Par­na­so vir­šū­nė li­ko tuš­čia

Saulius Sondeckis ir Mstislavas Rostropovičius Ans­ba­che 1983 m. rugpjūčio 29 d.

Pa­bai­ga. Pra­džia Nr. 754

Kar­tą vie­nas iš sve­čių pa­klau­sė: gir­di, gre­ta to­kių ti­ta­nų, kaip Jūs ir Jū­sų drau­gai, ko ver­ta mū­sų, mu­zi­kos nykš­tu­kų, veik­la? Į tai ma­est­ro rim­tai ir pa­gar­biai at­sa­kė: „Ne­nu­ver­tin­ki­te taip sa­vęs. At­li­kė­jų pri­pa­ži­ni­mo dia­pa­zo­nas la­bai pla­tus. Čia kaip ar­mi­jo­je, kiek­vie­nas tu­ri sa­vo laips­nį. To­dėl tik­ras mu­zi­kas jau yra pa­žy­mė­tas ge­ne­ro­lo ant­pe­čiais. Be di­de­lio ge­rų mu­zi­kos ge­ne­ro­lų bū­rio ne­bus ir mu­zi­kos Na­po­le­o­nų.“

Daug pa­sa­ko­jo apie sa­vo pe­da­go­gi­nę veik­lą, mo­ki­nius. Ne­už­mirš­tu jo pa­sa­ky­tų žo­džių: „Ne­pik­tnau­džiau­ki­te tre­ni­ruo­da­mi sa­vo mo­ki­nių pirš­tų bėg­lu­mą ar vir­tuo­ziš­ku­mą. Ug­dy­ki­te jų sme­ge­nų dar­bą, re­ak­ci­ją, dė­me­sį, su­si­kau­pi­mą ir orien­ta­ci­ją. Iš­mo­ki­te ana­li­zuo­ti sa­vo klai­das ir trū­ku­mus. Ga­vę kvie­ti­mą kon­cer­tuo­ti, nie­ka­da ne­sa­ky­ki­te „ne“, „ne­ga­liu“, „ne­spė­siu pa­si­ruoš­ti“. Ar­tis­tas kaip ka­rys tu­ri bū­ti vi­sa­da pa­si­ruo­šęs ei­ti į žy­gį.“

Iki pa­ry­čių už­si­tę­su­sių va­ka­ro­nių „de­ser­tas“ vi­sa­da bū­da­vo jo links­mi pa­sa­ko­ji­mai. Kai ku­rie iš­li­ko ne­už­mirš­ti iki šiol.

Vie­nų iš gast­ro­lių Pa­ry­žiu­je me­tu tuo­me­ti­nis Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas G. Pom­pi­dou, di­de­lis me­no mė­gė­jas, iš­reiš­kė ne­gir­dė­tą di­p­lo­­ma­ti­nia­me pro­to­ko­le pa­gei­da­vi­mą at­vyk­ti į TSRS pa­siun­ti­ny­bę ir pa­reikš­ti sa­vo pa­gar­bą di­džia­jam pa­sau­lio mu­zi­kui. To­kio Pre­zi­den­to man­da­gu­mo vi­zi­to dar nie­kas ne­bu­vo gir­dė­jęs. Vi­sa pa­siun­ti­ny­bė su­ju­do. Po­li­ti­niu po­žiū­riu su­si­ti­ki­mas su Pre­zi­den­tu bu­vo ypač svar­bus TSRS pa­siun­ti­niui. Bū­tent to­mis die­no­mis „šal­to­jo ka­ro“ vė­jai ne­bu­vo pa­lan­kūs Sovietų Są­jun­gai. Pri­ėmi­mo me­tu prie sta­lo bu­vo sa­ko­mos gra­žios kal­bos, šlo­vi­na­mas Ma­est­ro, bet vis už­si­me­na­ma ir apie svar­bią abie­jų ša­lių drau­gys­tę. Žo­dis su­tei­kia­mas va­ka­ro kal­ti­nin­kui. Prieš pra­dė­da­mas kal­bė­ti, M. Rost­ro­po­vi­čius pa­pra­šo, kad jo pa­si­sa­ky­mą vers­tų Eks­ce­len­ci­jos pre­zi­den­to ver­tė­jas. Pa­siun­ti­nys V. Čer­vo­nen­ka pa­ste­bi­mai su­ne­ri­mo. Sla­vos kal­ba bu­vo trum­pa: „Jūs čia vi­si daug kal­bė­jo­te apie Pran­cū­zi­jos ir TSRS, pran­cū­zų ir ru­sų tau­tų drau­gys­tę. Man re­gis, to­kios drau­gys­tės ne­ga­li bū­ti...“ Iš­klau­sęs ver­ti­mą, po il­gos pau­zės dar kar­tą pa­kar­to­ja: „Taip, drau­gys­tės ne­tu­ri bū­ti ir ne­bus“. Su­tri­kęs ver­tė­jas ver­čia teks­tą. Čer­vo­nen­kos akys žai­buo­ja, o il­ga pre­zi­den­to no­sis jau lie­čia vy­no tau­rės kraš­tus. M. Rost­ro­po­vi­čius kal­ba su pau­zė­mis ir to­liau: „O drau­gys­tės ne­ga­li bū­ti... to­dėl (čįî)... [il­ga pau­zė], kad Pran­cū­zi­ją ir pran­cū­zus ga­li­ma tik my­lė­ti...“

