe­jo­ju, kad iki to lai­ko jau bū­si­te pa­mir­šę šį teks­tą, kaip ir pro­jek­to pa­va­di­ni­mą, ta­čiau jei jis jus ne­ti­kė­tai pa­gaus kur nors gat­vė­je, ne­pul­ki­te slėp­tis – esu be­veik tik­ra, kad pa­žin­tis bus sma­gi.