Hu­mo­ris­ti­nes im­pro­vi­za­ci­jas kur­da­vo spon­ta­niš­kai. Daug ben­dra­vęs, pa­ste­bė­jau, kad jo pa­sa­ko­ji­mai re­tai kar­to­da­vo­si. Bet vie­ną te­ko daž­no­kai gir­dė­ti. Me­lo­ma­nas klau­sia: „Koks Jū­sų žmo­nos bal­sas?“ Sla­va at­sa­ko: „Sop­ra­nas“. Įky­rus in­te­re­san­tas ne­su­sto­ja: „Ly­ri­nis ar dra­ma­ti­nis?“ – „Sce­no­je ly­ri­nis, na­muo­se – dra­ma­ti­nis“, – rim­tai pa­aiš­ki­no M. Rost­ro­po­vi­čius.

Iš­var­gin­ti to­kio kas­die­nio „krū­vio“, sa­vai­tei įpu­sė­jus, mes jau pa­tys sun­kiai kel­da­vo­mės ry­tais. O M. Rost­ro­po­vi­čiui vis­kas nė mo­tais. Kas­ryt 10 val. ne­vė­luo­da­mas nė mi­nu­tės (vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo ne­pa­pras­tai punk­tu­a­lus ir pa­rei­gin­gas), jis, vėl sa­vo ener­gi­ja už­deg­da­mas or­kest­rą, pra­dė­da­vo va­do­vau­ti re­pe­ti­ci­jai, iš­lai­ky­da­mas kū­ry­bi­nį to­nu­są vi­są dar­bui skir­tą lai­ką. To­kia di­na­miš­ka die­no­tvarkė ne­si­kei­tė de­vy­nias die­nas, iki pat ant­ro­jo „Tos­kos“ spek­tak­lio. Bet iš­va­ka­rė­se mū­sų vi­sų ra­my­bę su­drums­tė ne­lauk­tas (ačiū Die­vui, ne­di­de­lis) ste­no­kar­di­jos prie­puo­lis. Su­kru­to vi­si žy­miau­si Vil­niaus kar­dio­lo­gai. No­rė­jo sku­biai pa­gul­dy­ti į li­go­ni­nę, bet M. Rost­ro­po­vi­čius tvir­tai sa­ko: „Ne. Va­ka­re tu­riu kon­cer­tą Šiau­liuo­se, o pa­ža­dė­tų kon­cer­tų nie­kad ne­at­šau­kiu, ne­svar­bu, kur jie bū­tų: Lon­do­ne, Mask­vo­je ar Šiau­liuo­se. Jau­čiuo­si jau ge­riau, to­dėl į kon­cer­tą va­žiuo­siu.“ De­ry­bos tru­ko il­gai, ta­čiau nei me­di­ci­nos pro­fe­sū­ra, nei mes va­lin­gai už­si­spy­ru­sio ma­est­ro spren­di­mo ne­pa­kei­tėm. Ypač jau­di­no­si Ope­ros ir ba­le­to te­at­ro va­do­vai. Po jau įvy­ku­sio pir­mo­jo „Tos­kos“ spek­tak­lio trium­fo, M. Rost­ro­po­vi­čiaus kon­cer­tas Šiau­liuo­se jiems bu­vo vi­sai ne­pa­ke­liui.

Į Šiau­lius at­vy­ko­me lai­min­gi. Kon­cer­tas – da­bar­ti­nio Šiau­lių uni­ver­si­te­to, tuo­me­ti­nio Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to, sa­lė­je. Už­ei­na­me į už­ku­li­sius. Po ke­lio­nės pa­var­gu­siam M. Rost­ro­po­vi­čiui nė­ra net kur pri­gul­ti, ko­jas iš­ties­ti. Jis at­si­sė­do kė­dėn ir iš kar­to už­mi­go. Ste­biu: ran­kos nu­svi­ru­sios, gal­va sie­kia pil­vą, at­ro­do, ir ne­be­kvė­puo­ja. Pra­de­du rim­tai ne­ri­mau­ti, ar ne­bus vėl su juo kas blo­ga nu­ti­kę? Gi­lus, vi­są kū­ną at­pa­lai­duo­jan­tis po­il­sis tru­ko gal 15 mi­nu­čių. Sla­va stai­giai at­gy­ja, žva­liai ke­lia­si – nuo­var­gio pėd­sa­kų lyg ne­bu­vę. Kon­cer­te gro­da­mas vi­siš­kai iš­krau­na emo­ci­jas, o va­ka­rie­nės me­tu, kaip įpras­ta, sa­vo ža­ve­siu ga­lu­ti­nai „nu­gin­kluo­ja“ kon­cer­tą or­ga­ni­za­vu­sius šiau­lie­čius. M. Rost­ro­po­vi­čiaus su­ge­bė­ji­mą trum­pu po­il­siu kom­pen­suo­ti di­džiu­lį nuo­var­gį vė­liau daž­nai ma­ty­da­vau per mū­sų ben­dras gast­ro­les.

1991 m. Ispanija

Su­ži­no­jęs, kad sun­kios būk­lės M. Rost­ro­po­vi­čius, iš Pa­ry­žiaus at­vež­tas į Mask­vą, vis ne­at­šau­kia sa­vo 80-me­čio ju­bi­lie­jaus šven­tės ko­vo 27-ąją Krem­liu­je, bu­vau tik­ras – Sla­va iš­gy­vens ir sa­vo šven­tės su­lauks. 60-me­tį jam Bal­tuo­siuo­se rū­muo­se, Va­šing­to­ne, su­ruo­šė R. Re­a­ga­nas, 70-me­tį – sa­vo re­zi­den­ci­jo­je, Eli­zie­jaus lau­kuo­se Pa­ry­žiu­je, Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas J. Chi­ra­qas, 75-me­čio pro­ga jis bu­vo pa­gerb­tas Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos II rū­muo­se Lon­do­ne. 80-me­tį at­švęs­ti jam la­bai rei­kė­jo sa­vo Tė­vy­nė­je, Mask­vo­je, Krem­liu­je. O tai, ko Sla­va vi­sa sa­vo esy­be sie­kė, vi­sa­da pa­siek­da­vo. Ga­lin­gos va­lios pa­stan­go­mis, vi­di­nės ener­ge­ti­kos jė­ga, gi­liai ti­kin­čio žmo­gaus mal­da, jis, nors ir trum­pam, nu­stū­mė ne­nu­mal­do­mo li­ki­mo grės­mę, pa­siek­da­mas pas­ku­ti­nį sa­vo trokš­ta­mą tiks­lą.

Ne­at­lai­kiu­si di­de­lio tarp­tau­ti­nės vi­suo­me­nės pa­si­pik­ti­ni­mo ir spau­di­mo, di­džių­jų vals­ty­bių va­do­vų pra­šy­mų, 1974-ai­siais, pra­ėjus me­tams nuo „Tos­kos“ spek­tak­lio Lie­tu­vo­je, Sovietų Są­jun­gos va­do­vai iš­lei­do M. Rost­ro­po­vi­čių gast­ro­lėms į lais­vą­jį pa­sau­lį. Į Sovietų Są­jun­gą jis ne­be­grį­žo, o 1978-ai­siais ofi­cia­liai pa­skelb­ta apie jam ir G. Viš­nev­ska­jai at­ima­mą TSRS pi­lie­ty­bę. M. Rost­ro­po­vi­čius Sovietų Są­jun­go­je gra­žiuo­ju ne­be­bu­vo mi­ni­mas. Per ra­di­ją bu­vo už­draus­tos jo įra­šų tran­slia­ci­jos, jo pa­var­dė iš­ny­ko net iš mu­zi­kos is­to­ri­jos va­do­vė­lių. Aiš­ku, nu­trū­ko ir jo ry­šiai su Tė­vy­ne ir čia li­ku­siais drau­gais.

1983-iai­siais bu­vau pa­kvies­tas di­ri­guo­ti J.S. Ba­cho mu­zi­kos sa­vai­tės Ans­ba­che ati­da­ry­mo kon­cer­tą. Iš­ki­laus J.S. Ba­cho mu­zi­kos in­ter­pre­ta­to­riaus, di­ri­gen­to ir var­go­ni­nin­ko Kar­lo Rich­te­rio įkur­tas fes­ti­va­lis pri­pa­žįs­ta­mas kaip reikš­min­giau­sias Eu­ro­po­je J.S. Ba­cho mu­zi­kos fo­ru­mas. Į fes­ti­va­lį kvie­čia­mi įžy­miau­si at­li­kė­jai, jam ski­ria­mas ir di­džiu­lis ne tik Vo­kie­ti­jos ži­niask­lai­dos dė­me­sys.

Tik at­vy­kęs į Ans­ba­chą iš smal­su­mo grie­biau var­ty­ti fes­ti­va­lio lanks­ti­nu­ką ir ap­stul­bau – ki­tą die­ną po ati­da­ry­mo kon­cer­to M. Rost­ro­po­vi­čius Gum­ber­to baž­ny­čio­je gro­ja J.S. Ba­cho Siu­i­tas vio­lon­če­lei. La­bai no­rė­jau su juo su­si­tik­ti, bet to­kia­me vie­ša­me, daug dė­me­sio trau­kian­čia­me ren­gi­ny­je tai bū­tų man la­bai pa­vo­jin­ga. Vieš­bu­ty­je ran­du pa­lik­tą kvie­ti­mą. Šven­tės ati­da­ry­mo pro­ga fes­ti­va­lio glo­bė­jas, TSRS ne­ken­čia­mas „re­ak­cio­nie­rius“, Ba­va­ri­jos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Fran­cas Jo­ze­fas Strau­sas kvie­čia į pri­ėmi­mą. Man, kaip ati­da­ry­mo kon­cer­to di­ri­gen­tui, pri­ėmi­me da­ly­vau­ti bū­ti­na. Su ne­ri­mu šir­dy­je po kon­cer­to ei­nu į va­ka­rie­nę ti­kė­da­ma­sis, kad gal M. Rost­ro­po­vi­čius dar ne­bus at­va­žia­vęs. Kur tau. Tik įžen­gęs į di­dži­ą­ją Kur­fiurs­tų rū­mų sa­lę, pa­ten­ku tie­siai į Sla­vos glė­bį. Su­blyk­sė­jo fo­to­apa­ra­tų blyks­tės, pub­li­ka pa­si­trau­kė už­leis­da­ma mums vie­niems vi­są sa­lės cen­trą. Koks džiaugs­mas pa­pa­ra­ciams: įžy­mia­me fes­ti­va­ly­je gims­ta taip spau­dai rei­ka­lin­gas skan­da­las, sovietinis di­ri­gen­tas glė­bes­čiuo­ja­si su sa­vo „tė­vy­nės iš­da­vi­ku“. Ar dar rei­kia ta­ry­bi­nio pi­lie­čio „pro­vo­ka­ci­jai“ ge­res­nio nuo­ty­kio? M. Rost­ro­po­vi­čius žai­biš­kai su­mo­jo man gre­sian­tį pa­vo­jų: „Jei nors vie­na nuo­trau­ka pa­si­ro­dys spau­do­je, – krei­pė­si jis į žur­na­lis­tus, – tu­rė­si­te rei­ka­lą su ma­ni­mi. Čia ma­no drau­gas, ne­drįs­ki­te jo skriaus­ti.“ Taip griež­tai M. Rost­ro­po­vi­čiaus pa­sa­ky­tų žo­džių dar ne­bu­vau gir­dė­jęs. Ta­rė juos įtai­giai, kaip su­py­kęs dik­ta­to­rius pa­val­di­niams. Pa­sau­lio ga­liū­nus bai­dan­tys pa­pa­ra­ciai ne­iš­drį­so ne­pa­klus­ti M. Rost­ro­po­vi­čiaus au­to­ri­te­tui, jam ro­do­mai vi­suo­ti­nei pa­gar­bai. Nė vie­na nuo­trau­ka taip ir ne­pa­si­ro­dė jo­kia­me laik­raš­ty­je. To­liau ri­zi­kuo­ti Sla­va ne­bu­vo lin­kęs: „Grei­čiau „nu­si­plau­ki­me“, kad jie vėl ne­pra­dė­tų...“ Ne­pai­sy­da­mi ki­tą die­ną abiem svar­bių kon­cer­tų, vi­są nak­tį pra­kal­bė­jo­me M. Rost­ro­po­vi­čiaus vieš­bu­ty­je. Bu­vo apie ką pa­si­kal­bė­ti, pri­si­min­ti... Tai, kad šis įvy­kis iš­li­ko ne­pa­vie­šin­tas, aiš­kin­ti ne­rei­kia. „Gos­kon­cer­tui“ su­ži­no­jus, ma­no ar­tis­ti­nė kar­je­ra bū­tų už­si­bai­gu­si 1983-iai­siais...

Galina Višnevskaja, Mstislavas Rostropovičius ir Liuksemburgo didžioji kunigaikštienė Marija Teresa. 1998 m.

1989-ųjų lap­kri­tį, gast­ro­liuo­jant Ro­mo­je, vieš­bu­ty­je ne­ti­kė­tai bu­vau pa­kvies­tas prie te­le­fo­no. Skam­bi­no man ne­pa­žįs­ta­mas as­muo, pri­sis­ta­tęs M. Rost­ro­po­vi­čiaus va­dy­bi­nin­ku, ir pa­siū­lė po me­tų gast­ro­les Ita­li­jo­je su di­džiuo­ju ma­est­ro. Iš pra­džių ne­pa­ti­kė­jau. Pa­ma­niau, gal koks pokš­tas. Po su­si­ti­ki­mo Ans­ba­che jo­kių ry­šių su M. Rost­ro­po­vi­čiu­mi ne­pa­lai­kiau. Kaip bu­vau su­ras­tas ir ko­dėl gi­mė toks pa­siū­ly­mas – ne­su­ži­no­jau ir vė­liau, bet gast­ro­lės 1990-ųjų gruo­dį įvy­ko. Tai bu­vo pir­mie­ji or­kest­ro iš Lie­tu­vos kon­cer­tai už­sie­ny­je su gar­siuo­ju vio­lon­če­li­nin­ku. Tuo­met tos gast­ro­lės at­ro­dė fan­tas­tiš­kos, ne­įti­kė­ti­nos. Po mė­ne­sio jau lau­kė nau­jas su­si­ti­ki­mas su M. Rost­ro­po­vi­čiu­mi Is­pa­ni­jo­je. Jį ly­dė­jo 1991-ųjų sau­sio įvy­kiai Lie­tu­vo­je. Pa­gro­ję ge­du­lin­gą mu­zi­ką Vil­niaus spor­to rū­muo­se pa­šar­vo­toms au­koms, jau ki­tos die­nos, sau­sio 15-osios, anks­ty­vą ry­tą už­sa­ko­muo­ju rei­su iš­skri­do­me į Mad­ri­dą. Sa­vo la­ga­mi­ne ve­žiau Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tų pa­ruoš­tą vi­de­o­fil­mą ir krū­vą kru­vi­nus įvy­kius at­spin­din­čių nuo­trau­kų. M. Rost­ro­po­vi­čius at­rin­ko pa­čias ryš­kiau­sias, lie­pė jas pa­dau­gin­ti ir per spau­dos kon­fe­ren­ci­jas pats da­li­jo žur­na­lis­tams. Su mei­le, užuo­jau­ta ir vil­ti­mi jis kal­bė­jo apie Lie­tu­vą, jam bran­gius, lais­vę my­lin­čius mū­sų ša­lies žmo­nes. Fil­muo­ta me­džia­ga bu­vo ro­do­ma per Is­pa­ni­jos te­le­vi­zi­ją. Vi­sus mū­sų kon­cer­tus M. Rost­ro­po­vi­čius už­baig­da­vo liūd­na J.S. Ba­cho Sa­ra­ban­da iš Penk­to­sios Siu­i­tos vio­lon­če­lei so­lo, tą pa­čią, ku­rią gro­jo 1989-ai­siais tūks­tan­ti­nei mi­niai ant Ber­ly­no sie­nos griu­vė­sių, ir ne­už­mirš­da­vo pa­skelb­ti, kad šis at­li­ki­mas ski­ria­mas Lie­tu­vai, au­koms Vil­niu­je pa­gerb­ti. Pil­nos klau­sy­to­jų sa­lės, di­de­lis ži­niask­lai­dos dė­me­sys M. Rost­ro­po­vi­čiui, o kar­tu ir mums bu­vo ypač reikš­min­gos Lie­tu­vai. Tos gast­ro­lės bu­vo ir di­de­lė mo­ra­li­nė pa­spir­tis ag­re­si­ją at­lai­kiu­siai mū­sų Tė­vy­nei.

Iš­vy­kos me­tu ki­lo min­tis vie­no kon­cer­to ho­no­ra­rą pa­au­ko­ti vais­tų lab­da­rai su­žeis­tie­siems Lie­tu­vo­je. Ga­vau sku­bų at­sa­ky­mą iš tuo­me­ti­nio svei­ka­tos mi­nist­ro J. Ole­ko su vais­tų są­ra­šu, ku­rių trū­ko Lie­tu­vo­je. Pa­gal­bos krei­piau­si į gast­ro­lė­se mus ly­din­čius is­pa­nus. Ka­dan­gi sau­sio 15-ąją pra­si­dė­jo ka­ras Ku­vei­te, di­des­nio kie­kio vais­tų Is­pa­ni­jo­je, kaip NATO vals­ty­bė­je, bu­vo ne­įma­no­ma gau­ti. Pa­ly­do­vai, ne­ga­lė­da­mi pa­dė­ti, pra­si­ta­rė apie mū­sų pro­ble­mas M. Rost­ro­po­vi­čiui. Jis man ir sa­ko: „Ži­nau, tu­ri­te 30 000 vo­kiš­kų mar­kių (iš tik­rų­jų bu­vo­me su­rin­kę 15 000, va­di­na­si, li­ku­sius pri­dė­jo jis pats), bet ko­dėl man apie sa­vo kil­nų ke­ti­ni­mą nie­ko ne­sa­kai?“ Su­jun­gęs mū­sų su­rink­tus ir sa­vo skir­tus pi­ni­gus, ener­gin­gai grie­bė­si kon­cer­to die­ną ieš­ko­ti ga­li­my­bių me­di­ka­men­tams gau­ti. Krei­pė­si net į sa­vo drau­gus – Is­pa­ni­jos ka­ra­liš­ką­ją šei­mą, o per „Rau­do­no­jo kry­žiaus“ cen­trą Švei­ca­ri­jo­je ga­vo vais­tų net su di­de­le nuo­lai­da. Jau ir taip iš­au­gu­si mū­sų su­rink­ta su­ma de fac­to dar kar­tą pa­dvi­gu­bė­jo. Lai­min­gi skri­do­me na­mo, iki lu­bų vais­tų dė­žė­mis pri­krau­tu lėk­tu­vu.

Pa­si­bai­gus gast­ro­lėms, at­si­svei­ki­nant M. Rost­ro­po­vi­čius vie­no­je kon­cer­to pro­gra­mo­je už­ra­šė: „Bran­gūs drau­gai lie­tu­viai, ko­le­gos, mu­zi­kos my­lė­to­jai. Kaip bran­ge­ny­bę sa­vo at­min­ty­je sau­gau su­si­ti­ki­mus su ju­mis, de­ja, jau nu­ė­ju­sius pra­ei­tin. Aša­ros žu­vu­sioms au­koms, mal­dos dėl Jū­sų at­ei­ties – tai tie iš­gy­ve­ni­mai, ku­riais da­bar per­pil­dy­tas ma­no gy­ve­ni­mas... Te­pa­de­da Jums Die­vas.“

Die­vas iš­klau­sė mal­das: ir M. Rost­ro­po­vi­čiaus, ir vi­sos lie­tu­vių tau­tos, ir pa­ties Po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II... Lie­tu­va at­si­lai­kė, o su­by­rė­jo im­pe­ria­lis­ti­nis monst­ras So­vie­tų Są­jun­ga. 1991-ųjų rug­pjū­tis grą­ži­no mus į ne­pri­klau­so­mų vals­ty­bių šei­mą, at­ne­šė Lie­tu­vai pri­pa­ži­ni­mą ne tik de fac­to, bet ir de ju­re. Prieš 50-me­tį gru­biai nu­trauk­tus mū­sų ša­lies ry­šius su pa­sau­liu buvo bū­ti­na sku­biai at­nau­jin­ti, su­si­grą­žin­ti Lie­tu­vai vi­sa­pu­sį eko­no­mi­nį ir kul­tū­ri­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą. Ir čia pir­mų­jų lie­tu­vių kul­tū­ros pa­siun­ti­nių Eu­ro­po­je ved­liu tam­pa M. Rost­ro­po­vi­čius. 1991-ųjų gruo­džio 5-ąją svar­biau­sio­je Ro­mos kon­cer­tų sa­lė­je – Ac­ca­de­mia Na­zio­na­le di San­ta Ce­ci­lia – pra­de­da­mas ypač reikš­min­gas tarp­tau­ti­nis fes­ti­va­lis „Se­nie­ji ir nau­jie­ji ke­liai į In­di­ją“, skir­tas Ame­ri­kos at­ra­di­mo 500-osioms me­ti­nėms pa­žy­mė­ti. Fes­ti­va­lio ren­gi­niai nu­ma­ty­ti vi­siems ju­bi­lie­ji­niams 1992 me­tams, jie ap­rė­pia vi­są pa­sau­lį, vi­sus že­my­nus. Kon­cer­tai supla­nuo­ti žy­miau­sio­se sa­lė­se ir te­at­ruo­se, pa­sau­lio kul­tū­ros pa­vel­do šven­to­vė­se: Ro­mo­je – Šv. Pet­ro ba­zi­li­ko­je ir Ko­li­zie­ju­je, Atė­nuose – Ak­ro­po­ly­je, Sankt Pe­ter­bur­ge – Er­mi­ta­že, net Pe­ru, se­no­jo in­kų mies­to Ma­ču Pik­ču griu­vė­siuo­se, ir ki­tur.

1991 m. sausis

Fes­ti­va­lio gar­bės ko­mi­te­te – Ita­li­jos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Giu­lio An­dre­ot­ti, ki­ti įžy­mūs vi­suo­me­nės vei­kė­jai, ki­tų vals­ty­bių va­do­vai, į jį įtrauk­tas ir Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Land­sber­gis, ku­ris į mū­sų kon­cer­tą M. Rost­ro­po­vi­čiaus pa­stan­go­mis bu­vo at­skrai­din­tas spe­cia­liai jam pa­siųs­tu lėk­tu­vu. Ren­gi­nį pa­lai­mi­no pats Po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II. Da­ly­vių są­ra­šas tie­siog stul­bi­nan­tis: L. Be­rio, L. Ma­a­ze­lis, R. Mut­ti, V. Ger­gi­je­vas, P. Do­min­go, M. Ar­ge­rich ir t.t. Fes­ti­va­lio Gar­bės me­no va­do­vas – Y. Me­nu­hi­nas. Ati­da­ry­mo kon­cer­tas pa­ti­kė­tas Lie­tu­vos ka­me­ri­niam or­kest­rui, o mū­sų so­lis­tas – M. Rost­ro­po­vi­čius. Var­gu ar rei­kia sa­ky­ti, kad per­pil­dy­to­je sa­lė­je mū­sų klau­sė­si eli­ti­nė pub­li­ka, o kon­cer­tas tu­rė­jo di­de­lį pa­si­se­ki­mą. Šiuo at­ve­ju ne tai bu­vo svar­biau­sia. Lie­tu­vai bu­vo at­sto­vau­ja­ma aukš­čiau­sio ran­go ren­gi­ny­je, o pa­sau­liui pri­sis­ta­tė­me ypač sva­riai ir reikš­min­gai. Fes­ti­va­lio kon­fe­ren­ci­jos dis­ku­si­jo­se su­teik­tas žo­dis tuo­me­ti­niam Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vui V. Land­sber­giui taip pat bu­vo la­bai svar­bus.

Ir vė­liau man ne kar­tą dar te­ko kon­cer­tuo­ti su M. Rost­ro­po­vi­čiu­mi: Is­pa­ni­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, su­si­tik­ti jo ap­si­lan­ky­mų Vil­niu­je me­tu. Pas­ku­ti­nį kar­tą ma­tė­mės Sankt Pe­ter­bur­ge. Ma­est­ro pa­gei­da­vi­mu, su sa­vo va­do­vau­ja­mu Vals­ty­bi­nio Er­mi­ta­žo or­kest­ru at­li­kau jo pa­tvir­tin­tą pro­gra­mą iš XIX am­žiaus da­nų ir ru­sų kom­po­zi­to­rių kū­ri­nių. Ta­me ren­gi­ny­je Er­mi­ta­žo te­at­re M. Rost­ro­po­vi­čius ir G. Viš­nev­ska­ja pri­sta­tė jų pa­stan­go­mis iš­leis­tus Da­ni­jos prin­ce­sės Ma­ri­jos Fio­do­rov­nos, ca­ro Alek­san­dro III žmo­nos ir Ni­ko­la­jaus II mo­ti­nos, die­no­raš­čius.

Po iš­si­sky­ri­mo su Lie­tu­vos pub­li­ka 1973-ai­siais M. Rost­ro­po­vi­čius vėl pa­si­ro­dė tik po 20-ties me­tų. Šį kar­tą – 1993-ųjų spa­lio 2 d. Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to te­at­re su Va­šing­to­no sim­fo­ni­niu or­kest­ru. Or­kest­ras at­vy­ko iš ša­lies, ku­ri 50 me­tų ne­pri­pa­ži­no Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos, o mū­sų tri­spal­vei vi­są tą lai­ką lei­do ple­vė­suo­ti Fi­la­del­fi­jos lais­vų­jų tau­tų alė­jo­je. Sim­bo­liš­ka ir pras­min­ga bu­vo ma­ty­ti šia­me kon­cer­te di­ri­guo­jan­tį di­dį­jį lie­tu­vių tau­tos drau­gą ir jam tal­ki­nan­tį so­lis­tą pia­nis­tą Ig­na­tą Sol­že­ni­cy­ną – ra­šy­to­jo sū­nų...

Vė­liau Lie­tu­vos mu­zi­kų kon­tak­tai su M. Rost­ro­po­vi­čiu­mi la­bai pra­si­plė­tė. Jis at­vė­rė ke­lius į pa­sau­lį Lie­tu­vos ba­le­tui, di­ri­ga­vo Na­cio­na­li­niam sim­fo­ni­niam or­kest­rui, Kau­no vals­ty­bi­niam cho­rui, gro­jo kar­tu su pia­nis­tu Pet­ru Ge­niu­šu, o pas­ta­ruo­ju me­tu iki pat mir­ties sky­rė itin daug dė­me­sio R. Ku­bi­lie­nės va­do­vau­ja­mam sa­vo var­do pa­ra­mos Lie­tu­vos vai­kams fon­dui.

M. Rost­ro­po­vi­čius mė­go pa­sa­ko­ti apie sa­vo šei­mos lie­tu­viš­kas šak­nis. Var­šu­vos ka­pi­nė­se pa­lai­do­to jo pro­tė­vio Rast­ra­pa­vi­čiaus ant­ka­pi­nia­me pa­min­kle nu­ro­dy­ta, kad šis ki­lęs iš Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­ty­tės. Ma­tyt, lie­tu­viš­ko krau­jo Rost­ro­po­vi­čių gi­mi­nė­je tik­rai bū­ta, juk ir jo tė­vo tė­va­var­dis – Le­o­pold Vi­tol­do­vič – by­lo­ja apie gi­mi­nės lie­tu­viš­ką ir len­kiš­ką pra­ei­tį. M. Rost­ro­po­vi­čiaus lie­tu­vy­bę ver­tė­tų moks­liš­kai pa­ty­ri­nė­ti mū­sų is­to­ri­kams. Kad ir kur nu­ves­tų Rost­ro­po­vi­čių šei­mos ge­ne­a­lo­gi­nio me­džio ša­kos, jis vi­sa­da iš­liks mums sa­vas, bran­gus, ne­už­mirš­ta­mas.

Šian­dien di­džia­jam Lie­tu­vos drau­gui ir glo­bė­jui be­lie­ka tar­ti: „Il­sė­kis ra­my­bė­je! Ačiū Tau už dos­nią šir­dį, glo­bą, užuo­jau­tą ir mei­lę Lie­tu­vos žmo­nėms. Ačiū Tau už di­dį­jį me­ną, ku­riuo tau­ri­nai ir mū­sų šir­dis.“